Įveikti liūdesį
Leidykla „Naujasis lankas” išleido Vlado Vaitkevičiaus eilėraščių rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės”*. Žinomo poeto kūrybos sutelktinėje skaitytojui pateikiami geriausi eilėraščiai iš visų penkių rinkinių: „Medžiai prie namų” (1982), „Horizontas be širmos” (1991), „Aš toks esu” (1995), „Viltis visada vieniša” (1996) ir „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai” (2000). Knygą iliustravo dailininkė Džiuljeta Raminta Čebatoraitė. Ko tikėtis skaitytojui, kuris pirmą kartą susitiks su V. Vaitkevičiaus poezija? Knygos redaktorius Alfas Pakėnas, pristatydamas V. Vaitkevičių kaip skaudžios raiškos poetą – tradicionalistą, rašo: autorius „…sunkiai gyveno, sunkiai kūrė, sunkiai ieškojo žodžio, eilutės, eilėraščio, vėliau sunkiai leido knygas (…). Ir visada poezija Vladui buvo tarsi liturgija, likimas – visas gyvenimas.” Pacituosiu paskutinį knygos eilėraštį „Išmokyk”: „Išmokyk džiaugtis liūdną mano širdį, / išmokyki akis ilgai grožėtis / ir leisk į tirštą rūką nusiirti, / kai vieniša, kai neturiu kur dėtis…” (p. 200). Šios eilutės taikliai nusako V. Vaitkevičiaus poezijos ištakas ir jos tekėjimo kryptis. Būtent taip ir reikėtų kalbėti: V. Vaitkevičiaus poezijoje sutinkame nežmoniškai, nepaguodžiamai, neapsakomai liūdną širdį; nors poetas ne kartą įvardija įvairias savo liūdesio priežastis, mano galva, pagrindinė priežastis yra vienintelė: šitas gyvenimas jam apskritai tarsi tremtis, kuri betgi tokia brangi…