Agresyvus trimetis
Norėdamas atsisėsti ant mylimos auklėtojos kelių, vos trejų metų sulaukęs bamblys įkando ant tų pačių kelių besitaikančiam užsiropšti bendraamžiui į ranką. Užsigeidęs žaislinės mašinos, be ceremonijų išplėšė ją iš mažesnio brolio rankų ir dar gerokai šiam pliaukštelėjo. Kategoriškai pareikalavo, kad tėvai įjungtų „multiką”, bet ne apie Mikę Pūkuotuką, o tą, kuriame šaudo ir mušasi. Tokiomis aplinkybėmis pasireiškiantys pirmieji vaikų agresijos priepuoliai glumina ir gimdytojus, ir aplinkinius žmones. Ar šį mažylio elgesį galima vadinti normaliu? Maždaug trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda save suvokti kaip atskirą žmogų ir bando įtvirtinti savąjį „aš”. Tada ir ima rodyti ožiukus. Noras pasiekti savo tikslą, gauti žaislą, užsiimti geresnę vietą, patenkinti įgeidžius dažnai ima lietis ašaromis, pasipila reikalavimai, protestai, neretai – ir kumščiai. Tačiau vaikų psichologai ir pedagogai ramina – trimečiams agresyvus elgesys būdingas. Dar daugiau, agresija būtina, kad vaikas normaliai vystytųsi. Kitaip jis negalėtų pažinti supančio pasaulio, apsiginti ar konkuruoti su kitais žmonėmis. „Galbūt žodis „agresija” yra per stiprus norint apibūdinti tokią vaiko reakciją, – svarstė daugiau nei 30-ties metų pedagoginio darbo patirtį turinti Klaipėdos „Varpelio” mokyklos-darželio auklėtoja Valerija Petravičienė. – Veikiau tai spontaniška, emocinga vaiko reakcija.”