Prieš penkiolika, o gal net dvylika metų, jei kas būtų pasakęs, jog jausiu akmenis ir kalbėsiuosi su jais – būčiau nusijuokusi, numojusi ranka, o gal net palaikiusi tą žmogų nenormaliu. Dabar sakau, jog tas, kuris sako “akmeninė širdis”, manydamas “kieta, šalta, žiauri širdis”, labai klysta. Jis tiesiog nepažįsta akmens. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo gyvenimą, savo Dvasią. Jie milijonus, milijardus metų formuojasi savo terpėje. Jų gyvenimas – tai visa, kas vyksta su jais. Jų istorijoje įrašyta visa tos vietos, kurioje jie formavosi, istorija. Jie augo esant skirtingai temperatūrai, skirtingam spaudimui, vibracijoms, jų sudėtyje skirtingi cheminiai elementai. Vieno ar dviejų laipsnių pokytis jau iššaukia fizinius pokyčius minerale, nesvarbu net jei tas laipsnis pasikeičia po keliasdešimt tūkstančių metų. Jie patyrė ir žemės drebėjimų, ir potvynių, ir gaisrų. Skirtingai nuo žmogaus, jie negalėjo įtakoti savo gyvenimo. Jie susiformavo tam, kad reikiamu momentu galėtų pasitarnauti mums, žmonėms.