Meilės tipai pagal psichologus
“Kaip aš tave myliu? Leisk man suskaičiuoti būdus”, – sakoma viename eilėraštyje. Taip autorius poetizuotai apibrėžia vieną patraukliausių meilės tyrinėtojų užduočių. Beveik kiekvienas iš jų išskyrė savo meilės tipologiją, jas dabar ir apžvelgsime. Savo knygoje psichologas Z. Rubin’as (“Liking and loving: An invitation to social psychology”, 1973) meilę ir simpatiją apibūdino taip: ir meilę, ir simpatiją galima vadinti žmogaus požiūriu į kitą žmogų. Tai yra nematomas jausmų, minčių bei atitinkamo elgesio rinkinys. Tačiau meilės turinys yra kitoks nei simpatijos. Meilė susideda iš trijų komponentų: prieraišumo, rūpinimosi ir artimumo. “Prieraišumas” reiškia galingą troškimą būti kartu su kitu žmogumi, liestis fiziškai, būti priimtam, būti tuo, kuriuo rūpinamasi. “Rūpinimasis” – tai norėjimas aukotis vardan kito žmogaus. “Artimumas” reiškia santarvę ir įsipareigojimą tarp dviejų žmonių. Remiantis autoriumi, meilę nuo simpatijos skiria tai, kaip mes vertiname mylimą ir mėgstamą žmogų. Tai yra, mes pamėgstame žmogų tik tada, jei manome, kad jis yra intelektualus, teigiamas ir vertas mūsų pagarbos. Pagal E. Hatfield (“A new look at love”, 1978), du pagrindiniai meilės tipai yra draugiška ir aistringa meilė. “Aistringa” meilė – tai visiško fizinio susijaudinimo būsena bei gilus troškimas susivienyti su kitu žmogumi. “Draugiška” meilė – tai švelnumas, kurį mes jaučiame tiems, su kuriais susiję mūsų gyvenimai.