Jeigu aš jums pasakysiu, kad žmonės yra nuostabūs, tikriausiai mane užjuoksite. Jeigu pasakysiu, kad esama tokių, kurie net neverti gyventi, tikriausiai abejodami patrauksite pečiais. Vadinasi, jūs sutinkate, kad riba tarp gėrio ir blogio driekiasi ne tarp gerų ir blogų žmonių, o per kiekvieno žmogaus širdį. Žmogus – prieštaringa būtybė. Jo psichikoje vienu metu egzistuoja daugybė priešybių: gerumas ir pyktis, gėda ir puikybė, nusižeminimas ir savimeilė, cinizmas ir naivus tikėjimas pasaulio grožiu. Šie ir kiti, regis, nesuderinami poliai puikiai sugyvena mūsų širdyje ir prote. Kaip? Labai paprastai. Į sąmonės paviršių iškyla tai viena, tai kita. Kai pykstame, mūsų “gerasis aš” tyli, nes dabar ne jo laikas. Kai džiaugiamės, skausmas dėl pasaulio ir savo pačių netobulumo giliai paslėptas ir, deja, laukia savo valandos. Kai sielvartaujame, gyvenimo džiaugsmas nugrimzta taip giliai, kad, rodos, jo nėra visai. Čia ir yra visas žmogiškumo grožis: nė vienas pliusas negali egzistuoti be kito. Nežinotume, kas yra gėda, jei nemokėtume savęs girti ir vertinti savo poelgių. Neatpažintume cinizmo, jei niekada nenusiimtume rožinių akinių. Tačiau, paskendę išgyvenimuose, tai dažnai pamirštame, ir pasaulis tada mums atrodo nudažytas viena spalva. Žmogus tarsi įstringa viename iš negatyvių polių. Nusivylimų per daug, kančia – per didelė, ir jis bijo džiaugtis bei tikėtis. Verčiau jau nieko nelaukti – kad vėl nenusiviltum.