| | |

Flamenkas kaitina kraują ir sielą

Flamenkas ir korida jau seniai tapo dviem neatsiejamais Ispanijos simboliais. Mano pirmoji pažintis su flamenku, deja, įvyko ne Pietų Ispanijoje, o viename Maskvos kino teatre. Pamenu, kaip prieš porą dešimtmečių žiūrėjau kino filmą “Karmen“ su garsiais ispanų flamenko atlikėjais Antonijum Gadesu ir Laura del Sol ir buvau tiesiog pakerėta. Be vieno žodžio, tik kūno kalba perduodama aistringa meilės istorija, skambant Pako de Liusijos užburiančiai muzikai, mane tiesiog užhipnotizavo. Jaučiau, kad negaliu paleisti kėdės ranktūrių, o visą kūną krečia virpulys. Taip gimė mano susižavėjimas ir meilė flamenkui, muzikai ir šokiui, sugebančiam pavergti žmogaus sielą. Daugelis mano, kad flamenką į Ispaniją atgabeno čigonai iš Indijos. Mat galima surasti panašumo tarp rankų ir plaštakų judesių indų ”kathak”šokiuose ir flamenko. Teisingiau būtų teigti, kad čigonai paveikė flamenko stilių, bet, norint suvokti šio meno susiformavimo priežastį, reikia būti bent šiek tiek susipažinusiam su Ispanijos istorija. Septynis šimtmečius musulmonams valdant šalį, Ispanijos teritorijoje be didelių konfliktų sugyveno įvairios kultūros. Tačiau, Kastilijos karaliams nugalėjus musulmonų valdžią, situacija pasikeitė. Karalius Ferdinandas V ir karalienė Izabelė 1492 metais išleido įstatymą, pagal kurį visi gyvenantys jų valdomoje teritorijoje privalo priimti į katalikybę, o nepaklusę šiam įstatymui baudžiami. Griežčiausia bausmė – mirtis ant laužo.

Meilė iš pirmo žvilgsnio – tai nuostabi pasaka
|

Meilė iš pirmo žvilgsnio – tai nuostabi pasaka

Viename iš Klaipėdos senamiesčio meno salonų jūs galite sutikti nuolat besišypsančią žaižaruojančiomis akimis moterį. Tai dailininkė Ina Lukauskaitė. Jos darbai, kuriuos galima apibūdinti kaip spalvotą grafiką arba grafišką tapybą, puikiai atspindi ir jos charakterį. Tai piešiniai, balansuojantys tarp romantikos ir sarkazmo, nepamirštant erotikos elementų. Ina gimė ir augo Gargžduose, baigė Taikomosios dailės technikumą Kaune, įgydama meninio apipavidalinimo ir sieninės tapybos specialybę. Trylika metų migravusi tarp Vilniaus ir Kauno, dailininkė jau aštuonerius metus gyvena ir kuria Klaipėdoje. Jai prie širdies ir poezija, jos eiles spausdino “Nemuno“ žurnalas, moteris mėgsta gerą vyną ir kartais užsitraukia pypkę. Bet tai jos moteriškumui nekenkia. – Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos vyrus? – Gerai, kad klausiate apie Lietuvos vyrus, nes apie kitus neturiu jokio supratimo. Manau, kad bet koks vertinimas turi būti grindžiamas palyginimo principu, tad, kitų vyrų nepažinodama, negaliu “lietuviškąjį“ lyginti su kokiais japonais, portugalais ar anglais. Gal todėl lietuvių vyrai man visų pirma atrodo normalūs. Kaip jau įprasta, bendražmogiškame kontekste sąvoka “normalus“ mes vadiname daiktus, reiškinius ir pojūčius, kurie nėra netikėti, išskirtiniai bei yra paprastai paaiškinami tiek mokslo, tiek eilinių bobučių. Tad lietuvaičiai nėra kokios anomalijos. Man jie netgi žavingi ir patrauklūs, o jei akis užkliūva už kokio tobulo niekšo, sau pasakau: juk ne visi tokie.

Egzistuoja meilė tik iš pirmo žvilgsnio
|

Egzistuoja meilė tik iš pirmo žvilgsnio

Rašytoja Nijolė Kepenienė visada norėjo tapti aktore. Vilniuje baigusi vidurinę mokyklą, ji atvažiavo studijuoti režisūros į tuometinę Klaipėdos konservatoriją. Tačiau, paragavusi laisvės skonio, apleido mokslus ir jau po pirmo kurso turėjo atsisveikinti su studijomis uostamiestyje. Tada sugrįžo į sostinę ir studijavo lietuvių kalbą, nors, kad taps rašytoja, dar nežinojo. Savo įkvėpėja Nijolė drąsiai gali vadinti antrąją dukrą – Akvilę. Šiai nepatiko skaitomos knygelės ir mažylė vis prašė pasekti pasaką apie šalia esančius daiktus – stalą, kėdes, kilimą. Tada Nijolė ir pajuto, kad kiekvienas daiktas – gyvas, turi savo charakterį ir gali papasakoti savą istoriją. Taip 1991 metais gimė moters pirmoji pasakų knygelė vaikams “Labanakt!”. Rašymas moteriai tapo savotišku žaidimu. Ji pradėjo rašyti ne tik pasakas, bet ir eiles, romanus. Kartą, kai ji dėstė būsimiems kepėjams profesinėje technikos mokykloje lietuvių kalbą, šie paprašė parašyti ką nors ne vaikams, bet jų amžiaus jaunuoliams. Tada šviesą išvydo romanas “Užmiršk mane“. Dabar rašytojos bagaže jau keturiolika knygų. Mėgstamiausias jos kūrinys – pasakų knygelė “Džiovintas debesėlis“, kurią puošė tuomet keturmetės dukrytės Šarūnės iliustracijos. Moteris prisipažįsta, kad rašymas tapo savotišku gyvenimo būdu. Ji rašo visur ir visada, jei ne ant popieriaus, tai mintyse. Net naktimis kartais sapnuoja savo romanų siužetų posūkius. Nijolė jau įprato visada nešiotis blonknotėlį ir parkerį.