Kad Visata plečiasi, 1915 m. teoriškai įrodė A. Einšteinas savo bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Tiesa, jis ir pats ilgą laiką tuo abejojo. Kiti mokslininkai šią idėją irgi kategoriškai atmetė, nes ji prieštaravo tuometiniam Visatos modelio supratimui. To, žinoma, ir buvo galima tikėtis, nes, vadovaujantis logika, jeigu buvo pradžia, vadinasi, buvo momentas, kada visa dabartinė materija sutilpo į vieną tašką. Bet tokiu atveju, remiantis reliatyvumo teorija, erdvėlaikis irgi turėjo būti apribotas tame taške, vadinasi, „prieš tai“ jo tiesiog nebuvo. Savaime suprantama, kad neegzistuojantis daiktas pats negali atsirasti, juo labiau imti nei iš šio nei iš to plėstis ir didėti, priežastis turėjo egzistuoti už singuliarumo ribų ir pasakyti: „Tebūnie Bum!“ Sprogimo momentu singuliarumo taške nebuvo mums žinomų sąveikos jėgų, nebuvo materijos, nebuvo laiko. Prieš sprogimą ir sekundės dalis po jo egzistavo tokios sąlygos, kurių nepajėgia aprašyti dabartinė fizika, – ten nebuvo jokių mums žinomų jėgų ar materijos. Tas taškas buvo „pakibęs“ amžinybėje ir begalybėje. Remiantis reliatyvumo teorija, laikas neatsiejamas nuo erdvės, laiko linija pradėjo eiti kaip erdvės pasekmė, iškart po to, kai atsirado mums žinomos keturios dimensijos su priežasties ir pasekmės sąryšiu.