Kultūros paveldo apsauga – realybė ar tik skambūs žodžiai?
Žingsniuodama Vilniaus senamiesčiu, išgirdau skambią frazę: „Seniai Vakaruose „atgyvenę“ stikliniai dangoraižiai – tarsi nauji spuogai ant Vilniaus miesto veido!“ Taip tarpusavyje apie vykdomas statybas dešiniajame Neries krante postringavo inteligentiški garbaus amžiaus ponai. Tačiau „aukšti“ valdininkai, kalbėdami apie tas pačias statybas, švyti: „Tai yra mūsų modernėjančios ir gražėjančios sostinės simboliai!“ Galbūt, iš tikrųjų prieštaraujantys šioms statyboms tėra sentimentalūs atsilikę barbarai, kaišiojantys pagalius į ratus MODERNIOJO VILNIAUS apaštalams? Kas pagaliau atsakingas už visas šias „renovacijas“? Dažnai girdime, jog viskas daroma tautos gerovei, visuomenės labui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – tautos simbolis, kuris liks ateities kartoms – mūsų vaikams ir anūkams. Kita vertus, vargu, ar kas atsižvelgė į tautos nuomonę, kai nusprendė statyti nevienareikšmiškai vertinamus „modernumo simbolius“ – stiklinius dangoraižius. Pastarieji iš esmės keičia Vilniaus panoramą: vien pažvelgus į Šv. Rapolo bažnyčią, šiuo metu atsiradusią didingų architektūros „monstrų“ globoje, ne vienam Vilniaus miesto, visos Lietuvos gyventojui turėtų suskausti širdį – šių „aukštaūgių“ pašonėje ji atrodo tokia bejėgė…