Žmogaus teisių gynėjai ragina atšaukti Lietuvos atstovę EŽTT D.Jočienę

RAGINIMAS LR SEIMO ŽMOGAUS TEISIŲ KOMITETUI

Gerbiami LR Seimo Žmogaus Teisių Komiteto nariai!

Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjos pašalinimas iš posto yra nepaprastas aktas, tačiau yra rimtų pagrindų, kad LR Seimas kreiptusi į EŽTT pirmininką su reikalavimu, atleisti Lietuvos teisėją ir antros sekcijos pranešėją Danutę Jočienę iš teisėjos posto.

1. Savininkų bylose Jočienė ignoruoja išplėstinės kolegijos („Grand Chamber“) sprendimus (pavyzdžiui sprendimą byloje „Loizidou pries Turkiją“, Nr. 40/1993/435/514 1996 m. gruodžio 18), kuriame EŽTT nusprendė, kad Turkija yra įpareigota grąžinti p. Loizidou nusavintą nekilnojamą turtą natūra arba mokėti piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą nepaisant to, kad nusavinimas įvykdytas neteisėto okupacinio režimo dar prieš Europos Žmogaus Teisių Konvencijos įsigaliojimo Turkijai, ir tuo būdu pati grubiausiai pažeidžia Lietuvos savininkų nuosavybės teises su pagrindinimu, kad Konvencijos pirmas protokolas („nuosavybės apsauga“) negalioja Lietuvos savininkams neva „ratione temporis“ (Lietuvos savininkų bylose: Užkurelienė prieš Lietuvą; Kalpokas&Kalpokas prieš Lietuvą; Jurevičius prieš Lietuvą (dalinai); Jurgelevičienė prieš Lietuvą; Bacevičius prieš Lietuvą; Nekvedavičius prieš Lietuvą (Vyriausybei komunikuotas, dar ne prileistas). Taip pat ignoruoja išplėstinės kolegijos sprendimą byloje Vasilescu v. Romania (1998 m, gegužės 22 d. Nr. 27053/95), kuriame buvo pabrėžta, kad nepaisant to, kad faktas, jog ponios Vasilescu turtas buvo de facto nusavintas prieš keletą dešimtmečių, neatėmė iš jos teisės ginti pažeistą savininkės teisę teismuose.

2. Jočienė iš esmės ignoruoja privalomos tarptautinės teisės griežtus reikalavimus, kad visi neteisėto okupacinio režimo įvykdyti nusavinimai negalioja nuo pat pradžios (“are null and void from the beginning”) ir kad po tokio neteisėto okupacinio režimo pabaigos nusavintas nekilnojamas turtas turi nedelsiamai, pilnai, be išimties grąžintas savininkams arba jų įpediniams. Ji remiasi neteisėtais “nuosavybės atkūrimo” įstatymais ir tuo būdu pati grubiausiai pažeidžia Lietuvos savininkų nuosavybės teises, padariant jiems didžiausią finansinę žalą.

3. Jočienė ignoruoja išplėstinės kolegijos 2007 m. sausio 11 d. sprendimą byloje “Anheuser-Busch prieš Portugalija” (Nr. 73.049/01), kuriame buvo pabrėžta, kad pareiškėjas dėl teisės suteikimo jam, jau įgijo tą teisę nuo to momento, kai jis (po atitinkamo prašymo) įteikė atitinkamai institucijai visus reikiamus dokumentus. Jis neturi laukti teismo nutarties, įpareigojant atitinkamą instituciją priimti atitinkamą sprendimą („The applicant company therefore owned a set of proprietary rights – linked to its application for the registration of a trade mark – that were recognised under Portuguese law, even though they could be revoked under certain conditions. This suffices to make Article 1 of Protocol No 1 applicable in the instant case and to make it unnecessary for the Court to examine whether the applicant company could claim to have had a “legitimate expectation”). Kadangi Jočienės pozicija vis dar yra tokia, kad Lietuvoje reikia turėti teismo sprendimo, “atkurti” savininkui nuosavybės teises, tuo būdu ji pati grubiausiai pažeidžia Lietuvos savininkų nuosavybės teises, padarant jiems didžiausią finansinę žalą.

4. Jočienė ignoruoja išplėstinės kolegijos („Grand Chamber“) sprendimą byloje “Vlasia Grigore Vasilescu prieš Rumuniją” (Nr. 60868/00, 2006 m. birželio 8 d.), kurioje buvo pabrėžta, kad Rumunijos teisėjai, neanalizuojant vadinama miesto savivaldybės nuosavybės teisę ieškovo Vlasia Grigore Vasilescu vindikaciniame ieškinyje, nors jis, pagal Rumunijos CPK, turėjo teisę į vindikacinio ieškinio nagrinėjima teisme, pažeidė Konvencijos 6. straipsnį, toliau EŽTT nusprendė, kad Rumunija yra įpareigota, arba grąžinti jam nekilnojamą turtą “natura” arba mokėti jam piniginę kompensaciją pagal įteiktą įvertinimo ekspertizę. Tuo būdu ji pati grubiausiai pažeidžia Lietuvos savininkų nuosavybės teises, padariant jiems didžiausią finansinę žalą.

5. Jočienė ignoruoja Konvencijos taisyklę, kad ji (ir kiti teisėjai) yra įpareigoti, analizuoti, ar ne buvo pažeistos savininkų teisės per neteisėtą ir neteisingą Lietuvos teismo procedūrą, reiškia, ar nebuvo pažeista “teisė į teismą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą”, nes pagal Lietuvos vyriausybės nuomonę Lietuvos teismų sprendimai yra galutini ir negali buti skundžiami (ypatingai ne per peticiją EŽTT, kadangi EŽTT nėra neva „ketvirta instancija“), Jočienės nuomonė kaip pranešėja – stebuklingai – visiškai sutampa su vyriausybės neteisėta nuomone. Tuo būdu ji pati grubiausiai pažeidžia Lietuvos savininkų nuosavybės teises, padariant jiems didžiausią finansinę žalą.

6. Jočienė ignoruoja EŽTT pagrindinius sprendimus („The established jurisdiction of the ECHR“) kompensacijų už negrąžintą natura nekilnojamą turtą srityje (pavyzdžiui sprendimą byloje „Brumarescu prieš Rumuniją“ (2001 sausio 23 d., Nr. 28342/95 – įpareigojant Rumuniją grąžinti nekilnojamą turtą natura arba mokėti piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą) arba sprendimą byloje „Broniowski prieš Lenkiją“ (Nr. 31443/96), kuriame išplėstinė kolegija pabrėžė, kad rinkos kainai visiškai neatitinkanti kompensacija (jam Lenkija pasiūlė 2% rinkos kainos, po EŽTT sprendimo jau 20% rinkos kainos su teise pakartotinai kreiptis į EŽTT dėl kompensacijos dydžio ) neturėjo reikšmės („was insignificant“). Svarbu pabrėžti, kad Broniowski ir kiti Lenkai iš Ukrainos – pagal privalomą tarptautinę teisę – neturėjo teisę į kompensaciją. Arba EŽTT 1995 m. spalio 31 d. sprendimą byloje „Papamichalopoulos ir kiti prieš Graikiją“ (Nr. 14556/89 – įpareigojant Graikiją grąžinti nekilnojamą turtą natura arba mokėti piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą). Arba 1995 m. birželio 28 d. sprendimą byloje „Hentrich prieš Prancuziją“ (Nr. 23/1993/418/497), kuriame EŽTT ipareigojo Prancūziją, mokėti piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą, jeigu žemė negrąžinta natura.

7. Jočienės kvalifikacija neatitinka reikalavimams naujam EŽTT teisėjui, nes ji niekada nebuvo teisėja, nebuvo “įžymi teisininkė”, tik vyriausybės įgaliotinė Strasbure, del to jos paskyrimas buvo amoralus ir neleistinas.

8.Jočienė buvo Vilėno Vadapalo studentė, daktarantė, asistentė, po to jo (generalinio direktoriaus Europos teisės prie vyriausybės departamente) pavaduotoja. Po to vyriausybės įgaliotinė teisingumo ministerijoje EŽTT reikalams, kurios vienintelis užduotis – ginti “valstybės” (reiškia valdžios) interesus, todėl jos paskyrimas į būtent EŽTT teisėjus buvo amoralus ir neleistinas. Ji būtinai negali veikti kaip neva “nešališka” teisėja, ypatingai ne kaip pranešėja, žmogaus teisių pažeidimus per neteisėtas Lietuvos teismų procedūras ištyrinėti ir po to apie „rezultatus“ pranešti kitiems kolegijos teisėjams. Vilėnas Vadapalas buvo neteisėto okupacinio režimo konsultantas tarptautinės teisės srityje ir vadinamų „nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų“ išgalvotojas ir planuotojas (jo disertacijos pavadinimas buvo:„Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybę tarptautinėje teisėje“ – vertimas iš rūsų kalbos), dėl to galima pagrįstai manyti, kad Jočienė vien dėl tokių aplinkybių ignoruoja privalomos tarptautinės teisės reikalavimus (nuo kurių valstybė jokiu būdu negali nukrypti), kadangi ji, kaip Vadapalo studentė, daktarantė, asistentė visą laiką palaikė ir turėjo palaikyti Vadapalo neteisingą ir neteisėtą, atvirai bolševistinę nuomonę.

Pasirašusiųjų sąrašas:

Christian Nekvedavičius, Leidėjas, Žmogaus Teisių Gynimo Asociacijos atstovas užsienyje ir komiteto narys Romualdas Nekrašas, Kaunas

2009-12-21