Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima. Tačiau iškyla klausimas – ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius”, bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors…” Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal – pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose – pasaulyje ir Lietuvoje. Bausmė – sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus. Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis – jo nugaroje”. Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis.

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: “Būta čia ko – ir aš taip elgdavausi”. Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką – savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma – ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus – tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, – pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė…” Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas – itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!”, „Juk tai mano sūnus!”.

Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos – kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu “TU VISADA…” Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu – egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI… Kartais būna iškeliama raudona vėliava – vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu “IR VĖL TU…”. Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama… Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.

Tai buvo paskutinis bandymas juodu sutaikyti. Nors iki skyrybų proceso pradžios liko vos savaitė, sena šeimos draugė, mėgindama atgaivinti primirštus jausmus, paprašė vyro išvardyti geruosius antrosios pusės bruožus. “Na, – pradėjo jis, – ji puiki motina, gera žmona…” Draugės akys suapvalėjo iš nuostabos – juk gerų žmonų vyrai nepalieka! Jis akimirksniu pasitaisė: “Norėjau pasakyti, ji myli vaikus, skaniai ruošia valgį ir gerai prižiūri namus”. Iš tiesų, tai, kas tradiciškai telpa į geros žmonos modelį, retai kada atitinka tikruosius vyro troškimus. Mano draugė anaiptol nelaiko savęs gera žmona: iš darbo grįžta, kai vaikai jau būna sumigdyti, kartą per mėnesį ištrūksta pasiausti su draugėmis, o įkaušusi mėgsta šokti ant stalo ir flirtuoti su svetimais vyrais. Jos vyras nuolat burba dėl neišplautų indų ir jos užimtumo, tačiau iš tiesų dėl jos yra pametęs galvą. Stereotipai neretai vyrams pakiša koją. Artimųjų dėka jie aiškiai įsivaizduoja, kokia turėtų būti gera žmona, tačiau su tokia moterimi pagyvenę keliolika metų staiga suvokia, kad norėtų visai ne to. Pažįstamas A. prieš kelerius metus savo būsimąją įsivaizdavo gana aiškiai. Ji turėjo būti labai graži, protinga, seksuali, jauna ir laisva, mokėti tris kalbas, skaniai ruošti, puikiai tvarkytis namus ir auklėti vaikus. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu aukštai iškeltą kartelę sugebėjo peršokti išsiskyrusi, vaiką auginanti, apkūnoka pardavėja, mananti, jog klonavimas – tai vienas iš daržovių konservavimo būdų.

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka. Vestuvės – puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a’la Holivudas ir „Tai įprasta diena”. Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis. Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia.

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų – beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia – ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos – santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai – kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. “Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių – staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, – teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. – Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša”. Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų – nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas – nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: “Mano sūnus nebuvo vienturtėlis – auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: “O Jovita mano taip”, “o ji pasakė anaip”. Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta – nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Išugdyta savigarba – tikslas, kurį privalai įgyvendinti, linkėdama savo vaikui laimės. O kaip jį įgyvendinti, mes galime patarti. Teisingas savęs vertinimas – tai savotiškas instrumentas, kurio padedami mes planuojame ir organizuojame visus savo siekius ir poelgius. Vaikui, lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam labai svarbus tinkamas ir teisingas savęs vertinimas. Tam, kad jis galėtų augti, suvoktų savo galimybes ir susidėliotų savo reikalavimus aplinkiniam pasauliui. Nori patikrinti, kaip tavo vaikas vertina save? Psichologai tam tikslui naudoja testą, vadinamą kopėtėlėmis. Tačiau jis tinka tik vyresniems nei 3,5-4 metų vaikams. Nupiešk ant popieriaus lapo kopėtėles iš dešimties laiptelių ir paaiškink, kad ant žemiausios pakopos stovi tik labai blogi ir pikti vaikai. Ant aukštesnės pakopos – šiek tiek geresni ir taip toliau. Savaime aišku, kad ant aukščiausio laiptelio stovi tik patys geriausieji ir sumaniausieji. O dabar paklausk, ant kurios pakopos atsistotų tavo vaikas. Jeigu tai bus viena iš trijų viršutinių pakopų, tai vaikas save vertina per daug gerai. Kita vertus, toks rezultatas dažnai pastebimas ikimokyklinio amžiaus vaikų testuose. Jeigu mažylis „pastatys” save ant 4-7 nuo viršaus pakopos, galima kalbėti apie normalų, adekvatų savęs vertinimą. Tačiau jeigu vaikas save įsivaizduoja stovintį ant vienos iš 3 žemiausių pakopų, tai ryškus ženklas, kad vaikas nepasitiki savimi ir nuvertina savo sugebėjimus.

Prieš keletą metų tėvas išsiskyrė su mano mama ir pranešė ketinąs vėl vesti. Maniau, kad sugebėsiu šią žinią sutikti oriai kaip ir dera suaugusiai moteriai. Tačiau iš tiesų tai mane be galo sukrėtė. Baisu net sau prisipažinti, jog nekenčiu naujosios tėvo žmonos. Visada maniau, kad neapykanta – negarbingas jausmas, todėl mintyse nuolat kartoju, kad Jolitai nelinkiu nieko bloga, kad galbūt kada nors ji man net patiks. Viliuosi ilgainiui rasti visiems laikams mano neapykantą išsklaidysiančių jos bruožų. Bet tai ne taip paprasta, nes būtent ją laikau tėvų santuokos žlugimo kaltininke. Jos romanas su mano tėvu truko ilgus metus, kol galų gale jis ryžosi palikti šeimą ir susieti gyvenimą su ja. Jolita visais įmanomais būdais stengėsi jį turėti ir valdyti. Ji įrodinėdavo esanti jam tinkamiausia moteris, vienintelė galinti suteikti ramybę ir stabilumą, kurių, jos įsitikinimu, jam taip trūksta. Valinga, egoistiška ir savo teisumu neabejojanti Jolita prieš trejetą metų įkalbėjo tėvą nedalyvauti mano vestuvėse. Akivaizdu, kad ji man taip ir neatleido už piktą laišką, kurį kadaise brūkštelėjau tėvui ir apkaltinau visomis įmanomomis blogybėmis. Tuo metu maniau, kad jis elgiasi nejautriai, keldamas vestuves praslinkus vos trims mėnesiams po mano mamos artimos giminaitės vyro mirties. Atrodė, kad Jolita užgožė visas jo mintis apie pirmąją šeimą. Nuo to laiko reikalai šiek tiek pagerėjo. Dabar mano santykiai su antrąja tėvo žmona yra šaltai mandagūs.