Sąžinė ir Biblija – harmonijoje
Sąžinė yra moralinė proto arba intelekto funkcija. Tai ta prigimtinių mūsų savybių sritis, kuri susijusi su moralės klausimais – moralės principais ir religija. Ši sritis duoda mums moralės įstatymą bei įsipareigojimus; iš jos kyla supratimas, kas yra gerai ir kas blogai, kada kažkas yra vertas pagyrimo, o kada – priekaištų. Ji apima visas intelekto intuicijas, susijusias su moraliniais klausimais (taip dažnai apibūdinamos emocinės būsenos, kurios yra susiję ar kurias sukelia sąžinės veiksmas, nors visgi terminas „sąžinė” apibūdina intelektą, o emocijos į apibrėžimą nėra įtraukiamos). Kiekvienas žmogus turi sąžinę. Tai pabrėžiama ir anksčiau pateiktoje citatoje. Kaipgi kitaip Paulius būtų galėjęs apibūdinti save, kaip prisistatantį tiesoje kiekvieno žmogaus sąžinei, jei tie žmonės nebūtų jos turėję, t.y., jei kai kurie žmonės visiškai būtų be sąžinės? Tai, kad kiekvienas žmogus turi sąžinę, yra neginčytinas ir labai svarbus faktas. Kiekvienas žmogus žino, kad jis turi sąžinę ir nėra kito dalyko, kurį jis galėtų suvokti dar aiškiau ar su dar didesniu įsitikinimu. Jei žmogus neturėtų sąžinės, jis neturėtų jokio supratimo, kas yra gerai, o kas blogai, kada nuopelnai verti pagyrimo, o kada – bausmės, kas yra dorybė, o kas – yda. Jokia gyva būtybė negalėtų suformuluoti tokių idėjų savo galvoje, jei neturėtų sąžinės. Nėra tokios kalbos, kuri pajėgtų perteikti šias mintis, jei žmogus neturėtų sąžinės, kuri padėtų jas suvokti ir įvertinti.