Lietuviškojo superherojaus ilgesys
| |

Lietuviškojo superherojaus ilgesys

Užkrečiamas pavyzdys – vienas iš pagrindinių būdų ugdant asmenybę. Nėra jokio reikalo dar kartą aiškinti, kokia svarbi yra teigiamo pavyzdžio įtaka mokykloje, šeimoje ir šiaip gyvenime. Tačiau asmenybės ugdymas postmoderniame pasaulyje nebeapsiriboja vien kitos asmenybės daroma įtaka. Jei vaiko tėvai yra visiški „geriukai”, tačiau namie „telikas” be paliovos rodo visokio plauko „pornagrafiją”, lieka neaišku, kuo gi taps vaikas užaugęs… Štai dėl ko beprotiškai gaila, kad iki šiol neturime tautinio superherojaus (vartokime šį žodį, kadangi nežiūrint tam tikro „nelietuviškumo”, jis tiksliausiai išreiškia mintį). Supermeno būtinybė senokai bado akis. Lietuviškos viešojoje erdvėje nėra nei vieno veikėjo, kuris tiksliai ir be nereikalingų „psichologizmų” žinotų, „kas yra gerai, o kas – blogai”. Patikslinsiu: žinotų ir kovotų prieš blogį. Kam jis reikalingas, tikiuosi, neverta aiškinti. Tie suaugėliai ir vaikai, kurie gyvena tik populiariojoje kultūroje (o tokių dauguma), privalo žinoti, jog gėris ir blogis nėra tas pats. „Blogiečiai” pradeda, bet „geriečiai” laimi – štai pagrindinė žinia tiems, kurie dar neskaitė nei vienos brolių Grimų ar Anderseno pasakos. Bene vienintelis mūsų veikėjas galintis pretenduoti į superherojaus vietą yra Tadas Blinda. Tačiau ir jis ne be priekaištų. Pirmiausiai, jis neatitinka šiuolaikinio superherojaus vidinių savybių (apie jas vėliau). Antra, šis žemaitis mums žinomas tik iš nuostabaus lietuviško filmo, tačiau išskyrus jį, nieko daugiau neturime.

Malonumai – dideli ir maži
| |

Malonumai – dideli ir maži

Antrojo pasaulinio karo pradžioje analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas rašė, kad nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje jam nebuvo staigmena. Jis tiesiog žinojo vokiečių sapnus. Būtų sunku atspėti, ką dabar sapnuoja lietuviai, tačiau K. G. Jungo atrastąją kolektyvinę pasąmonę galima patyrinėti per malonumus. Nekyla abejonių, jog malonumai būna dideli ir maži. Pradėkime nuo didžiųjų. Išsilavinę (o gal dvasingi?) kanadiečiai niekina ledo ritulį, anglai – futbolą, japonai – sumo, italai – mafiją, lietuviai – krepšinį. Tačiau visi be išimties nepriklausomai nuo baigtų mokslų dievina gerą maistą, seksą ir pramogas. Ši „valiuta” universali, nors ne visada pripažįstama. Išsilavinimas arba efemerinis dvasingumas kiša koją ir, prakalbus apie malonumus, dvasingieji pradeda mekenti apie jiems patiems sunkiai suvokiamas dvasines patirtis. Bet tuščios jų kalbos. Giliau pakapstęs vis vien rasi kažką, kas nė iš tolo neprimins dangiškosios manos. Atskiriems žmogaus gyvenimo laikotarpiams būdingi savi malonumai ir sava „valiuta”. Paaugliams – draugystė, jaunimui – meilė, suaugėliams – šlovė ir pripažinimas, o seniams rūpi pinigai ir gyvenimas anapus. Tačiau dingojas man, kad visi išvardyti dalykai yra niekis, palyginti su tikraisiais, ne kiekvieno nosiai pasiekiamais malonumais…. Paklausite kokiais? Didžioji bėda yra ta, kad jie veik nepasiduoda apsakomi.

Tinginystės apologija
| |

Tinginystės apologija

Užgriuvus savaitgaliui jau kuris laikas nuoširdžiai tinginiauju. Mentalinė prievolė kažką veikti spaudžia smegenis, tačiau veltėdžiavimo malonumas neleidžia užsimiršti – dirbi, kad gyventum, o ne gyveni, kad dirbtum. Nors su neveiklumu siejama daug blogybių (prarasti pinigai, ekonominis nuosmukis, žuvusieji keliuose ir t. t.), tačiau, sutikite, tykus sėdėjimas ant upės kranto nežinia kur lekiančiame pasaulyje yra keistokas, bet žavus. Išoriškai tinginiavimas gali būti painiojamas su rytiečių dvasinėmis praktikomis, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Kad ir ką kalbėtų visokio plauko jogai, tai chi mėgėjai ir Rytų kovos menų praktikuotojai, tačiau jų užsiėmimai visada turi tikslą. Tinginystei jo nereikia. Ji pati yra tikslas. Dzen meistras niekada nebus tinginys, užtat prakilnus tinginiautojas tapti dzen meistru gali be didelių pastangų. Metafiziniu požiūriu pozityvi tinginystė yra pauzės atitikmuo. Nieko nėra geriau už mąslų „durniaus voliojimą”. Tinkamai tinginiaujant išsivaduojama iš rutinos despotizmo ir kasdieniniai darbai paleidžia iš savo gniaužtų vargšą pilkybės nukamuotą žmogų. Patinginiavus žvilgsnis aštrėja, nuvalomos dulkės nuo dvasinių jutiklių ir pasaulis nušvinta kitomis spalvomis. Tačiau reikia būti budriems – tinginystė nuolat veržiasi tapti griaunančia jėga. Beprasmis dėbsojimas spoksant į televizorių su gėralo skardine rankoje nėra pozityvioji tinginystė. Jos esmių esmė – virsti kuriančiuoju gyvenimo vektoriumi, kurio smaigalys rodo asmens tobulėjimo kryptį.

Kur dingo pagarba žilam plaukui?
| |

Kur dingo pagarba žilam plaukui?

Kai yra nuotaika, mėgstu pabėgioti. Trasa driekiasi vaizdingais panemunės krantais, dviratininkų takeliu. Mindaugo prospekte atsiradus, anot architekto A. Karaliaus, mastelį paniekinusiam „Akropoliui“, palei upę „pridygo“ krūvos “pipirų”, kurie sustoję po naujuoju tiltu į salą mėgsta ten tūsavoti. Prabėgdamas nugirstu visokių įdomybių, regiu pirmąsias paaugliškos meilės apraiškas ir šiaip smagu bandyti suprasti, kuo gyvena dabartinis „žalias“ jaunimėlis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Iki šiol pavykdavo „prasmukti“ pro šią kompaniją, tačiau tie laikai, atrodo, baigėsi ir dabar, skuosdamas pro šalį, vis išgirstu ne pačių maloniausių replikų. (Būtų gaila, jei skaitytojas manytų, kad skundžiuosi, nes esu tikras – jei pakeisčiau judėjimo kryptį, ši kompanija tiesiog išsibėgiotų. Kalbu pirmiausia apie nepagarbą nepažįstamam ir vyresniam žmogui.) Išvados nėra linksmos. Bene pagrindinis dalykas, kuris krinta į akis kalbant apie dabarties jaunimėlio nuostatas, – nykstanti pagarba aplinkai ir santykio tarp pienburnio ir pagyvenusio žmogaus keitimasis į blogąją pusę. Dar keletas visai neseniai patirtų banalokų, tačiau daug pasakančių pavyzdžių. Troleibuse sėdi dvi maždaug dešimties metų mergaitės. Prie Žaliakalnio turgavietės įlipusi pagyvenusi bobutė su lazda ir didele rankine vos pastovi ant kojų ir paprašo mergaičių užleisti vietą atsisėsti. „Mes irgi pirkom bilietą“, – atšauna viena.

| |

Malonumai – dideli ir maži

Antrojo pasaulinio karo pradžioje analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas rašė, kad nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje jam nebuvo staigmena. Jis tiesiog žinojo vokiečių sapnus. Būtų sunku atspėti, ką dabar sapnuoja lietuviai, tačiau K. G. Jungo atrastąją kolektyvinę pasąmonę galima patyrinėti per malonumus. Nekyla abejonių, jog malonumai būna dideli ir maži. Pradėkime nuo didžiųjų. Išsilavinę (o gal dvasingi?) kanadiečiai niekina ledo ritulį, anglai – futbolą, japonai – sumo, italai – mafiją, lietuviai – krepšinį. Tačiau visi be išimties nepriklausomai nuo baigtų mokslų dievina gerą maistą, seksą ir pramogas. Ši „valiuta” universali, nors ne visada pripažįstama. Išsilavinimas arba efemerinis dvasingumas kiša koją ir, prakalbus apie malonumus, dvasingieji pradeda mekenti apie jiems patiems sunkiai suvokiamas dvasines patirtis. Bet tuščios jų kalbos. Giliau pakapstęs vis vien rasi kažką, kas nė iš tolo neprimins dangiškosios manos. Atskiriems žmogaus gyvenimo laikotarpiams būdingi savi malonumai ir sava „valiuta”. Paaugliams – draugystė, jaunimui – meilė, suaugėliams – šlovė ir pripažinimas, o seniams rūpi pinigai ir gyvenimas anapus. Tačiau dingojas man, kad visi išvardyti dalykai yra niekis, palyginti su tikraisiais, ne kiekvieno nosiai pasiekiamais malonumais…. Paklausite kokiais? Didžioji bėda yra ta, kad jie veik nepasiduoda apsakomi.