Zenono Jurgelevičiaus susirašinėjimas
Europos žemės savininkų sąjungos Prezidentui,
ponui MARK THOMASIN-FOSTER
2006 m. gegužės 29 d.
Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva Lietuvos Respublikoje
įkurto Lietuvos žmogaus teisių centro nario,
Zenono Jurgelevičiaus
Prašymas
Gerbiamas pone Mark Thomasin-Foster,
Jūsų vadovaujamą Europos žemės savininkų sąjungą aš prašau teisinės konsultacijos Lietuvos Respublikos viduje nesprendžiamais, pažeistų žmogaus teisių apgynimo klausimais. Aš nuo 1991 metų aktyviai dirbu įvairiose žmogaus teises ginančiose visuomeninėse organizacijose. Specializuojuosi iki 1940-06-15 (sovietinės okupacijos pradžios) nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nuosavybės teisių gynime.
Deklaruojama, kad postsovietinėje Lietuvoje piliečių nuosavybės teisės atkuriamos įstatymu, kartu vykdant ir žemės reformą. Reali tikrovė iš esmės skiriasi nuo šių deklaracijų. Todėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės reformos vykdymo metu dirbtinai sukuriami šie žmogaus teisių pažeidimai:
1. Posovietiniai, nuosavybės teisių atkūrimui skirti specialieji įstatymai savo teisine esme prieštarauja civilinės teisės normoms ir niekuomet nebuvo suderinti nei su galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinėmis normomis, nei su galiojančiomis Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinėmis normomis. Šie įstatymai pagrįsti neteisinga informacija apie tai, kad 1940-07-22 sovietinė – okupacinė valdžia Lietuvoje įvykdė visuotinę žemės nacionalizaciją. Tikrovėje tuomet vyko tik žemės reforma, kurios vykdymo metu iki 30 ha ploto žemės valdos buvo paliktos jų savininkų amžinam naudojimui ir tą „amžiną naudojimą” valstybė įsipareigojo ginti įstatymais. Postsovietinio nuosavybės teisių atkūrimo metu „atkuriamos” ir iki 30 ha valdžiusių piliečių nuosavybės teisės. Kadangi postsovietiniai specialieji įstatymai savyje turi leidžiančias žemės negrąžinimą teisines normas – tai akivaizdu, kad posovietinėje Lietuvoje vyksta užmaskuotas teisėtų savininkų žemės valdų išgrobstymas.
2. Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje vykusios žemės reformos metu žemės savininko šeimos prasimaitinimui buvo paliekamas 8 ha ploto žemės minimumas, o 1940 metų sovietinės žemės reformos metu savininkui amžinam naudojimui buvo paliekama iki 30 ha. Posovietinė žemės reforma nuo anksčiau Lietuvoje vykdytų žemės reformų skiriasi tuo, kad jos metu teisėtiems žemės savininkams dažnai nepaliekamas net jų šeimų prasimaitinimui būtinas žemės minimumas. Pati „reforma” tęsiasi jau 15 metų. Tai reiškia, kad piliečių „pritarimas” posovietinės žemės reformos vykdytojų veiksmams išgaunamas dirbtinai apribojant jų galimybes prasimaitinti.
3. Nuo šios valdžios savivalės neįmanoma apsiginti teismuose, nes teismai vadovaujasi mano jau minėtais – neteisingos informacijos pagrindu priimtais specialiaisiais įstatymais. Lietuvos Respublikoje galiojančias Europos žmogaus teisiu konvencijos teisines normas Lietuvos valdžia nevykdo ir paneigia mažesnės teisinės galios vidaus teisės aktais. Tokiais savo veiksmais Lietuvos valdžia pažeidžia Vienos Konvenciją dėl tarptautinių sutarčių, draudžiančią vidaus teise pateisinti tarptautiniu įsipareigojimų nevykdymą.
4. Vietoje išsvajotos laisvės ir laisvo darbo savo žemėje, arba tą žemę pardavus už gautas lėšas pradėtame nuosavame versle – postsovietinės Lietuvos piliečiai priversti prašyti malonės pas juos apiplėšinėjančius valdininkus, arba emigruoti užsienin.
5. Tokia „laisvė” postsovietinės Lietuvos Respublikos piliečiams sukuria nuolat trunkančio aštraus emocinio streso būsenas. Mokslininkai tai vadina neatreaguotų afektų situacijomis ir jau yra įrodę, kad šios situacijos sukelia visiškai realius žmogaus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.
Aš į žmogaus teisių gynimą atėjau ne kaip valdžios statytinis, bet kaip paprastų žmonių išrinktas patikėtinis. Todėl mano pateikiama informacija skiriasi nuo iš valdžios statytinių sukurtų (žmogaus teisių gynėjais tik apsimetinėjančių) asmenų pateikiamos informacijos. Tačiau mano pareikiama informacija yra visiškai teisinga, nes kitu atveju mane užtampytų po teismus – dėl valstybės pareigūnų garbės ir orumo įžeidimo.
Prie šio laiško prisegtame papildomame faile aš Jums susipažinti pateikiu visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas” laikraštyje: „Baltijos kelias” 2006-02-13 išspausdinto mano straipsnio: „Žemės nuosavybė” tekstą. Šio straipsnio lietuviškas tekstas taip pat yra internete: http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php.article=852 . Pats faktas, kad minėtas straipsnis buvo išspausdintas (ir jame paviešinti faktai) įrodo, kad mano skelbiama informacija yra teisinga.
Aš prašau Jus padėti posovietinėje Lietuvoje atkurti teisingumą bent iki tiek, kad teisėti žemės savininkai savo teises galėtų apsiginti teismuose. Šiuo metu tai padaryti yra neįmanoma.
Pagarbiai Zenonas Jurgelevičius.
Prie Z. Jurgelevičiaus „Prašymo” Europos žemės savininkų sąjungos Prezidentui prisegto papildomo failo tekstas:
Šis straipsnis 2006 m. vasario 13 d. buvo išspausdintas piliečių visuomeninio judėjimo “KITAS PASIRINKIMAS” leidžiamame laikraštyje: “Baltijos kelias” (№ 1):
Žemės nuosavybė
Sutrumpinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į žemės valdas atkūrimo teisėtumo apžvalga
Posovietinėje Lietuvoje valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai Tautai aiškina, kad sovietinės okupacijos laikotarpyje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų valdytas žemės valdas buvo teisiškai nutrauktos ir todėl posovietinėje Lietuvoje tos piliečių nuosavybės teisės atkuriamos specialiai tam tikslui priimtais įstatymais – kartu vykdant ir žemės reformą. Tokie LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų aiškinimai visiškai neatitinka realią tikrovę.
Posovietiniai, nuosavybės teisių atkūrimui reglamentuoti skirti specialieji įstatymai savo teisine esme atvirai prieštarauja civilinės teisės normoms. Jie niekuomet nebuvo suderinti nei su galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinėmis normomis, nei su Lietuvoje galiojančiomis Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinėmis normomis (aukštesnės teisinės galios teisiniais aktais). Šie įstatymai yra pagrįsti neteisinga informacija apie tai, kad 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje įvykdė visuotinę žemės nacionalizaciją. Tikrovėje 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia pradėjo sovietinę žemės reformą. Iki sovietinės žemės reformos žemės savininkų nuosavybės teise valdytos iki 30 ha ploto žemės valdos – sovietinės žemės reformos vykdymo metu oficialiai buvo paliktos tų žemės valdų savininkų amžinam naudojimui. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės. Jie valdė 3 364 970 ha (74,6 %) visos prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dirbamos žemės ir sovietinė okupacija jų nuosavybės teisių į tą žemę teisiškai niekuomet nenutraukė. Netgi priešingai – sovietinė valstybė jos deklaruotą Lietuvos piliečių „amžiną žemės naudojimą” įsipareigojo ginti savo įstatymais. Nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha ploto žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1947 -1950 metais vykusios kolektyvizacijos ir už tai tuometinei valstybei mokėjo žemės mokesčius. Piliečių įstojimas į sovietiniu kolūkius teisiškai buvo savanorišku. Tų kolūkių (žemės ūkio kooperatyvų) įstatai draudė vėlesnį žemes perleidimą tretiesiems asmenims. Todėl Lietuvos piliečių nuosavybės teisės į žemė valdas teisiškai niekuomet nebuvo nutrauktos.
Tačiau posovietinio nuosavybės teisių atkūrimo metu – „atkuriamos” ir iki 30 ha ploto žemės valdas valdžiusių piliečių nuosavybės teisės. Posovietiniai specialieji (nuosavybės teisių „atkūrimą” reglamentuojantys – t.y., reglamentuojantys tai – ko iš viso nereikia daryti) įstatymai savyje turi leidžiančias įvykdyti teisinį žemės negrąžinimą „teisines” normas. Iš fariziejiškos kalbos išvertus į paprastų žmonių kalbą tai reiškia, kad postsovietinėje Lietuvoje realiai vyksta ne nuosavybės teisių atkūrimas – o užmaskuotas teisėtų savininkų žemės valdų išgrobstymas ir to išgrobstymo teisinis įteisinimas (teisinis piliečių nuosavybės teisių į žemė valdas nutraukimas).
Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje vykusios žemės reformos metu žemės savininko šeimos prasimaitinimui buvo paliekamas 8 ha ploto žemės minimumas, o 1940 metų sovietinės žemės reformos metu savininkui amžinam naudojimui buvo paliekama iki 30 ha. Posovietinė žemės reforma nuo anksčiau Lietuvoje vykdytų žemės reformų skiriasi tuo, kad jos metu teisėtiems žemės savininkams dažnai nepaliekamas net jų šeimų prasimaitinimui būtinas žemės minimumas. Pati „reforma” tęsiasi jau 15 metų. Tai reiškia, kad piliečių pritarimas posovietinės žemės reformos vykdytojų veiksmams išgaunamas dirbtinai apribojant jų galimybes prasimaitinti. Todėl posovietinėje Lietuvoje vykstantį prievartinį žemės valdų nuosavybės perskirstymą jokiu būdu negalima įvardinti „žemės reforma”. Toks, net teisėtų žemės savininkų šeimų prasimaitinimui būtino žemės minimumo atėmimas (iš tų savininkų) yra civilizuotam žmogui sunkiai įsivaizduojamas ir suvokiamas žiaurumas. Todėl civilizuotos žmogus tuo net negali patikėti (negali patikėti, kad tai iš viso gali vykti demokratinėje šalyje XXI a. pradžioje).
Nuo šios posovietinės Lietuvos valdžios savivalės neįmanoma apsiginti teismuose. Paaiškinu tai išsamiau. Galiojančio LR Civilinio Kodekso (CK) 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai visus mus įpareigoja elgtis protingai (citatos iš CK komentaro pradžia):
„Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.”
Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną…(citatos pabaiga).
Tačiau jūs tikriausiai sutiksite, kad teisėtam žemės savininkui būtų neprotinga bandyti teisiškai „atkurti” teisingumą tuomet – kai jį išvis nereikia teisiškai atkurti Tuo labiau neprotinga tą nereikalingą teisingumo „atkūrimą” vykdyti pagal ne teisingumo atkūrimui – o to teisingumo sunaikinimui skirtą „specialųjį” (savo teisine esme paneigiantį civilizuotame pasaulyje visuotinai priimtas, piliečių nuosavybės teises ginančias civilinės teisės normas ir „įteisinantį” tame civilizuotame pasaulyje baustinas veikas) „įstatymą”. Dar labiau neprotinga tai daryti posovietinės LR teismuose – kurių teisėjai visiškai neatsižvelgia į:
- niekuomet teisiškai nenutrūkusį didžiosios daugumos LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą;
- LR Seimo negalėjimą nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų 1997-07-01 priimti tokio turinio „specialųjį” įstatymą – koks buvo priimtas, nes tuo metu Lietuvos Respublikoje jau galiojo Europos žmogaus teisių Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisinės nuostatos.
Tai reiškia, kad praktiškai taikydami 1997-07-01 LR specialųjį įstatymą Nr. VIII-359 (ir šio įstatymo vėlesnius pataisymus bei papildymus) minėti teisėjai nuo to įstatymo įsigaliojimo dienos iki šio momento patys nuolat pažeidinėja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisines nuostatas ir 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių, nes šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės” (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnyje. Toks LR teismų „teisingumo vykdymas” atvirai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio: „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą” ir tos Konvencijos 13 straipsnio: „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę” nustatytoms teisinėms normoms. Posovietinės LR teismai teisėtų žemės savininkų atžvilgiu vykdo ne teisingumą, bet atvirą diskriminaciją, kad posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinti”, buvusioji sovietinė nomenklatūra (ir jos bendraminčiai) galėtų pasigrobti svetimą turtą ir LR piliečius pavertų beturčiais ir beteisiais (išgrobsčiusių jų turtą) nomenklatūrininkų vergais. Tokią diskriminaciją draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnio teisinės nuostatos.
Apibendinant tai, kas šiose eilutėse pasakyta galima konstatuoti, kad po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo vietoje išsvajotos laisvės ir laisvo darbo savo žemėje, arba darbo už tą žemę pardavus gautas lėšas pradėtame nuosavame versle – postsovietinės Lietuvos piliečiai priversti prašyti malonės pas juos apiplėšinėjančius valdininkus, arba emigruoti užsienin.
Tokia „laisvė” postsovietinės Lietuvos Respublikos piliečiams sukuria nuolat trunkančio aštraus emocinio streso būsenas. Mokslininkai tai vadina neatreaguotų afektų situacijomis ir jau yra įrodę, kad šios situacijos sukelia visiškai realius žmogaus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Tarptautinės teisės teisinėse normose toks sąmoningas žalos darymas piliečių grupės sveikatai yra prilyginama genocidui.
Zenonas Jurgelevičius
Europos žemės savininkų sąjungos Prezidento atsakymas:
“Gerbiamas pone Jurgelevičiau,
Ačiū už labai įdomų ir informuojantį elektroninį laišką, kurį aš tik neseniai perskaičiau, nes buvau išvykęs.
EŽSS (ELO) yra didžiai susidomėjusi visais nuosavybės teisės klausimais Europos lygmeniu. Situacijoje, kurią aprašėte, kiek aš žinau, jūs darote pažangą nacionaliniame lygmenyje. Tai, žinoma, teisingas lygmuo šiuo metu dirbti ir mes jums linkime kuo didžiausios sėkmės, tuo tarpu mes seksime jūsų padarytą pažangą.
Ačiū, kad susisiekėte su mumis ir, savaime suprantama, jeigu jūs norėsite mus informuoti apie savo darbą, mes būsime labai susidomėję.
Su geriausiais linkėjimais,
Europos žemės savininkų organizacijos Prezidentas
Mark Thomasin-Foster
Briuselis”
Zenono Jurgelevičiaus atsakymas Europos žemės savininkų sąjungos Prezidentui:
Europos žemės savininkų sąjungos Prezidentui,
ponui MARK THOMASIN-FOSTER
2006 m. rugpjūčio 1 d.
Nuoširdžiai dėkoju už jūsų 2006 m. birželio 15 d. atsakymą į mano 2006 m. gegužės 29 d. laišką. Dėkoju, kad Jūs leidžiate Jus informuoti apie mano darbą piliečių nuosavybės teisių gynimo srityje. Ši teisės sritis postsovietinėje Lietuvoje oficialių valstybės institucijų pareigūnų ir jiems talkinančių įvairių „žmogaus teisių stebėtojų” yra aiškinama neteisingai (klaidinančiai). Todėl (siekdamas visiško aiškumo) aš savo atsakymą Jums suskirstysiu į kelias dalis. Tokiu būdu jis taps visiškai aiškus ir svariai teisiškai argumentuotas.
Pirmiausiai atsakau į postsovietinės Lietuvos teisėtiems žemės savininkams svarbiausią Jūsų laiško dalį. Savo atsakyme į mano laišką Jūs rašėte:
„ELO has a close interest in the whole question of property rights at a European level. The situation of which you write is one which I know you are progressing at a National level. This is of course the correct level to be currently working and we shall wish you all success whilst we follow the progress you make” (EŽSS yra didžiai susidomėjusi visais nuosavybės teisės klausimais Europos lygmeniu. Situacijoje, kurią aprašėte, kiek aš žinau, jūs darote pažangą nacionaliniame lygmenyje. Tai, žinoma, teisingas lygmuo šiuo metu dirbti ir mes jums linkime kuo didžiausios sėkmės, tuo tarpu mes seksime jūsų padarytą pažangą).
Tai laidžia spręsti, kad Jūs tikite esant galimybę – jog teisingumą dar galima pasiekti postsovietinės Lietuvos vidaus teisinėmis priemonėmis. Kad įrodyčiau, jog aš savo laiškuose teisingai nusakau postovietinėje Lietuvoje valdžios institucijų pareigūnų sąmoningai vykdomus žmogaus teisių pažeidimus (ir teisingai išaiškinu – jog esamas problemas jau negalima išspręsti pasinaudojant Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema) – prie šio laiško prisegtuose papildomuose failuose Jums siunčiu dviejų dokumentų vertimus į anglų kalbą.
Iš tų dokumentų turinio akivaizdu, kad postsovietinės Lietuvos Teisėjų Taryba raštiškai, (oficialiu registruotu dokumentu) atsisako vykdyti (mano „Prašyme” tai Tarybai įvardintus) Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisines normas atitinkančius Lietuvos valstybės Tarptautinius įsipareigojimus. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos Teisėjų Taryba atsisako vykdyti teisingumą. Toks postsovietinės Lietuvos Teisėjų Tarybos (ir tos Tarybos skiriamų bei vadovaujamų visų kitų teisėjų) elgesys Jūsų laiške išsakytą rekomendaciją man: „…dirbti nacionaliniame lygmenyje” paverčia praktiškai neįvykdoma.
Kad toks mano teiginys nebūtų suprastas tik kaip mano asmeninė nuomonė – aš ją pagrindžiu citata iš oficialios Lietuvos Civilinio Kodekso Komentarų (teisinio išaiškinimo) knygos. 2001 m. leidyklos „Justitia” Vilniuje išleisto „Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Komentaro” I dalyje: „Civiliniai įstatymai ir jų taikymas” (68 puslapyje) yra pateiktas Visokeriopo civilinių teisių teisminės gynybos principo išaiškinimas. Tame išaiškinime konstatuojama, kad:
„10. Visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas reiškia, kad į CK yra inkorporuojamos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šio principo esmė, kad asmuo turi teisę teisme ginti bet kurią savo pažeistą civilinę subjektinę teisę (CK 1.138). Todėl visi ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių, priklauso teismo kompetencijai1. Vienų ar kitų civilinių ginčų eliminavimas iš teismo kompetencijos reikštų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą…”
Savo 2006 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Teisėjų Tarybos posėdyje padarytame pranešime ir tą pačią dieną LR Teisėjų Taryboje Nr. 85 įregistruotame to pranešimo tekste (jis yra prie šio laiško prisegtame pirmame papildomame faile „Petition”) aš LR Teisėjų Tarybą informavau apie konkrečius visų LR teismų vykdomus masinius teisės ir teisingumo pažeidimus. 2006 m. liepos 4 d. atsakyme Nr. 01-E2-7191 (į mano pateiktą informaciją) Teisėjų Tarybos sekretorius Albertas Milinis (jis yra ir Kauno Apygardos Teismo pirmininkas) teigia, kad LR teisėjai negali ištaisyti savo darbo niekalą – nes jiems tai daryti neleidžia pačių teisininkų į LR Konstitucijos tekstą įtraukti vidinės tos Konstitucijos teisinės prasmės prieštaravimai. Tai, kad teisėjai visuomet privalo vykdyti teisingumą LR Teisėjų Taryba „pamiršta”. Taip pat „pamiršta”, kad LR Konstitucijos I Skirsnyje „Lietuvos Valstybė” yra nustatyta šios imperatyvios teisinės normos:
„1 straipsnis
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
2 straipsnis
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
4 straipsnis
Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
5 straipsnis
Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
6 straipsnis
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Galioja tik paskelbti įstatymai.
Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.”
(Apie Tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą aš jau aiškinau). Akivaizdu, kad sovietinė mokyklos teisėjams galioja tik melagingais pagrindais „specialiuosius įstatymus” priėmusių politikų valia ir tų politikų savo savivalei apsaugoti sukurto (skirto), „Konstituciniu teismu” pavadinto apsauginio barjero narių valia. Iš šiame laiške ir prie jo prisegtuose papildomuose dokumentuose pateiktų faktų darytina išvada, kad postsovietinėje Lietuvoje demokratijos kūrimas tik imituojamas, nes tikrovėje vyksta tik buvusios sovietinės nomenklatūros vykdomas piliečių turto išgrobstymas pagal komunistų internacionale išreikštą siekį: „…kas buvo niekas, taps viskuo”.
Prašau Jus visus mano laiškus (ir jų priedus) paskelbti ELO internetiniame puslapyje ir spaudos leidiniuose.
Pastaba: Mano pirmasis „Prašymas” yra adresuotas Lietuvos: „Teismų Tarybai”, o vėliau aš (ir pati Teisėjų Taryba) naudojame terminą: „Teisėjų taryba”. Tai yra todėl, kad (tuo metu) keitėsi tos Tarybos pavadinimas.
Pagarbiai,
Zenonas Jurgelevičius.
Prie Z. Jurgelevičiaus atsakymo Europos žemės savininkų sąjungos Prezidentui prisegto pirmojo papildomo failo tekstas:
Aš jau 16 metų užsiimu aktyvia žmogaus teisių gynimo veikla įvairiose visuomeninėse organizacijose: „Lietuvos žemės savininkų sąjungoje”, „Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijoje”, „Lietuvos jungtinių tautų asociacijoje”, Lietuvos žmogaus teisių centre”, „Lietuvos sąjūdyje” bei „Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijoje”. Specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos Respublikos piliečių įgytų žemės valdų nuosavybės teisių gynime. Dirbdamas šį darbą pastebėjau, kad Lietuvos piliečių nuosavybės teises reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose realiai egzistuoja ryškūs vidiniai jų teisinės prasmės prieštaravimai. Šie prieštaravimai pasireiškia tuo, kad LR vidaus teise paneigiamos aukštesnės teisinės galios Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinės normos. Šią problemą aš išsamiai ir argumentuotai išnagrinėjau 2005 m. rudenį dienraštyje „Lietuvos Aidas” išspausdintame mano straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?”. Šiuo metu minėto straipsnio tekstas yra visiems laisvai prieinamas informaciniame portale http://www.straipsniai.lt/ esančioje rubrikoje: „Žmogaus teisės”.
Lietuvos Respublikos teismai iki šio momento teismų praktikoje taiko Lietuvos Respublikoje jau galiojant Europos žmogaus teisių Konvencijos pirmojo protokolo 1 str., LR Seimo neteisingų žinių pagrindu priimtą ir minėtos Konvencijos teisinėms normoms atvirai prieštaraujantį 1997 m. liepos 1 d. „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą” Nr. VIII-359. Tai reiškia, kad posovietinės LR teismai (teisėjai) visiškai neatsižvelgia į niekuomet teisiškai nenutrūkusį didžiosios daugumos LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei į LR Seimo negalėjimą nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų 1997-07-01 priimti tokio turinio „specialųjį” įstatymą- koks buvo priimtas. Tai reiškia, kad praktiškai taikydami minėtą specialųjį įstatymą minėti teisėjai nuo to įstatymo įsigaliojimo dienos iki šio momento patys nuolat pažeidinėja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisines nuostatas ir 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės” (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnio teisinę nuostatą, draudžiančią šalies vidaus teisės normomis paneigti imperatyvias tos šalies prisiimtų Tarptautinių įsipareigojimų teisines normas (pacta sunt servanda principą). Toks LR teismų „teisingumo vykdymas” atvirai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio: „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą” ir tos Konvencijos 13 straipsnio: „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę” nustatytoms teisinėms normoms. Posovietinės LR teismai teisėtų žemės savininkų atžvilgiu vykdo ne teisingumą, bet atvirą diskriminaciją, kad posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinti”, buvusioji sovietinė nomenklatūra (ir jos bendraminčiai) galėtų pasigrobti svetimą turtą. Tokią diskriminaciją draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnio teisinės nuostatos.
Toks LR teismų – kaip privalančios Lietuvos valstybėje užtikrinti teisingumą valstybinės institucijos pareigūnų elgesys kelia šias pagrįstas piliečių abejones – ar LR teismai tikrai vykdo teisingumą? Pagrindu tokioms išvadoms yra šie faktai:
- Žemėtvarkininkų vykdomas, 16 metų trunkantis mažažemių žemės savininkų prievartavimas sutikti su teisiškai nepagrįstais (tų) žemėtvarkininkų reikalavimais ir atsisakyti visos arba didžiosios dalies savo paveldimos žemės valdos prilyginamas teisėtai vykdomai žemės reformai. Tačiau pasaulinėje teisės praktikoje toks elgesys vadinamas korupcija.
- Sovietinė – okupacinė valdžia 1940 m. vykdė ne visos Lietuvos piliečių visišką žemės nacionalizaciją (iki 30 ha ploto žemės valdas paliko amžinam piliečių naudojimui) – bet sovietinę žemės reformą. Tai įrodyta dokumentais. Kodėl LR teismai šio fakto nepripažįsta ir pažeidinėja (šiame prašyme jau įvardintus) LR tarptautinius įsipareigojimus?
- LR pilietis savo pažeistas teises negali apsiginti posovietinės Lietuvos teisme – nes LR teismai, remdamasi LR Konstitucijai ir LR galiojančioms tarptautinės teisės normoms prieštaraujančiais vidaus įstatymais (LR Civilinio proceso kodekso 56 straipsnis) tą pilietį pripažįsta esant nepakankamai protingu suvokti savo teisinę padėtį ir todėl tam piliečiui pačiam neleidžia laisva valia pasirinkti asmenį – kuris teisme geriausiai atstovautų (to asmens) interesus. Ar taip pačiu grubiausiu būdu nepaneigiamos piliečių konstitucinės teisės turėti ir reikšti savo nuomonę (žr.: galiojančios LR Konstitucijos 25 str 1; 2 ir 3 d. ) ir konstitucinė teisė į lygybę, o tuo pačiu ir į asmens laisvę (žr.: galiojančios LR Konstitucijos 29 str). Apie kokią žmogaus laisvę galime kalbėti -jei tam žmogui įstatymu draudžiama pačiam tą laivę ginti teisme? Tokios valdžią turinčiųjų asmenų savivalės nebuvo net sovietmečiu! Kaip tai suderinama su demokratine santvarka?
- Teismams svarstant bylas pagal mano čia jau įvardintus, teisiškai nepagrįstus specialiuosius LR įstatymus galimi atvejai – kuomet piliečiai bylas pralaimi dėl procesinės teisės reglamentuojamų priežasčių. Gerbiamas LR Teismų tarybos Pirmininke: kaip galima teisme pralaimėti bylą – kuri išvis negali būti keliama – dėl raštvedybos ir į jas panašių taisyklių? Juk tai ne teisingumo vykdymas – bet visiškas absurdas. Todėl būtina skubiai spręsti: kokie procesinės teisės „pažeidimai” ir kada gali būti piliečio Civ. bylos pralaimėjimo teisme priežastimi.
- Ar pirmuose keturiuose šio prašymo punktuose įvardinti faktai nereiškia, kad LR teismuose dirbtinai apribojama LR Civilinio Kodekso 1, 5 str. įtvirtinta piliečių pareiga ir teisė elgtis protingai ir tai nulemia jų pralaimėjimus teismuose?
- (papildantis 5-ąjį) Ar įstatymas gali apriboti žmogaus teisę elgtis protingai ir jei taip yra: tai ar toks „įstatymas” yra vykdytinas?
- Kodėl teisinės valstybės piliečiai nuo piktnaudžiaujančių teise asmenų savivalės išvis turi gintis teismuose? Ar ne pagrindine valstybės funkcija ir yra savo piliečių apsauga nuo vidaus ir išorės savivaliautojų?
- Kas ir kada teisėtiems LR žemės savininkams atlygins teisiškai nepagrįstų specialiųjų „įstatymų” vykdymo metu padarytą (ir tebedaromą) žalą?
Akivaizdu, kad pašalinus mano įvardintas priežastis – Lietuvos valstybėje būtų užkirstas kelias valdininkų vykdomai korupcijai ir atviram svetimo turto išgrobstymui. Prašau Jūsų vadovaujamą Teismų tarybą apsvarstyti mano šiame prašyme įvardintus, neleidžiančius LR teismams vykdyti teisingumą faktus ir imtis priemonių jiems pašalinti.
Zenonas Jurgelevičius. Parašas
Lietuvos žmogaus teisių centro narys.
Prie Z. Jurgelevičiaus atsakymo Europos žemės savininkų sąjungos Prezidentui prisegto antrojo papildomo failo tekstas:
2006-06-12 Teisėjų taryboje gautas Jūsų prašymas, kuriame nurodoma, jog eilė Lietuvos Respublikos Teisės normų aktų, konkrečiai imant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, LR CPK 56, nustatantis asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą teisme nagrinėjant civilines bylas, ratą, prieštarauja Lietuvos Respublikos ratifikuotiems tarptautinės teisės aktams, tame tarpe Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir ją papildantiems protokolams. Lietuvos Respublikos teismai, taikydami šias teisės normas nagrinėjant bylas, taip pat pažeidinėja minėtas tarptautinės teisės normas bei žmogaus teises.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 3 d., teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijos 110 straipsnio 1 d. nurodyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo,
kuris prieštarauja Konstitucijai. Tuo tarpu pripažinti teisės norminį aktą prieštaraujančių Konstitucijai yra kompetentingas tik Konstitucinis Teismas. Subjektai, turintys teisę kreiptis į
Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar teisės normų aktas atitinka Konstitucijos nuostatoms, yra išvardinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 str. Teisėjų taryba tokia teise nedisponuoja.
Teisėjų tarybos sekretorius Parašas
Albertas Milinis
Šio susirašinėjimo iniciatoriaus (t.y., mano) nuomonė apie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo vykdomą „teisingumą” yra pateikta informaciniame portale http://www.straipsniai.lt/ , rubrikoje „Žmogaus teisės” esančio mano straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?” penktojoje dalyje. Todėl čia nesikartosiu.
Zenonas Jurgelevičius.
