Keturios meilės – prisirišimas, draugystė, Erotas ir artimo meilė
|

Keturios meilės – prisirišimas, draugystė, Erotas ir artimo meilė

Tik labai įžūlus ir paikas kūrinys drįstų stoti prieš savo Kūrėją ir pasigristi: “Aš ne koks elgeta. Myliu tave be jokio išskaičiavimo”. Tie, kurie mylėdami Dievą labiausia priartėja prie meilės kaip dovanos, netrukus, o gal net tą pačią akimirką drauge su užeigos šeimininku mušasi į krūtinę ir deda savo neturtą Jam po kojomis. Ir Dievui tai tinka. Jono sakinį apie tai, kad Dievas yra Meilė, mano galvoje seniai atvėrė šiuolaikinio rašytojo Deniso de Rougemonto pastaba, jog “meilė liaujasi buvusi demonu tik tada, kai ji liaujasi buvusi dievu”; žinoma, šią pastabą galima performuluoti taip: “tampa demonu, vos tik tapusi dievu”. Tokia atsvara man atrodo būtina savisaugai. Jei ją pamiršime, teiginys, kad Dievas yra Meilė, gali nejučiomius persiversti ir pradėti reikšti ką kita: kad meilė yra Dievas. Pavydas būdingas visoms meilės atmainoms, beveik visiems santykiams. Prisirišimo pavydas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu senais ir pažįstamais dalykais. Taip pat su tuo, kad prisirišimui absolučiai, arba santykinai, nesvarbi vadinamoji įvertinamoji meilė. Mes visai nenorime, kad “mieli seni veidai” taptų gražesni ar gudresni, kad mūsų senuosius įpročius pakeistų nauji, nors ir geresni, kad senų juokų ir interesų vietą užimtų jaudinančios naujovės. Permainos kelia gresmę prisirišimui.

Keturios meilės

Keturios meilės

Pavydas būdingas visoms meilės atmainoms, beveik visiems santykiams. Prisirišimo pavydas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu senais ir pažįstamais dalykais. Taip pat su tuo, kad prisirišimui absolučiai, arba santykinai, nesvarbi vadinamoji įvertinamoji meilė. Mes visai nenorime, kad “mieli seni veidai” taptų gražesni ar gudresni, kad mūsų senuosius įpročius pakeistų nauji, nors ir geresni, kad senų juokų ir interesų vietą užimtų jaudinančios naujovės. Permainos kelia gresmę prisirišimui. Įprastame civilizuotos šalies gyvenime taikos metu rasime mažai dalykų, tokių artimų įnirtingam puolimui, kaip energingas visos netikinčiųjų šiemos išpuolis prieš tą jos narį, kuris tapo krikščioniu, arba visos neišsilavinusių žmonių šeimos išpuolis prieš tą, kuris aiškiai nori tapti intelektualu… Tai reakcija į dezertyravimą, net į apiplėšimą. Kažkas – žmogus ar daiktas – atėmė “mūsų” berniuką (ar mergaitę). Tas, kuris buvo vienas iš Mūsų, dabar priklauso Jiems. Kokią teisę Jie turėjo taip pasielgti? Jis mūsų. Bet dabar prasidėjo visos šios permainos, kas žino, kuo jos baigsis? (O juk mes taip ramiai ir gražiai gyvenome, niekam nedarėme nieko blogo!) Prisirišimas užtikrina laimę tada ir tik tada, kai dar yra ir sveikas protas, ir mokėjimas imti bei duoti, ir “padorumas”. Kitaip tariant, kai prie prisirišimo pridedama šis tas daugiau, šis tas visai kito. Vien jausmo nepakanka. Dar reikia ir “sveiko proto”, tai yra logikos. Reikia “mokėti imti ir duoti”, tai yra laikytis teisingumo…