Lietuvos teisės universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis priminė reikšmingus istorijos faktus, kurie padeda suprasti, kad žmogaus teisių fenomenas – neatsiejama mūsų valstybės teisinės sistemos dalis. 1918 m. kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo priimtas pirmasis konstitucinis dokumentas – Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Tik 29 straipsniai tame dokumente, užtat visas 5-asis skyrius skirtas žmogaus teisėms įtvirtinti. Pradedant tuo Konstituciniu dokumentu visa tolesnė valstybės konstitucinės sistemos raida buvo dėmesingai skirta žmogaus teisėms reguliuoti. Tos pačios tradicijos nuosekliai laikomasi ir po 1990 m. – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės Konstitucijoje bei teisiniuose dokumentuose. Labai rimtas studijas, analizuojančias žmogaus teises, rektorius įžvelgia jau XVI a. gyvenusio Mykolo Lietuvio ir Andriejaus Volano (apie 1530-1610 m.) veikaluose, jau nekalbant apie žymių mūsų XX a. teisininkų Mykolo Römerio, Petro Leono darbus. Vadinasi, teisėtai galime ne tik didžiuotis, bet ir remtis lietuvių autorių veikalais, jau tapusiais istorine klasika, kuriuose nagrinėjamos žmogaus teisės. Tačiau rūpestį kelia tai, kaip žmogaus teises įgyvendinti praktiškai. Beje, tai visų šalių skaudi problema, kadangi žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimo mechanizmas yra labai sudėtingas. Kreipdamasis į susirinkusius, rektorius paprašė: nesimėgaukime kritikos strėlėmis varstydami teisėsaugą. Geriau paieškokime išeities, pasitelkdami įstatymų leidėjus, valdymo institucijų pozityviąją patirtį ir mokslo galias. Telkdami išmintį galime labai daug laimėti. O tos išminties esama visose institucijose – teismuose, vidaus reikalų sistemoje, prokuratūros ir advokatūros institucijose. Rektorius visus pakvietė sutelktai ir kryptingai dirbti. Svarbu kurti sistemą, kuri nežlugdytų darbuotojo, nes juk jam pačiam paskui teksią ginti kito žmogaus teises.