Atsakymai į profesoriaus komentarą: „Alternatyvaus požiūrio į esamą politiką pristatymas“

Pirminis Gerb. Profesoriaus komentuojamas Zenono Jurgelevičiaus straipsnis: „Alternatyvaus požiūrio į esamą politiką pristatymas“

Straipsnis viešinamas: http://infa.lt/19483/zenonas-jurgelevicius-alternatyvaus-poziurio-i-esama-politika-pristatymas

Pastabos dėl orientavimosi šiame, žemiau viešinamame tekste:

Jurgelevičiaus tekstas, kuriame komentuojamas pirmas Gerb. Profesoriaus komentaras – šiame tekste rodomas juoda teksto spalva.

Pirmojo Gerb. Profesoriaus komentaro tekstas šiame tekste rodomas tamsiai mėlyna teksto spalva.

Antrojo Gerb. Profesoriaus komentavimo teksto spalva yra tamsiai raudona.

Zenonas Jurgelevičius komentuoja Prof. Dr. Sauliaus Arlausko I komentarą:

Prof. Dr. Saulius Arlauskas
Kazimiero Simonavičiaus universitetas
Zenono Jurgelevičiaus straipsnio teksto „Alternatyvaus požiūrio į esamą politiką pristatymas“ komentaras:

1.Pritarčiau autoriaus minčiai, kad suaugusio žmogaus mąstymą ir elgesį automatizmo lygmenyje nulemia auklėjimo bei mokymo procesų metu susiformavę (ir vėliau nekintantys) pasaulėžiūros stereotipai.

Malonu, kad Gerb. Profesoriaus ir mano nuomonės dėl 1 pastraipos 1 d., įrašytos informacijos turinio sutampa.

Pastebėčiau, kad autorius kartu prieštarauja sau, kai toliau kritikuoja: „Sovietmečiu visuomenei mulkinti buvo skirta ideologinė „komunizmo kūrimo“ utopija – dabar valdantieji ją pakeitė „būsimos demokratinės visuotinės gerovės kūrimu“.

Atkreipiu Gerb. Profesoriaus dėmesį į tai, kad pagrindiniame Jūsų komentuojamame mano straipsnyje aš įvardijau šį faktą: „…kuomet posovietinėje Lietuvoje buvo sprendžiamas valstybės valdymo klausimas – tuo metu turintys valdžią Tautai paaiškino, kad valstybę gali valdyti tik specialistai. Tie sovietinio auklėjimo ir mokymo specialistai pasidalino į „politines partijas“ ir toms partijoms (t.y. patys sau) pasiskyrė 50% LR Seimo narių mandatų. Kadangi + 1 Seimo nario vietą partiečiai visuomet gali gauti vienmandatinėse rinkimų apygardose – tai reiškia jog buvę sovietiniai vienintelės TSRS valdžiusios „politinės partijos“ politinio pasitikėjimo specialistai (nežiūrint į tai, kad pačios Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas tą „politinę partiją“ pripažino buvus antikonstitucine) visam laikui uzurpavo posovietinės Lietuvos valdymą“. Šį faktą vertinant per mūsų jau išsiaiškintą pasaulėžiūros stereotipų nekintamumą akivaizdu, kad posovietinės Lietuvos Respublikos politikai jokios naujos valstybės vizijos nesukūrė – tik jiems gerai žinomą utopinį (tai jau įrodė istorija) komunizmo kūrimo mitą – pervadino demokratijos sąlygomis kuriama „būsima visuotine gerove“. Kadangi demokratijos sąlygomis „būsimos visuotinės gerovės kūrimui“ niekas tiek pastangų ir aukų nesudės – kiek raudonojo totalitarizmo sąlygomis buvo sudėta visuotinės komunistinės gerovės kūrimui – tai demokratijos sąlygomis kuriama gerovė yra didesnė utopija už sovietmečiu kurtą komunizmą. Be to demokratijos sąlygomis veikia laisvoji rinka – kurios sąlygomis negailestingai pasireiškia Darvino Evoliucijos teorijos veikimas: neatlaikę konkurencijos silpnieji yra pasmerkti žūti. Todėl aš sprendžiu, kad abu visuotinės gerovės kūrimo metodai yra utopiniai ir abu yra totalitariniai – nes abu tos „gerovės“ variantai (buvo ir yra) visuomenei primetami taikant prievartą. Iš išsakyto aš prieinu išvadą, kad Gerb. Profesoriaus komentare išsakytas pastebėjimas

– jog: „…autorius kartu prieštarauja sau…“

– neatitinka tikrovę.

Pritariu, kad taip nutiko. Bet manau, kad negalėjo nutikti kitaip. Tiesioginės demokratijos sąlygomis manipuliuoti žmonių preferencijomis labai paprasta. Tikiuosi savo pranešime šį aspektą paliesti.

Visiškai nesutinku su Jūsų pagyrimu, kad:

„Visas autoriaus tekstas persmelktas troškimu, kad Lietuvoje būtų daugiau teisingumo, visų jos piliečių gerovės“.

Aš esu pakankamai susipažinęs su teisės pagrindais, kad iš valdžią turinčių galėčiau argumentuotai reikalauti nutraukti jau 27 metus jų vykdomą itin grubų piktnaudžiavimą teise – vietomis turintį aiškius atskiros visuomenės grupės narių (teisėtų žemės savininkų) genocido požymius. Jeigu piliečiai sukūrė valstybę – t.y., nusprendė laikytis tam tikrų taisyklių – tai visi piliečiai ir privalo tų taisyklių laikytis (be jokių išskirtinių privilegijų posovietinės Lietuvos valdymą uzurpavusiems sovietiniams politizuotiems specialistams). Kitu atveju tai bus ne valstybė, o – anot Šv. Augustino – bus plėšikų gauja (слова Св. Августина: “Государство, лишенное правосудия, есть ни что иное, как шайка разбойников”). Todėl aš neverkšlenu maldaudamas minėtų specialistų malonės – o konstatuoju jų vykdomas neteisėtas veikas ir argumentuotai išaiškinu, kad šiame pasaulyje anksčiau ar vėliau už viską tenka teisiškai atsakyti…

Nematau nesutarimo objekto. Vėl matau tik teisingumo aistrą.

Didžiulė problema ta, kad Lietuvoje ypač aistringai su religiniu patosu kalbama apie ROJŲ vakaruose, Anglijoje, Švedijoje ir apie PRAGARĄ Lietuvoje. Natūralu, kad ypač jaunimas po tokio propagandinio apdorojimo masiškai emigruoja į „Žadėtąją žemę“, bet jau ne Tėvynę.

Pritariu Jums dėl netiesioginių „raginimų“, kad LR piliečiai emigruotų. Tačiau kalbant šią tema yra būtina atkreipti dėmesį į tai – kas posovietinėje Lietuvoje gali laisvai kalbėti (t.y., kieno pasisakymai yra spausdinami masinės informacijos priemonėse).

Pritariu, kad žodžio laisvės trūksta. Ypač man nesuprantamas visuomeninio transliuotojo elgesys tarnauti konjunktūrai.

2.Autorius manau pagrįstai kalba, kad „neuždirbtų vertybių (jas skirstant) visiems tikrai neužteks… Juk kažkas tas materialines vertybes turi sukurti savo darbu. Tačiau visuomenėje dėl netinkamos auklėjimo ir mokymo procesų metu gautos informacijos gausu lošėjo psichologija gyvenime besivadovaujančių asmenų. Jie įsivaizduoja kad yra gudresni už kitus asmenis ir jiems tikrai pasiseks, nors visuotinai žinoma, jog lošimus organizuojantieji gauna pastovius pelnus ir niekuomet nebankrutuoja… Gudrumas nuo protingumo skiriasi tuo, kad jo tikslas yra savanaudiškas pačių „gudručių“ neuždirbtų materialinių vertybių „įsigijimas“ (svetimo darbo vaisių pasisavinimas“.

Labai, malonu, kad Gerb. Profesorius sutinka su šiuo, mano čia išsakytu, ekonominiu dėsningumu.

3.Autorius teigia, kad „1996 m. rudenį “pagauti už rankos” dokumentų teisinės prasmės klastojime, žinomai neteisingos informacijos įrašyme į oficialius dokumentus ir tos neteisingos informacijos patvirtinimu LR įvairių lygių atsakingų pareigūnų parašais – posovietinės LR demokratai-patriotai 1997-07-01 pakartojo minėtas nusikalstamas veikas (1991-06-18 LR įstatymą Nr. I-1454 pakeitė 1997 m. liepos 1 d. LR Seimo priimtu „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu” Nr.VIII-359). Tuo būdų jie sudarė melagingą “teisinę bazę” tolimesniam masiniam mažažemių teisėtų žemės savininkų žemės valdų išgrobstymui.“

Nesutinku su Gerbiamo Profesoriaus išvada, kad:

„Autorius tekste nepateikia konkrečių faktų, kaip vyko klastojimas“.

Gerb. Profesoriaus komentuojamame straipsnyje aš esu įkėlęs aktyvias internetines nuorodas į straipsni ir to straipsnio turinį patvirtinančius sovietinės žemės reformos (o ne visuotinės ir vienalaikės žemės nacionalizacijos – kaip meluojama oficialiuose posovietinės Lietuvos Respublikos dokumentuose ir daugybiniuose visų lygių teismų sprendimuose) vykdymo dokumentus: „Pabandykime trumpai teisiškai įvertinti posovietinį „teisinį piliečių nuosavybės teisių atkūrimą“. Ar jis yra teisiškai pagrįstas ir ar jis iš viso buvo reikalingas? Apie tai dar 1997 metais (manęs net neatsiklaususi) mano surinktą ir susistemintą teisinę informaciją (kaip alternatyvą šioje gyvenimo srityje valstybės vykdomai politikai) išspausdino žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ (1997 m., Nr. 2 4-10 psl.) redkolegija https://yadi.sk/i/CcJb-Ct73Kf96t ir „Po to suradau dalį kitų nuo visuomenės nuslėptų sovietinio laikotarpio dokumentų apie sovietinės žemės reformos vykdymą konkrečiose vietovėse: https://yadi.sk/i/OOYF7Oz83Kf9D4 ir https://yadi.sk/i/3m2qgkD93KyJAL “. Be to čia aptariami įrodymai 2005 metais buvo išspausdinti 5 dalių straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“, laikraštyje: „Lietuvos Aidas“. Kopijos įkeltos į mano asmeninę internetinę svetainę: https://zmogausteiseslietuvoje.wordpress.com/2013/09/30/kas-yra-kas-posovietineje-lietuvoje-i-dalis/ . Tai, kas buvo paviešinta masinės priemonėse – teisėje pakartotinai įrodinėti yra nebūtina. Teigdamas, kad: „Neginčytina tai, kad grąžinant žemę buvusiems savininkams, buvo nepateisinamai delsiama“ Gerb. Profesorius remiasi specialiai visuomenei suklaidinti skirta, LR platinama neteisinga oficialia „informacija“.

Pripažįstu, kad Jūs šiuo žemės grąžinimo klausimu žinote daugiau nei aš. Aš žinau tik tiek, kad mano mama tėvų žemės grąžinimo nesulaukė. Žinau net kaip praktiškai nusikalstamu būdu buvo siekiama mama išstumti iš pretendendentų žemę atgauti konkrečioje vietoje.

Autorius pateikia įdomią informaciją, kad: „…iki 30 ha ploto teisėtų žemės savininkų nuosavybės teise valdytos žemės valdos 1940 m. sovietinės žemės reformos vykdymo metu buvo paliktos amžinam teisėtų žemės savininkų naudojimuisi – iki bus gyvas bent vienas šeimos narys. Tokių žemės valdų buvo virš 72%“ ir kad „Jokios visuotinės ir vienalaikės žemės nacionalizacijos (teisinio suvalstybinimo) sovietmečiu iš viso nebuvo“. Gali būti ir taip.

Gerbiamas Profesoriau, šią Jūsų nuomonę patvirtina dar 1996 metų rudenį mano surasti sovietinio laikotarpio (1940 m.) piliečių nuosavybės teises į žemės valdas reglamentavę oficialūs dokumentai.

Bet kuriuo atveju autorius teisus teigdamas, kad „…žemės valdymas nuosavybės teise turėjo grįžti jos teisėtiems savininkams“. Gerb. Profesoriui dėkoju už objektyvumą.

Kartu negalima nematyti, kad „sovietinėje Lietuvoje“ buvusių savininkų žemę naudojo to meto gyventojai savo gyvybiniams poreikiams tenkinti. Ant tos žemės buvo statomos mokyklos (taip nutiko su mano senelių žeme prie Kauno), ligoninės, gyvenamieji ir gamybiniai pastatai. Teisingumo principas taip pat neleidžia pažeisti ir pokario žmonių teisėtų interesų ir tesėtų lūkesčių. Paprastai tokiais atvejais, kai susikerta priešingi teisėti interesai ieškoma šių interesų PTOTINGO balanso. Teksto autorius kaip tik pasisako už sprendimų protingumą. Taigi kai kam žemė negalėjo būti grąžinama, nuspręsta siūlyti grąžinti kitoje vietoje ar išmokėti kompensaciją. Nemanau, kad tokiais atvejais elgtasi neprotingai.

Gerbiamo Profesoriaus dėmesį noriu atkreipti į smulkias aptariamos teisinės problemos detales. Iki 30 ha ploto žemės valdų savininkus posovietinėje Lietuvoje netinka įvardinti „buvusiais savininkais“, nes „buvusiais“ jie tapo tik dėka „teisingumu“ tapusio posovietinės LR valdžios melo apie sovietmečiu tariamai buvusią visuotinę ir vienalaikę žemės nacionalizaciją (teisinį suvalstybinimą). Tačiau teisės pagrinduose yra nustatyta, kad: „iš ne teisės – teisė neatsiranda“. Kaip dėl žemės grąžinimo galimybės jos buvimo vietoje – tai specialiuosiuose 1991-06-18 ir 1997-07-01 „teisinio nuosavybės teisių atkūrimo“ įstatymuose kalbama apie IŠLIKUSIO NEKILNOJAMOJO TURTO GRĄŽINIMĄ. Tačiau pagal grąžinimui skirtus įstatymus tas išlikęs nekilnojamas turtas iki šios dienos taikant prievartą yra išvaginėjamas. Kapitaliniais valstybinės reikšmės pastatais ar sovietmečiu individualiais namais užstatytą žemę buvo galima grąžinti greta, iš buvusių valstybinės žemės fondų. Įdomus teisinis paradoksas – kuomet kai kuriems teisėtiems savininkams miestuose reikia grąžinti namus – jie iš dabartinių savininkų yra paimami…

Dėl „protingo interesų balanso“ su Gerb. Profesoriumi nesutinku. Ten kur atsiranda bet koks, kad ir pačiu protingiausiu vadinamas reguliavimas – visuomet atsiranda tuo reguliavimu savanaudiškai pasinaudojantys apgavikai…

Nesutinku. Protingo balanso paieška neišvengiama ten, kur susikerta teisėti interesai.

Žinoma galėjo būti atvejų, kai įstatymų normomis imta piktnaudžiauti. Žemės persikėlimo teise suskubo pasinaudoti ir tie, kurie ją galėjo atgauti buvusioje vietoje. Taigi gali būti racijos autoriaus žodžiuose, kad vykdant žemės grąžinimą pasitaikė ir piktnaudžiavimo teise atvejai.

Gerbiamas Profesoriau, žemė yra priskiriama nekilnojamo turto rūšiai. Todėl kalbos apie jos „perkėlimą“ gali būti tik politikų išsigalvotu žmonių apgaudinėjimu.

Visiškai pritariu.

4.Teksto autorius teigia, kad „pagal 1999 m. LR tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 dalį turi viršenybę prieš LR įstatymus, jei šie Konvencijai prieštarauja. Jos taikymas išaiškintas LR Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje (c.b. Nr. 3K-3-384/99, kategorija 35): „…tiek teisė kreiptis į teismą, tiek nuosavybės teisė yra vienos prigimtinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija)“.

Teksto autorius nepaminėjo LR tarptautinių sutarčių įstatymo to paties straipsnio 3 dalį, kurioje sakoma, kad „Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinei sutarčiai vykdyti reikia priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatyta tvarka pateikia Seimui atitinkamo įstatymo projektą arba priima atitinkamą Vyriausybės nutarimą, ar pagal kompetenciją užtikrina kito teisės akto priėmimą“.

Gerb. profesoriau, aš savo ruožtu noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje pačios aukščiausios teisinės galios teisiniu aktu yra visuotiniame LR piliečių referendume priimta galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl bet kuris „importinis“ – tame tarpe ir Tarptautinės teisės aktas – LAISVOJE LIETUVOS VALSTYBĖJE PIRMIAUSIAI PRIVALO BŪTI SUDERINTAS SU IMPERATYVIOMIS GALIOJANČIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS TEISINĖMIS NUOSTATOMIS. Kitu atveju – mes gyvename ne laisvoje ir ne teisinėje valstybėje. Žemesnės teisinės galios teisinis aktas (mūsų aptariamu atveju – įstatymas) negali padėti apeiti arba paneigti imperatyvias aukštesnės teisinės galios teisinio akto – galiojančios LR KONSTITUCIJOS teisines nuostatas.

Visiškai pritariu. Apie tai kalbėsiu Stambulo konvencijos pavyzdžiu.

Mano žiniomis visumoje mūsų teisinis reguliavimas toks, kad esant kolizijai tarp tarptautinės sutarties nuostatos ir Konstitucijoje ginamos nacionalinės teisės nuostatos, galioja nacionalinės teisės normos prioritetas. Pavyzdys EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymas.

Jeigu tokios kolizijos nėra, be abejo tarptautinės sutarties nuostata turi pirmumą.

5.Teksto autorius teigia, kad „Civilinio Kodekso komentare“ išaiškinama – jog piliečiai protingai elgiasi tik tuomet, kuomet atstovauti savo teisinius interesus samdosi valdančiosios sistemos paruoštą ir pripažintą advokatą. Tai papildo galiojančio Civilinio Proceso Kodekso 56 str., kuris apriboja piliečių teisę atstovauti teismuose.“

CPK 51 straipsnis. Atstovavimas teisme 1. dalyje sakoma: „Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą“.

Žinoma, kad teisiniai ginčai reikalauja didelio teisės aktų išmanymo. Patys piliečiai paprastai nėra kompetentingi susigaudyti teisiniuose niuansuose. Taigi advokato institutas yra protingas sprendimas. Piliečiui palikta teisė ir savo interesus ginti pačiam. Baudžiamosios bylos yra ypatinga kategotija, kur pav nemokiam piliečiui sunku apginti savo teises samdant advokatą. Natūralu, kad jam suteikiama nemokama advokato paslauga. Kiek žinau šios paslaugos finansavimas yra apgailėtinas.

Posovietinėje Lietuvos Respublikoje deklaruojama demokratija ir nuo jos neatsiejama piliečių lygybė bei lygiateisiškumas prieš įstatymus – o kuomet reikia spręsti konkrečius teisinius klausimus (ypač teismuose) – tuomet tie piliečiai yra nekompetetingi būti pilnaverčiais piliečiais. Tuo pačiu jie nekompetetingi būti ir pilnaverčiais žmonėmis… Kuomet aš teismuose atstovaudamas teisėtus žemės savininkus pradėjau reikalauti, kad būtų baudžiami žinomai neteisingą informaciją į oficialius dokumentus įrašantys ir savo parašais patvirtinantys visų lygių LR valstybės pareigūnai (tuo metu galiojusio LR Baudžiamojo Kodekso 289 str., „ Tarnybinis suklastojimas“ nustatė, kad:

„Valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas ar išdavimas suklastoto dokumento, arba žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas – baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų ar be tokios teisės atėmimo.

Tos pačios veikos, padarytos muitinės deklaracijos, mokesčio sumokėjimą patvirtinančio arba kito itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu arba sukėlusios didelę žalą valstybės interesams, – baudžiamos laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų.

Nr. VIII-617, 98.02.03, Žin., 1998, Nr.17-397 (98.02.19)”) būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn – BK 289* str., turinys buvo pakeistas – o iš galiojusio Civilinio Proceso Kodekso 56 str., „dingo“ piliečio teisė pasitelkti pagal notaro patvirtintą atstovavimo įgaliojimą kitą pilietį – kad šis tinkamai atstovautų nuo valdžios piktnaudžiavimo teise nukentėjusio asmens interesus. Po šių CPK pakeitimų teismai (teisėjai) man teismuose neleido atstovauti net teisėtus mano motinos interesus… Kaip dėl valdančiosios sistemos išsilavinimą ir pripažinimą turinčių advokatų – tai posovietinėje Lietuvoje jie gina ne teisingumą – o valdančiosios sistemos melus…

Liūdna – bet tai yra istorinis faktas. Kaip dėl nusikaltėlių – tai jie net Stalino tironijos laikais TSRS buvo “savais vaikinais” – todėl jų privilegijas posovietinėje Lietuvoje valdžią turintys sovietiniai specialistai išsaugojo…

Sutinku, kad yra žmonių, kurie pajėgūs gintis patys. Aš vienas iš tų, kuris turėdamas teisės profesoriaus diplomą, priverstas samdytis advokatą. Ne valdžia to reikalauja, o mano ginčo oponentai. Bet bendra taisyklė manau teisinga.

6.Dėl prieštaravimų vidinės teisės sistemoje. Autorius teigia: Neatsiejama šiuolaikinės „demokratinės“ santvarkos dalimi yra galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Iš karto atkreipiu gerbiamų šių eilučių skaitytojų dėmesį į tai, kad išsireiškimas: “bendra tautos gerovė“ – taip pat nieko konkretaus nereiškia. Tiek terminas „demokratija“, tiek išsireiškimas „bendra tautos gerovė“ yra nekonkretūs, todėl jais galima sujungti visiškas priešingybes ir jas pateikti visuomenei, pavadinant „demokratija“ ar „bendra Tautos gerove”. Tai prieštarauja ne tik logikai, bet ir sveikam protui. Todėl tokie daugiaprasmiai išsireiškimai teisiškai yra visiškai beprasmiai ir nieko nereiškiantys. Be to, čia aptariami terminai yra niekaip nesusiję su konkrečiais teisiniais veiksmais, todėl negali niekaip tuos veiksmus įtakoti“.

Teksto autorius pamiršta, kad terminai „demokratija“ ir „Bendra tautos gerovė“ turi atitinkamą normatyvinį turinį, apie kurį galima kalbėti labai daug. Tai bendro pobūdžio teisės konstituciniai PRINCIPAI. Visa konstitucija sudaroma iš tokių principų sąrašo. Tokiais principais yra ir žmogaus teisės.

Malonu, kad Gerb. Profesorius atvirai pripažįsta, kad posovietinės Lietuvos Respublikos Konstitucija yra ne imperatyvi Tautos valia – o tik „…bendro pobūdžio konstituciniai PRINCIPAI“. Tai pilnai paaiškina, kodėl galiojančios LR Konstitucijos 6 straipsnis teisinės nuostatos: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ ir „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ paprastam eiliniam LR piliečiui iš viso negalioja (tas pilietis jomis negali praktiškai pasinaudoti). Gerb. Profesorius turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad praktinis Konstitucijos teisinių nuostatų veikimo išeliminavimas iš teisinės sistemos absoliučią Tautos teisę į suverenitetą ir imperatyvių konstitucinių teisės normų viršenybę prieš kitus teisės aktus (2 straipsnis: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. ir 3 straipsnis: Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką) paverčia tuščiomis deklaracijomis.

Gerb. Profesoriaus nuomonę apie žmogaus teises norėčiau pakomentuoti atskirai. Kad suprasti, kas yra tos civilizuotame pasaulyje ir posovietinėje Lietuvoje taip populiarinamos ir visapusiškai reklamuojamos „žmogaus teisės“ – būtina išsiaiškinti kuo jos skiriasi nuo tradicinio istoriškai patikrinto ir pasiteisinusio teisingumo. Iš pirmo žvilgsnio turinčios vienodą teisinę prasmę „tradicinio teisingumo“ ir „žmogaus teisių sampratos“ skiriasi tuo, kad pagrįsto itin konkrečiomis Kriminalistikos mokslo žiniomis tradicinio teisingumo panaudojimas teisės sistemoje nusikaltėliams iššaukia konkrečią neišvengiamą bausmę ir nusikalstamų veikų pasekmių panaikinimą – o to tradicinio teisingumo pakeitimas „žmogaus teisėmis“ (nusikaltėliams) sukuria galimybes be galo ir be krašto tas „žmogaus teises“ pažeidinėti – niekam už tai nenešant jokios teisinės atsakomybės… Todėl taip vadinamosios „žmogaus teisės“ – yra tik veiksmingo tradicinio teisingumo sunaikinimo priemonė.

Sutinku tik tiek, kad žmogaus teisėmis piktnaudžiaujama. Negana to išgalvojamos teisės, kurios netelpa į sveiko proto rėmus. Apie tai kalbėsiu.

Toliau panašu, kad autorius prieštarauja pats sau. Anot teksto autoriaus: „Pasaulinėje teisės praktikoje specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes. Todėl negali būti priimti tokiomis bendromis, juridiškai nieko nereiškiančiomis frazėmis paremti LR įstatymai ar LR Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo teisine esme prieštarauja galiojančios LR Konstitucijos specifiniams teisiniams apribojimams ar nuostatoms, o jų priėmimo atveju jie yra teisiškai niekiniai ir todėl nevykdytini“. Šiame teiginyje autorius Konstitucinius principus, taip pat ir demokratijos principą iškelia aukščiau už paprastus įstatymus, kas logiška.

Komentuodamas šią pastraipą Gerb. Profesoriaus dėmesį atkreipiu į tai, kad Jis man priskiria mintis – kurias aš iš viso neišsakiau. Pirma: visuose savo pasisakymuose teisės tema aš visuomet kalbu apie imperatyvias (visiems privalomas vykdyti) Konstitucijos straipsnių teisines nuostatas – o ne kažkokius bendrus principus. Antra: komentuojamame straipsnyje aš esu pasisakęs prieš taip vadinamą „demokratiją“ – kaip apie vidiniai beprasmę ir todėl teisiškai niekinę – tradicinio teisingumo sunaikinimo ir sąmoningo valdomo chaoso valstybėje sukūrimo priemonę. Todėl aš „demokratiją“ niekur „neiškeliu“ ir dar kartą pabrėžiu, kad paties Profesoriaus jo komentare pripažįstamas „demokratijos“ daugiaprasmiškumas yra tik aiškaus konkretumo teisingumo sistemoje ir visame valstybės gyvenime sąmoningas sunaikinimas. Turėjimas daug prasmių – reiškia konkrečios prasmės nebuvimą. Todėl „demokratija“ su jos didžiausia „vertybe“ nuomonių pliuralizmu – realizuojamu per demokratinius rinkimus – valstybės paskirtį pakeičia į diametraliai priešingą. Jeigu valstybėje esant tradiciniam teisingumui laisvuose vienmandatiniuose rinkimuose renkami teisingi protingi ir sąžiningi asmenys, kad jie užtikrintų pagrindinio valstybės sukūrimo tikslo – piliečių savisaugos nuo vidaus ir išorės prievartos taikymo realizavimą – tai į valstybės valdymą įvedus demokratinę painiavą „renkamos“ sau patiems amžiną valstybės valdymą pasiskyrusios (posovietinės LR atvejis), „politinėmis partijomis“ pasivadinusios, atvirai teise piktnaudžiaujančios savanaudžių piliečių grupės. Tos savanaudžių piliečių grupės ir yra vidinės prievartos prieš valstybę sukūrusius piliečius sumanytojai ir vykdytojai – nes jie yra tarsi mažos, nepaisančios visuotinę (pagrindinę) valstybę sukūrusių piliečių bendros valios „valstybėlės“. Tos akiplėšiškų savanaudžių „valstybėlės“ ir yra tas blogis – siekdami nuo kurio apsisaugoti tam tikros teritorijos gyventojai sukuria teisinę valstybę. Tai aiškiai apibrėžta Gerb. Profesoriaus komentare paminėtoje bendrosios teisės tradicijoje:

„Tarptautinės Teisės ir atskirų valstybių teisės pagrindai grindžiami 1632–1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. J. Locke išaiškina, kad valstybės nekuriamos tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui). Todėl globėjo vaidmenį atliekantys liaudies išsirinkti atstovai pirmiausia turi pareigas ir tik vėliau teises. Juos išrinkusi liaudis turi teisę bet kada šiuos patikėtinius atšaukti – jei (liaudies nuomone) jie netinkamai atlieka savo pareigas ir pakeisti naujais, tinkamesniais patikėtiniais. J. Locke įrodo, kad sukūrus valstybę piliečių nuosavybės teises užtikrinantys įstatymai naujai neišradinėjami, nes pagrindinis valstybės sukūrimo tikslas ir yra jos piliečių gyvybių, sveikatos bei pagrindinių teisių ir laisvių apsauga. J. Locke taip pagrindžia nuosavybės teisę: „kadangi kiekvienas asmuo yra savo paties nuosavybė, tai ir jo darbo vaisiai yra jo nuosavybė” (ar už tų darbo vaisių piniginę išraišką įsigytas kilnojamas bei nekilnojamas turtas) J. Locke teigia, kad: „Darbas sukuria nuosavybę bei nustato šios nuosavybės vertę”. Jis pabrėžia: „Kadangi nuosavybės apsauga yra pirminis ir pagrindinis tikslas dėl kurio kuriama valstybė, tai valstybės pareigūnai neturi teisės iš nieko prieš jo valią atimti jam priklausančią nuosavybę”.

Tokia demokratija, kokia yra Lietuvoje, tikrai yra ne demokratija. Apie tai, ką reikėtų daryti. Kalbėsiu. Bus įdomu išgirsti nuomonę.

Iš mūsų diskusijos su Gerb. Profesoriumi paaiškėjo, kad kuomet valstybėje atsisakoma bendrų teisės tradicijų – su piliečių nuosavybe valdžią turintys gali daryti viską – ką tik jie sugeba sugalvoti…

Gerbiamas Profesoriau, leiskite Jus paklausti: kaip Konstitucinėje valstybėje gali atsirasti ir teisėtai veikti organizuotos, kitokią nuomonę nei didžiosios piliečių daugumos išreikšta Konstitucijoje turinčios asmenų grupės – “politinės partijos” – ir tą savo “nuomonę” primetinėti Tautai? Jeigu valstybėje realiai atsiranda tokia situacija – tai kur tuomet „dingsta“ išgirtoji demokratija – kuri praktiniame realiame gyvenime visuomet pasireiškia kaip piliečių daugumos prievarta piliečių mažumai?

7.Teksto autorius teigia: „Gal iš valdančiųjų atsiras bent vienas teisininkas, kuris Tautai įtikinamai paaiškins: kaip posovietinėje Lietuvoje absoliuti teisė į suverenitetą gali priklausyti Tautai (3 straipsnis: “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių”. „Kad Konstitucinis teismas iš viso yra LR piliečiams nepasiekiamose aukštumose patvirtina galiojančios Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalies teisinė nuostata: „Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.“

Teksto autorius apčiuopia opią problemą. Konstitucinio Teismo kompetencija yra aiškinti įstatymų atitiktį Konstitucijai. Tos ribos KT peržengti negali.

Gerb. Profesorius neatkreipė dėmesį į tai, kad savo straipsnyje aš kalbėjau apie tai, jog pats Tautos nerinkto Konstitucinio Teismo egzistavimo faktas paneigia absoliučią valstybę sukūrusių piliečių teisę į suverenitetą…

Pas mus gaunasi taip. Bet čia yra problema ne Konstitucinio Teismo, bet jos vietos valstybėje supratimo.

Pavyzdys KT sprendimas dvigubos pilietybės klausimą spręsti referendumu keičiant Konstituciją.

Kita vertus kelia abejones piliečių surinktų parašų dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo įteisinimo referendumu. KT išaiškino, kad tai prieštarautų Lietuvos narystės ES referendumui. Mano galva, KT galėjo taip pasisakyti (tai jo prerogatyva), bet galutinį sprendimą turėjo patikėti suverenui, kuris pagal Konstituciją turi teisę tarti lemiamą žodį.

Lietuvos teisinė sistema priklauso kontinentinei Europos teisei, o ne taip vadinamos bendrosios teisės tradicijai (JAV, Didžioji Britanija). Kontinentinėje teisėje aukščiausią juridinę galią turi Konstitucijos tekstas. JAV Aukščiausiojo teismo sprendimai. Vis labiau pastebima, kai ir Europoje nuklystama į teismų sprendimų suabsoliutinimą. Pav. jau Lietuvos teismas pripažino translyčių teises, nors tai neįtvirtinta Konstitucijoje. Vis daugiau kalbama, kad mūsų Konstitucija nedraudžia vienos lyties asmenų santuokų ar partnerystės. Konstitucijoje labai aiškiai atskirtas vyras nuo moters ir šeima bei santuoka grindžiama skirtingų lyčių susitarimu. Praėjusioje Seimo sesijoje buvo net keli bandymai prastumti registruotą partnerystę paprastu įstatymu. Tai akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai, bet kai kam atrodo, kad ne, o esant reikalui KT viską sustatytų į savo vietas.

Man belieka pasikartoti, kad atsisakius bendrų teisės pagrindų (tradicijų) – su teise ir teisingumu valdžią turintieji gali daryti viską – ką tik jie sugeba sugalvoti…

8.Dėl valstybės valdymo sistemos. Manau, kad esama Seimo rinkimų Sistema yra protingas sprendimas. Pusė Seimo narių patenka per sąrašus, pusė išrenkama tiesiogiai. Jei būtų tik tiesioginiai rinkimai, tai rinkimus lemtų demagogai ir pinigai. Per partijų sąrašus į Seimą yra galimybė ateiti jaunesniems, gabiems, perspektyviems, bet dar nežinomiems politikams. Žinomumą sunku užsipelnyti. Pats pažįstų daug žmonių, kurie iš tiesų mano galva būtų puikūs Seimo nariai, geresni už daugelį dabar esančių, bet jie nežinomi. Žmonės nežino, nepažįsta ir nerenka.

Dėl Gerb. Profesoriaus nuomonės apie valstybės valdymo sistemą. Mano primityviu supratimu – kokie geri bebūtų kažkieno politiniai siekiai (kažkieno asmeninė nuomonė) – jie valstybėje niekuomet negali tapti teisingumo pakaitalu: piliečiai dalyvauja laisvuose teisinguose rinkimuose ir išsirenka savo atstovus, kuriuos esant reikalui (atstovams netinkamai atliekant savo įsipareigojimus rinkėjams), rinkėjai bet kada gali atšaukti ir pakeisti tinkamesniais.

Tai tokia našta piliečiams, su kuria jie iš principo nepajėgūs susidoroti. Susidoroti gali tik valdžių sistema. Tokią sistemą per 1000 metų turėjo arabai. Gyveno be karų ir takikoje. Per 600 metų europiečiai. Viskas pradėjo griūti XVIII, XIX ir XX amžiuose.