|

Propagandinis Putino karas prieš Lietuvą. Mes pralaimėjom!

Šiame kare nėra žuvusiųjų, nei belaisvių. Niekam nereikės pasirašinėti ir besąlygiškos kapituliacijos. Keista, bet užpultoji pusė net nesusimąsto apie tai, kad jis vyksta. Šis naujas karas naudoja ypatingus ginklus: masinės žiniasklaidos priemones ir ieško vis naujų. Prieš dešimtmetį kova persikėlė ir į virtualią erdvę. Ji nukreipta prieš Rusijos visuomenę. Rezultatus galime pamatyti jau šiandien. Taip pat galime išskirti ir naujojo karo meno generolus. Mes rusų akyse
– Lietuviai ilgisi diktatūros, jie nekenčia Rusijos ir savo agresyvia užsienio politika jai kenkia, jie siekia, kad Baltarusijoje ir Rusijoje įvyktų oranžiniai perversmai, jų politikai švenčia, kai daugumas gyventojų šąla nešildomuose butuose, o už kiekvieno kampo tūno fašistas – trimituoja Rusijos polittechnologai. Ir išties, nemažai daliai rusų Lietuva – tai mažas, silpnas, bet rėksmingas valstybinis darinys, įrankis svetimų ir Rusijai priešiškų jėgų rankose. Lietuva neturi savo politinės kultūros ir laviruoja ties nuolatinės politinės krizės riba. Apie tai liudija sociologinių tyrimų rezultatai. Lietuvos pavadinimas asocijuojasi su grėsme Rusijos valstybei. Daugiau nei pusė Rusijos gyventojų neatmeta galimybės, kad gali įvykti ginkluotas konfliktas su Baltijos valstybėmis, Gruzija ar Ukraina: 26% procentai teigia, kad toks įvykių scenarijus yra pilnai realus, o 38%, – kad tai mažai tikėtina, bet vis dėl to visiškai realu.

|

Pasigendu politinių ideologijų

Šiandieninėje populizmo baloje išties galima daug ko pasigesti. Pavyzdžiui, elementarios logikos. Na, bet ji ir nereikalinga. Juk kaip tik idiotiški pasvaičiojimai rinkiminių kampanijų metu ar klounas partijos priešakyje padeda laimėti rinkimus, o kas baisiausia, ir išlaikyti populiarumo reitingus iki kitų rinkimų. Laimėjome savo ideologinę kovą prieš ideologijas. Patikėję, kad nei viena iš jų nėra panacėja visuomenės problemų sprendime, nutarėme, kad nei viena iš jų mums nebereikalinga. Orientuojamės politikos pasaulyje apgraibomis: patinka – nepatinka, „vagia“ – „nevagia“, gražus – negražus, įdomus – neįdomus… – Neįdomu! – šaukiame. Politikai puikiai jaučia tokias nuotaikų tendencijas (kai kurie iš jų tik tuo ir teužsiima), ir mums pateikia „politinės minties“ produktą, kurį galima sulyginti nebent su „Pūko“ radijo stoties (turiu omenyje pirmąją) „formatiniu“ repertuaru. Politikai jau seniai nebeaiškina savo planų ir veiksmų. Kaip ir žiniasklaida, kuri nustojo reikalauti mąstymo. Baisu pervarginti ir nusibosti žmonėms, nes elektoratas gali nusisukti ir niekada nebeatsisukti. Vienintelis dalykas, kurio iš mūsų reikia – tai dėmesys. Galbūt tai nebūtų tokia didelė problema, bet politikai pasirodė esą ne tokie galingi manipuliatoriai. Kaip ir mes, paprasti rinkėjai, arba pasyvioji visuomenės dalis, jie nustojo orientuotis politinėje erdvėje. Pasakysiu drastiškai. Šiandien nei vienas iš daugumos ar opozicijos lyderių nebesugeba nei sau, nei kitiems paaiškinti savo įsitikinimų.