Argharus

Bet koks požiūris į tikrovę, tai ne kas kitas, o griežčiausias nihilizmas, persmelktas tikrovės manifestacijų… Gyvenimas yra laikinas, o visa kita tėra tik fikcija, pasireiškianti per gyvybę – laikinumą, įspraudžianti mus į spąstus, priverčiantį siekti nemirtingumo. Gyvenimas – tai savęs suvokimas, išnykimas – amžinoji nebūtis, kuomet nėra kūno ir minties. Tikrovė negali būti atvira, ji slepiasi už modernybės sukurtų formų, kuomet žmogus priverstas matyti ir imti tik tai, kas atvira, o uždraustos tikrovės tėra mūsų idealios vizijos apie gyvenimą be pabaigos, apie pasaulį pagal savo tikrovės suvokimą. Žmogus yra blogis, kuriantis apie save mitus, kreivas vizijas ir gyvenantis žodžiu “vėliau”, kai tuo tarpu šiandiena dar tik prasidėjo. Tikrovė yra tokia, kokia yra, ją pakeisti – tai sukurti kitą formą ir laisva valia priimti, kai tuo tarpu kiti ją atmes. Kokia prasmė? Jos nėra! Tėra tik atkarpa, kurios metu bandoma ją paversti amžinybę ir tikėti, kad vieną dieną tai įvyks. Tikrų tikriausias absurdas, ieškantis savęs įprasminimo rėmų. Tikrų tikriausias melas, ieškantis tiesos. Žmogus neigia esmę, bet priima dirbtinumą, savo sukurtas iliuzijas, fikcijas, nuolat bando ieškoti tiesos ir bando pakeisti esamą pasaulį, bando tikėti nebūtim, bet tuo pa?iu jos ir bijo, ir ją priima. Žmogus save sukuria, ir paskęsta savo realybėje, kurią vadina tikrove ir galų galiausiai išnyksta kaip ir bet koks kitas padaras šioje žemėje. Prisiminimas? Ar jis domina išnykusį? Greičiausiai ne!