Šiandieninėje populizmo baloje išties galima daug ko pasigesti. Pavyzdžiui, elementarios logikos. Na, bet ji ir nereikalinga. Juk kaip tik idiotiški pasvaičiojimai rinkiminių kampanijų metu ar klounas partijos priešakyje padeda laimėti rinkimus, o kas baisiausia, ir išlaikyti populiarumo reitingus iki kitų rinkimų. Laimėjome savo ideologinę kovą prieš ideologijas. Patikėję, kad nei viena iš jų nėra panacėja visuomenės problemų sprendime, nutarėme, kad nei viena iš jų mums nebereikalinga. Orientuojamės politikos pasaulyje apgraibomis: patinka – nepatinka, „vagia“ – „nevagia“, gražus – negražus, įdomus – neįdomus… – Neįdomu! – šaukiame. Politikai puikiai jaučia tokias nuotaikų tendencijas (kai kurie iš jų tik tuo ir teužsiima), ir mums pateikia „politinės minties“ produktą, kurį galima sulyginti nebent su „Pūko“ radijo stoties (turiu omenyje pirmąją) „formatiniu“ repertuaru. Politikai jau seniai nebeaiškina savo planų ir veiksmų. Kaip ir žiniasklaida, kuri nustojo reikalauti mąstymo. Baisu pervarginti ir nusibosti žmonėms, nes elektoratas gali nusisukti ir niekada nebeatsisukti. Vienintelis dalykas, kurio iš mūsų reikia – tai dėmesys. Galbūt tai nebūtų tokia didelė problema, bet politikai pasirodė esą ne tokie galingi manipuliatoriai. Kaip ir mes, paprasti rinkėjai, arba pasyvioji visuomenės dalis, jie nustojo orientuotis politinėje erdvėje. Pasakysiu drastiškai. Šiandien nei vienas iš daugumos ar opozicijos lyderių nebesugeba nei sau, nei kitiems paaiškinti savo įsitikinimų.