Nacionalizmas
Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybės tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai. Mitai, apokalipsės, istorinės misijos, į kurias pretenduoja kiekviena tauta, neturi nieko bendro su ekonominėmis ar biologinėmis žmogaus gyvenimo pusėmis. Iš tiesų, slypinti dvasinėje plotmėje tauta gali turėti tik vieną paskirti – kurti dvasines vertybes visam pasauliui. Kitais žodžiais tariant, nešti kitoms tautoms savąjį universalumą. Dvasinėje hierarchijoje, kaip ir kitose hierarchijose, universalumas neatsiranda susijungus visoms dorybėms ar visiškos visų vertybių sintezės metu. Atvirkščiai, universalumas gimsta pasinėriant iki pat lokalumo, asmeniškumo išnykimo dėka. Tik dėl tokio požiūrio individualaus dvasinio išgyvenimo aktas gali būti laikomas kūrybišku aktu. Genijus nedaro nieko kito, o tik suteikia vertę tam tikroms gyvenimo būsenoms, kurios iki šiol atrodė paslėptos, nepaslankios ar nereikšmingos. Iki Šekspyro tai žmogaus sielos pusei, kurioje tragiškumas sumišęs su grotesku, o beprotybė ir sapnas su neslepiamu nepasitenkinimu, nebuvo teikiama jokia vertė ar reikšmė. Panašias sielos būsenas žmonės išgyvendavo abejingai arba gėdydamiesi jų. Šiam tragiškam groteskui nebuvo teikiama jokia didybė. Šekspyras išdrįso parodyti šių tamsių būsenų didybę bei reikšmę, ir kuomet jo genijus pasirodė Europoje, europiečiai suprato, kiek mažai jie iki šiol žinojo apie žmogaus sielą: ydingą, gyvą, niekuo neišsiskiriančią, sumišusią, trokštančią laimės.