Flamenkas kaitina kraują ir sielą
Flamenkas ir korida jau seniai tapo dviem neatsiejamais Ispanijos simboliais. Mano pirmoji pažintis su flamenku, deja, įvyko ne Pietų Ispanijoje, o viename Maskvos kino teatre. Pamenu, kaip prieš porą dešimtmečių žiūrėjau kino filmą “Karmen“ su garsiais ispanų flamenko atlikėjais Antonijum Gadesu ir Laura del Sol ir buvau tiesiog pakerėta. Be vieno žodžio, tik kūno kalba perduodama aistringa meilės istorija, skambant Pako de Liusijos užburiančiai muzikai, mane tiesiog užhipnotizavo. Jaučiau, kad negaliu paleisti kėdės ranktūrių, o visą kūną krečia virpulys. Taip gimė mano susižavėjimas ir meilė flamenkui, muzikai ir šokiui, sugebančiam pavergti žmogaus sielą. Daugelis mano, kad flamenką į Ispaniją atgabeno čigonai iš Indijos. Mat galima surasti panašumo tarp rankų ir plaštakų judesių indų ”kathak”šokiuose ir flamenko. Teisingiau būtų teigti, kad čigonai paveikė flamenko stilių, bet, norint suvokti šio meno susiformavimo priežastį, reikia būti bent šiek tiek susipažinusiam su Ispanijos istorija. Septynis šimtmečius musulmonams valdant šalį, Ispanijos teritorijoje be didelių konfliktų sugyveno įvairios kultūros. Tačiau, Kastilijos karaliams nugalėjus musulmonų valdžią, situacija pasikeitė. Karalius Ferdinandas V ir karalienė Izabelė 1492 metais išleido įstatymą, pagal kurį visi gyvenantys jų valdomoje teritorijoje privalo priimti į katalikybę, o nepaklusę šiam įstatymui baudžiami. Griežčiausia bausmė – mirtis ant laužo.