Psichologai seniai pastebėjo, kad “alkoholinės” santuokos stulbinančiai patvarios. Kuris iš mūsų nežino tokios situacijos: vyras daugelį metų geria, o žmona, įprastai pagraudendama, kad tai ne gyvenimas, o katorga, ir toliau kenčia. Dešimtmečiais. Kas ją sulaiko? Žmogaus elgesį, kaip žinoma, lemia ne tik sąmonė, bet ir (dažnai daug stipriau) pasąmonė. Būtent ji lemia, kokius žmogaus poelgius lydės vidinis pasitenkinimas, o kokie bus nubausti dvasios skausmu. Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų elgesį lemia noras uždirbti kiek įmanoma daugiau psichologinio pasitenkinimo – malonumų ir išvengti, pagal galimybes, skausmo. Painiame alkoholizmo pasaulyje apdovanojimų sistema iškreipta. Tokioje sistemoje gyvena ne tik patys ligoniai, bet ir jų artimieji, o visų pirmiausia – žmonos. Įsisukę į nesibaigiantį ligos ratą jie suranda pasitenkinimą tokiais būdais, kurie negali nei sužavėti, nei įkvėpti sveikų žmonių.Šios šeimos stažas – 25 metai. Tiek pat metų šeimos galva geria. Nuo alkoholizmo jis gydėsi tris kartus, tačiau blaivumas netruko ilgiau pusmečio. O po to – vėl užgėrimas, krizė šeimoje, krizė darbe… Noriu liautis gėręs, – pareiškia vyras. – Juk tiek rūpesčių pridariau… Visiems teko žmonai, vaikams… Mano žmona auksinė, tiesiog šventa. Be jos aš neišgyvenčiau…” Kaip gi į šį monologą reaguoja žmona?