Metų moters Dalios Grybauskaitės mitas: apie viską pagalvota!..
| | |

Metų moters Dalios Grybauskaitės mitas: apie viską pagalvota!..

„Deja, taip jau susiklostė, mieli kolegos, kad Dalia Grybauskaitė yra bene mįslingiausia asmenybė iš visos galimos pretendentų komandos, todėl man keistoka, kad jums bent iš profesinio smalsumo nerūpi, kaip tik baigusiai mokyklą devyniolikmetei Daliai pavyko tapti LTSR Valstybinės filharmonijos kadrų skyriaus inspektore? Kai kadrų skyriuose tuomet dirbdavo tik itin lojalūs okupacinei santvarkai ar atitinkamų struktūrų pateptieji. Ypač aplinkoje, susijusioje su menininkais, nesušukuojama inteligentija, mokančia kalbėti, net dainuoti ir groti ezopo stiliumi. Kas paskatino tokią gabią merginą išvažiuoti į Leningradą ir septynerius metus dirbti kailių gamykloje su labai įdomiu pavadinimu „Rot Front”? Kas ten buvo dirbama ir ar tik dirbama, nes grįžus į Lietuvą ji iškart tapo Lietuvos mokslo olimpo – Mokslų akademijos atsakingąja sekretore, įstojo į aukštąją partinę mokyklą? Ar teisingai suprantu Dalios Grybauskaitės skelbiamus biografijos faktus – kad ji dėstė aukštojoje partinėje mokykloje politinę ekonomiją – vieną atraminių komunizmo doktrinų net Sąjūdžio laikais, iki 1990 metų – tol, kol neuždarė šios, vienos baisiausių diktatūrų, mokyklos? Kieno iniciatyva žmogus su tokia biografija įsitvirtino net keliose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse, o vėliau, LDDP valdymo laikais, padarė svaiginamą karjerą – tapo nepaprastąja pasiuntine irįgaliota ministre – iš pradžių misijoje prie Europos Sąjungos, o vėliau JAV ambasadoje?..” – Dalius Stancikas.

Atėjo laikas padėti valdžiai susivokti, kad valstybė – tai tautos organizacija

Regis, blaiviau mąstantys šalies piliečiai, galų gale, pradeda suvokti, kokia iš tiesų pragaištinga Lietuvai Andriaus Kubiliaus Vyriausybės vykdoma, taip vadinama, „antikrizinė programa”, ne mažinanti, bet, faktiškai, ženkliai gilinanti krizę mūsų valstybėje. Ragindama susiveržti diržus, apkraudama mokesčiais paprastus ir socialiai pažeidžiamus šalies gyventojus, smulkųjį ir vidutinį verslą, proteguodama saujelės įtakingų oligarchų – monopolistų milžiniškus viršpelnius krizės akivaizdoje bei užtikrindama sotų gyvenimą politiniam „elitui” Seime, Vyriausybėje, privilegijuotame valstybės valdymo aparate, naujoji valdžia šiukščiai pažeidžia Konstituciją, tapatindama save su valstybe, visiškai nepaiso visuomenės interesų ir tuo būdu verčia pilietiškai aktyvesnius žmones vienytis galingai protesto bangai, nukreiptai prieš tokią skurdinimo politiką, prieš valdžią, sėdinčią oligarchų kišenėje. Net nelaukdama Konstitucinio Teismo sprendimo ir tęsdama neskaidraus oligarchinio sandėrio „Leo LT” įteisinimo bei įsigalėjimo politiką, pritardama nepagrįstam elektros energijos kainų didinimui, naujoji – senoji valdžia lieka ištikima vis tam pačiam sustabarėjusiam „2K” (Kubiliaus – Kirkilo) politinės sistemos modeliui, atkakliai ginančiam saujelės lobstančių monopolistų interesus visų Lietuvos žmonių sąskaita. Interviu „Laisvam laikraščiu” teisininkas Kęstutis ČILINSKAS nurodo, kodėl oligarchų įtakojama oficiali valdžia visiškai nepaiso visuomenės interesų.

Interviu su Vladimiru Azanovu
| | |

Interviu su Vladimiru Azanovu

Tris kartus esu peržengęs tą ribą, tai yra, patyręs klinikinę mirtį. Tris kartus gydytojai mane atgaivino. Pirmą kartą peržengti ribą buvo iš tikro baisu. Patirti, jog išeini, žinoti, kad išeini ir daugiau negrįši, – tai baisu. Visi lekia tuo tuneliu veidu į priekį, o aš ėjau atbulas. Toks įspūdis, lyg dramblio straublys arba milžiniškas dulkių siurblys tave pastvėrė už nugaros ir kaip skruzdėlę traukia į tą tunelį. Ten tamsu, gale šviesu. Eini tuo tuneliu ir nežinai, kas tai? Tartum nematoma jėga tave išmeta, išspjauna… Milžiniškas rūkas ir šviesa, vaikšto žmonės baltais rūbais, kažkoks vaikas žaidžia kamuoliuku, mergaitė šokinėja per virvutę. Prieina senutė ir klausia: “Ką tu čia veiki?” Atsakau, jog nežinau, kodėl čia esu, o ji man sako: “Tavo valanda dar neišmušė. Tau reikia grįžti atgal”. Klausiu, kas tai? “Tau nereikia žinoti…” Ta pati jėga vėl stveria už nugaros, išmeta atgal, po kurio laiko atgauni sąmonę ir suvoki, jog visas kūnas maudžia ir skauda. Tai baisu. žmogus, išgyvenę klinikinę mirtį ir sugrįžęs atgal, gali pasakyti, jog tai nėra malonu. Antrą kartą jau buvau tam pasirengęs, todėl nebijojau, iš anksto žinojau, jog kažkokia jėga vis tiek sugrąžins mane atgal. Lygiai taip ir trečią kartą. Aš jau pabuvau “tame pasaulyje”, mačiau tuos žmones, kurie man visai nepažįstami, jų niekad anksčiau nesu sutikęs. Tai nebuvo sapnas. Kai astralinis kūnas atitrūksta, fizinis kūnas tampa lavonu.

|

Bildukai, poltergeistas, piktosios dvasios: žvilgsnis į anapusinį pasaulį

Esame įpratę prie mus supančio pasaulio, kurį turime galimybę matyti, liesti, užuosti, girdėti, jausti savo klasikiniais penkiais fizinio žmogaus pojūčiais. Tačiau mes nežinome, koks tas žmogus iš tiesų yra. Žmogus turi labai daug subtiliųjų, nematomų struktūrų, kurios yra daug galingesnės, nei mums įprasti pojūčiai gali tai patvirtinti. Kalbant moksliškai, mes įpratę savo aplinką matyti bei suprasti kaip trimatį pasaulį, kuriame dominuoja ilgis, plotis, aukštis. Plius dar galime įvesti ir tokią sąvoką kaip laikas, kuris yra lyg ketvirta erdvė, nes laiką mes suprantame, kaip procesą, kažkokį kitimą. Laiką tapatiname su diena ir naktimi, bet pati laiko sąvoka iš tiesų yra daug sudėtingesnė. Šalia šių įprastų sąvokų, mes turime visas tas subtilias struktūras, kaip “n” – mates erdves: keturmatę, penkiamatę, šešiamatę, daugiamatę erdves. Tai reiškia, jog tuo pačiu momentu ir toje pat vietoje, kurį mes įsivaizduojame kaip šį pasaulį, egzistuoja kitų pasaulių su savo gyventojais, su savo dėsniais ir taisyklėmis. Tie pasauliai sąveikauja su mumis, tačiau mes juos atmetame. Ir tik dalis žmonių turi įgimtą Dievo dovaną matyti.

|

Bildukai, poltergeistas, piktosios dvasios: žvilgsnis į anapusinį pasaulį

– Kaip sukyla tos neramios dvasios, bildukai bei kiti paranormalūs reiškiniai mus supančioje aplinkoje? Ar tai yra kažkaip susiję su tragiškomis, nelaimingomis žmogaus sielos baigtimis, savižudybėmis? – Žemiškose sferose dalis dvasių lieka arti žūčių, netikėtų, staigių mirčių vietų, kautynių, mūšių laukuose. Juk anksčiau, kaip žinome, savižudžių net neleisdavo laidoti bendrose kapinėse, o tik šalia kapinių. Daug vaidenimosi atvejų mūšio laukuose, senose kapinaitėse jau yra detaliai aprašyta literatūroje. Pastebėta, jog tos struktūros išlieka geopatogeninėse zonose. Tai yra negatyvios, “atsiurbiančios” zonos, kuriose tarpsta tos klajojančios dvasios. Yra ir tokių vaidenimosi atvejų, kai miršta žmogus, kuris buvo baisiai prisirišęs prie savo turto ar namo. Tuomet nauji to namo gyventojai net negali jame miegoti, jie mato žmogų su kepure, senovišku lietpalčiu… Žinau konkretų atvejį Kaune, vienoje gatvėje, kai jauni “kampuoti” vyrukai, išdrįsę nakvoti tokiame name, išsilakstė pro langus. Pradėjus domėtis, paaiškėjo, jog to namo šeimininkas, dabar jau miręs, labai jį saugojo ir nenorėjo, kad niekas jame įsikurtų gyventi. Begalinis noras turėti, išsaugoti savo turtą neleidžia mirusiai sielai apleisti žemiškas sferas. Mokslinėje literatūroje yra aprašyta daugybė atvejų, kai namuose apsigyvenę bildukai bendrauja su gyvaisiais. Rusijoje paplitę bildukų reiškimosi atvejai. Jie ten įvardijami žodžiu “domovoij”, tai yra, įnamis, gera energetinė esybė, savotiškas namų sargas ar dvasia, nieko blogo nedaranti namų gyventojams.