Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas – nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: “Mano sūnus nebuvo vienturtėlis – auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: “O Jovita mano taip”, “o ji pasakė anaip”. Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta – nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Tai buvo paskutinis bandymas juodu sutaikyti. Nors iki skyrybų proceso pradžios liko vos savaitė, sena šeimos draugė, mėgindama atgaivinti primirštus jausmus, paprašė vyro išvardyti geruosius antrosios pusės bruožus. “Na, – pradėjo jis, – ji puiki motina, gera žmona…” Draugės akys suapvalėjo iš nuostabos – juk gerų žmonų vyrai nepalieka! Jis akimirksniu pasitaisė: “Norėjau pasakyti, ji myli vaikus, skaniai ruošia valgį ir gerai prižiūri namus”. Iš tiesų, tai, kas tradiciškai telpa į geros žmonos modelį, retai kada atitinka tikruosius vyro troškimus. Mano draugė anaiptol nelaiko savęs gera žmona: iš darbo grįžta, kai vaikai jau būna sumigdyti, kartą per mėnesį ištrūksta pasiausti su draugėmis, o įkaušusi mėgsta šokti ant stalo ir flirtuoti su svetimais vyrais. Jos vyras nuolat burba dėl neišplautų indų ir jos užimtumo, tačiau iš tiesų dėl jos yra pametęs galvą. Stereotipai neretai vyrams pakiša koją. Artimųjų dėka jie aiškiai įsivaizduoja, kokia turėtų būti gera žmona, tačiau su tokia moterimi pagyvenę keliolika metų staiga suvokia, kad norėtų visai ne to. Pažįstamas A. prieš kelerius metus savo būsimąją įsivaizdavo gana aiškiai. Ji turėjo būti labai graži, protinga, seksuali, jauna ir laisva, mokėti tris kalbas, skaniai ruošti, puikiai tvarkytis namus ir auklėti vaikus. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu aukštai iškeltą kartelę sugebėjo peršokti išsiskyrusi, vaiką auginanti, apkūnoka pardavėja, mananti, jog klonavimas – tai vienas iš daržovių konservavimo būdų.

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai – nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti – jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti – dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs…” tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys – Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas – išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, – vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.

Anot psichologų, darbo netekimas – vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime. Itin stipriai šis įvykis krečia vyrus. Kaip juos prikelti gyvenimui? Kai vieną dieną vyras grįžta kauštelėjęs ir gaižia mina pareiškia dabar kiek pailsėsiąs, ūmai supranti, kad jį ištiko katastrofa. Etatų mažinimas, įmonės bankrotas, nemokami atlyginimai, konkurencija – nesvarbu, kuri iš šių priežasčių sudrebino jo pasaulį. Tai išgyventi teko ir mums. Kai gana sėkminga prekyba važinėtais automobiliais ėmė trūkčioti ir nešti daugiau nuostolių nei pelno, vyras nutarė trumpam pasitraukti iš šio verslo. “Na, ir puiku, – tariau aš. – Pagaliau galėsi pabūti su šeima, atsikvėpti ir galbūt susirasi ramesnį darbą”. Nė nenujaučiau, kad laikinas nedarbas taps dar didesniu išbandymu. Apie ramų poilsį negalėjo būti nė kalbos – vyras visiškai neįstengdavo atsipalaiduoti nei šeimoje, nei su draugais. Jei už savo pinigus jam nupirkdavau kokį nors drabužį, sukeldavo didžiausią skandalą ir net ėmė mažiau valgyti. Tai buvo juokinga. Tuo metu kaip tik dirbau dviejuose darbuose – pinigų mums užteko. Tačiau atrodė, kad kuo daugiau aš uždirbu, tuo jam darosi blogiau. Net nekalčiausią mano flirtą jis vertindavo kaip bandymą ieškoti kito vyro. Kai po poros mėnesių numykė, kaip visiems palengvėtų, jei jis pasitrauktų iš gyvenimo, mano nervai nebeišlaikė. Kaip galima šitaip sureikšminti savo laikinas nesėkmes ir paversti dviejų mėnesių nedarbą pasauline katrastrofa?

“Mama, kur mano 10 litų?” – kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: “Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi”. Dukra įsiplieskia – jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia – vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas – privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių – išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, – ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti – kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis – tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai – tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas – ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.

Piniginiai reikalai – pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. “Argi tai tavo reikalas? – klausia įsižeidęs. – Pasakyk, kiek reikia, – duosiu.” Žmona nuo tokio “dosnumo” pasijunta it gavusi antausį: “Aš tau ką – brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! ” Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. “Tu manimi nepasitiki…” – šniurkščioja viename kampe ji. “O tu bandai pakišti mane po padu”, – nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių – prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė “Moralinę kampaniją”. O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas “Iš kur aš atsiradau?” iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę “Iš kur aš atsiradau?” Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas – tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask – virkštelės), kuria vaikutis galėtų “prisirišti”. Tėvelis – visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė “šviesti” draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.