Naudingų patarimų seifas
Ilgame egzistencinių klausimų sąraše klausimas “Kaip prisipažinti, kad myli?” turėtų užimti garbingą prizinę vietą. Šis galvosūkis banalus tik iš pirmo žvilgsnio. Kai imi gilintis, pradedi prisiminti visus Holivudo filmus su prisipažinimais skęstančiuose laivuose, sprogdinamuose biuruose, antrankiais surakintomis rankomis ir net užkimštomis burnomis. “Štai kaip reikia tarti tuos žodžius”, – galvoji draskomas ryžto ir nevilties. Bet ar neatrodysi juokingai? Tai irgi rimtas klausimas: kaip neapsikvailinti, artėjant Vasario 14-ajai. Patarimo kreipėmės į tris ekspertus iš arčiausiai romantikos esančių meno sferų. Stasys ŽIRGULIS, skulptorius: “Oi, aš nieko neišmanau. Tikrai nesu meilės prisipažinimų meistras. Prisipažinau, regis, tik vieną kartą. Ir viskas. Tai koks iš manęs žinovas? Tai buvo seniai… Šiandien aš manau, kad tikėti žmogumi – tai ir yra meilė. Ir jokių ypatingų prisipažinimų tada nereikia. Ar reikia? Jei taip, tai nežinau, ką patarti, rimtai. Neišmanau. Bėda ta, kad mano didžiausia meilė yra kūryba”. Doloresa KAZRAGYTĖ, aktorė: Jėzaumarija, aš visai užmiršau, kaip prisipažinti, kad myli… Manęs jau nedomina nei ta meilė, nei tie prisipažinimai. Aš tiesiog nežinau… Atsimenu tik tiek, kad to prisipažinimo visai lyg ir nebūdavo. Ne, tikrai. Tokio, kad “aš tave myliu”, atrodo, nesakydavom. Iš kažko, gal iš akių, būdavo, supranti, kad jau jau… Bet tie žodžiai tiesiai šviesiai nebūdavo pasakomi. Bent jau ne iš karto.