Apie mylimus vyrus, ir ar tikrai juos mylime?
| |

Apie mylimus vyrus, ir ar tikrai juos mylime?

Suraskite moterį, kuri netrokštų būti mylima. Kiekviena heteroseksuali Veneros palikuonė svajoja apie savo princą. Na, o jei tokio sutikti nebesitiki, tai bando princą nulipdyti iš savo Jono. Moterims, žinoma, lengviau su tais princais, nes psichologijos autoritetai tvirtina, kad vyrai turi vieną idealios moters vaizdinį, o moterys – nors vežimu vežk. Štai kodėl kiekvieno vyrioko moterys neretai kaip du vandens lašai panašios viena į kitą, o va, moteris gali laiminga būti čia su jaunikliu, čia su žilabarzdžiu, čia su storuliu, o čia su raumenų kalnu. Atrodytų, kad jau taip prie kiekvieno vyro tos moterys geba prisitaikyti, tai ir jų meilė plati lyg Atlanto vandenynas. Ar tikrai? Pasaulinio garso psichiatrijos autoritetas Ronaldas Laingas savo knygoje „Ryšiai“ daug kalba apie moterų meilę. Štai itin dažna moteriškos logikos ir požiūrio į vyrus schema. Skaitant šią tokią įprastą moters mąstymo schemą, vyrui jau turbūt perdegė visi saugikliai galvoje. Bet mums turėtų būti aišku, kad niekada niekada niekada nereikia rinktis mus gerbiančių ir mylinčių žmonių. Kokia ten laimė, jei tavo išrinktasis laikosi duoto žodžio, sutartu laiku sugrįžta namo, rodo tau daug dėmesio ir trokšta su tavimi mylėtis. O štai amžinai nuo bendravimo su degtinės buteliu „šiltas“, niūrus, tau panosėje kumščiu mosuojantis ir visokiais …matj besisvaidantis tipas – svajonė.

| |

Nuolat persekiojanti kaltė – laimės duobkasys

Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas, yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę. Gerai, jeigu kaltė paskatina mus tapti doresnius, garbingesnius. Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą. Amerikiečių psichoterapeutas Robertas Gouldingas skiria tris kaltės kamuojamų asmenų kategorijas. Pirmieji jaučia kaltę net ir nepadarę nieko bloga. Antrieji didžiuojasi savo tariama kalte, kuri, anot jų, verčia juos tapti jautresnius ir garbingesnius. Kai žmogų kamuoja nepagrįsta kaltė, verta pasidomėti, ar jis nėra ant pečių užsivertęs atsakomybės ir už aplinkinių gyvenimą. Galimas dalykas, kad jis jaučiasi turįs kitus apsaugoti nuo bėdų ir padaryti juos laimingus. Kaltojo sindromas – taip šią bėdą vadina psichoterapeutė Frieda Porat. Perdėta atsakomybė už kitus ir jos palydovė kaltė išduoda savigarbos stoką. Jei žmogus stengiasi visiems rodyti savo kaltę ir pastangas jai atpirkti, galima įtarti, jog jis yra pilnas didybės. Šis žmogus išpučia savo kaltę norėdamas pasirodyti esąs ypač jautrus visoms pasaulio negerovėms. Jis mano, kad patirdamas kaltės graužatį dėl to, jog pats gali kimšti maistą pilna burna, kai daugybė žmonių vargsta, jis atleidžiamas nuo bet kokios pagalbos, pavyzdžiui, paramos senelių ar vaikų namams.

Gėdos jausmas
| |

Gėdos jausmas

Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime. Gėda – tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas – evoliucijos produktas. Jo tikslas – išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda. Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu – paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai. Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių” amžiuje gėda – senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti.

Nakties sesuo
| |

Nakties sesuo

Melancholija… Medžiai, saujomis žeriantys aukso lapus, pilkų debesų tumulai paslėpę saulę, drengiantys žemę lietūs, įkyrus šaltas vėjas. Ruduo. Ir melancholija. Taip psichiatrijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio vadinta liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika. Vėliau ją pakeitė išpopuliarėjęs depresijos terminas. Atrodytų, jog depresija – šių laikų kūdikis. Šviesos greičiu besiplėtojančios technologijos, žūtbūtinė konkurencija rinkoje, spartus gyvenimo tempas, žmonių susvetimėjimas – depresijai palankios prielaidos. Bet visgi istorija rodo ką kita. Melancholijos (arba depresijos) istorija sena kaip šis pasaulis. Jos simboliai aptinkami net ant egiptietiškų sarkofagų. Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduodavo pelėda, nakties paukštis. Pelėda reiškė tamsą, šaltį ir mirtį. Senovės Graikijoje melancholija buvo siejama su juodąja tulžimi pagal keturių skysčių teoriją. Ir pats pavadinimas tai atspindi, nes graikiškai „melanos“ reiškia „juodas“, o „chole“ – „tulžis“. Net medicinos tėvas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, gyvenimo prasmės praradimas ir apetito stoka trunka ilgai, tai žmogus yra apimtas melancholijos. Senovės graikai laikė melancholiją psichikos liga ir ją gydė. Neretai ją dar siejo su lunatizmu. Taigi ir graikai matė ryšį su naktimi bei tamsa. Gydant tokius ligonius buvo kreipiamasi pagalbos į deivę Artemidę – Hekatę, gydytojų dievo Asklepijo padėjėją.