„Mano tėvai skiriasi“. Tokią frazę paskutiniu metu girdime vis dažniau ir dažniau. Kokios viso to priežastys? Kodėl žmonės, kurie prisiekia amžiną meilę Dievo akivaizdoje, vėliau nutaria, jog jiems ne pakeliui? Kas nutinka, dėl ko nepakanka vietos po vienu stogu? Prieš porą dienų teko kalbėtis su savo drauge, kuri daugiau nei 10 metų yra išsiskyrusi ir viena augina paauglę dukrą. Ištekėjo ji būdama labai jauna, galvą apsuko gražuolis vaikinas, kuris netikėtai jai pasipiršo. „Sutikau, nes jį mylėjau. Atrodė, jog tai mano gyvenimo meilė, mano žmogus. Susilaukėm vaikučio, o vėliau prasidėjo barniai. Pykomės dėl visko: aš norėjau savaitgalius leisti namuose, jis norėjo žvejoti. Aš – nuvažiuoti pas tėvus, jis – iki išnaktų dirbdavo. Vaiką prižiūrėjau viena. Gyvenome toli nuo artimųjų, todėl niekas neateidavo į pagalbą. Geriausias variantas mums abiems atrodė skyrybos.“ Tokiais atvejais sunku ir įsivaizduoti, kad šeima galėtų gyventi kartu. Atsiranda trintis, nesusikalbėjimas. Galų gale, nebesutampa interesai. Ištekėjusi ir pagimdžiusi, moteris surimtėja, pasikeičia jos pažiūros į ją supantį pasaulį. Vyrui tai gali pasirodyti keista, mat linksmybės ir vakarai draugų kompanijoje taip lengvai išnykti iš jo pasaulio negali. „Viena auginu dukrytę. Matau, kaip jai trūksta tėčio. Jie kartais susitinka. Jis turi kitą šeimą, sūnelį, tačiau Margaritos neatstumia ir ją myli“. Tik ar pakanka mergaitei meilės bei šilumos? Tipiška situacija.