Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus – beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose… Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos – Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų – keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių – šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.