Apsėstieji sunkiai vaduojasi iš velnio pinklių
„Ar aš tikiu piktosiomis dvasiomis? Man tikėti nereikia. Yra žinojimas. Susidūrus su tokiais atvejais abejonių nelieka”, – sako Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius, prieš porą metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Ankstų rytą prie klebonijos virė darbas. Vietos moterys gražino aplinką, grėbstė lapus – ruošėsi sekmadieniniam vyskupo apsilankymui. Jų darbą prižiūrėjo E. Rinkevičius. Klebonas vietos mokykloje nebedėsto tikybos, nes nesuspėtų padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Šiuo metu šalyje yra keletas tikrų egzorcistų. Kiti šia veikla domisi, tačiau Bažnyčios įgaliojimų ja užsiimti neturi. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų pamaldus, dvasiškai tvirtas, nestokotų išmanymo ir išsamių psichologijos žinių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad egzorcizmas – tai „demonų, sielų, piktųjų dvasių ir kitų esybių, apsėdusių žmogų ar objektą, išvarymas”. Kunigas E. Rinkevičius pasakojo, kad pirmasis istorijoje egzorcistas buvo Jėzus Kristus. Egzorcistai buvę ir apaštalai, nes Jėzaus Kristaus vardu išvarinėdavo demonus. „Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, šventus paveikslus, liturginius drabužius. Jei šlakstai švęstu vandeniu – rėkia, kad degina tarsi ugnis. Į bažnyčią kojos įkelti irgi negali”, – apsėdimo požymius vardijo E.Rinkevičius. Šie žmonės negali ištarti maldos žodžių, net užsukti į kleboniją – prisiartinę pradeda blogai jaustis, trokšta pabėgti. Apsėstiesiems galioja kita laiko tėkmė.