Valstybės nuostatos ir požiūris į piliečių teises ir privataus turto neliečiamumą
Mūsų Konstitucijos, kurią Lietuvos piliečiai priėmė referendumu antrame skyriuje konkrečiai apibrėžtos piliečių pagrindinės teisės. 23 straipsnis skelbia: “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama”. Kaip šis straipsnis taikomas praktikoje? Prieš parduodant telekomą, visos valstybinės institucijos tame tarpe Seimas ir Vyriausybė ne vieną kartą įvairiomis formomis buvo informuoti, kad telekomo tinklai nėra 100% valstybės nuosavybė, kad dalis tinklų priklauso privačiam sektoriui. Minėtos valstybinės institucijos į raštus neatsakinėjo. Pradėjom belstis į visas duris. Pradžioj iš mūsų šaipėsi, kad ieškom to kas mums nepriklauso. Tik po Prezidento įsikišimo, formaliai buvo pripažinta, kad valstybinis turtas būtų atskirtas nuo privataus. Daugiau nieko nedarė nei Vyriausybė nei kitos valstybinės institucjos. Beveik du metus kantriai ir įkyriai rašinėjom raštus, dalyvavome įvairiuose susitikimuose su Seimo, Vyriausybės, prezidentūros, prokuratūros atstovais, bet reikalai iš mirties taško nejudėjo. Nerasdami išeities, pradėjom varstyti teismų duris, bet ten, norint ieškoti teisingumo, reikia turėti ne vieną maišą pinigų. Be to, pagal tuometinę tvarką, į teismą reikėjo duoti firmą, kuri iš vyriausybės nupirko telekomą. Pralaimėjimas teisme garantuotas, nes pardavimo sutartyje nėra punkto, kuris nurodytų firmai apie privačių tinklų išpirkimą iš gyventojų. Antra vertus, mūsų nuosavybę pardavė Vyriausybė Seimo pritarimu. Nusižengdami galiojusiam įstatymui, į teismą padavėm Vyriausybę. Teismų maratonas buvo neilgas, nes sprendimai buvo trumpi ir griežti: “Vyriausybę į teismą paduoti negalima”. Gavus galutinį ir neapskundžiamą teismo sprendimą, 1999-12-12d. visą medžiagą išsiuntėm į Europos žmogaus teisių teismą, o 2000-01-06d. Vyriausybė priėmė nutarimą išpirkti privačius tinklus iš gyventojų. Tas nutarimas buvo labai nepriimtinas savininkams. Už savo lėšas telefono tinklus yra įsivedę apie 300 tūkstančių gyventojų, o atsiskaityta maždaug su 4000 gyventojų. Konstitucijos 46 str., skelbia: “Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus”. Ką kalbėti apie kitas instancijas, jei Konstitucinis Teismas pripažino ir įteisino privačios firmos monopolį iki 2003 metų sausio pirmos dienos (kalbu apie telekomo pardavimą). Konstitucinis Teismas įteisino o Vyriausybė taip apgynė vartotojo [Lietuvos piliečio] interesus, kad užsienio firma vartotojams padarė milijardinius nuostolius ir išsikraustė iš Lietuvos. Palyginkite buvusius telekomo įkainius su šiandieniniais ir sužinosit padarytos žalos dydį. Atkreipkite dėmesį į išvis be jokio ryšio likusių žmonių skaičių. Tai yra konkretus pavyzdys, kaip mūsų aukščiausios valdžios institucijos laikosi Konstitucijos. Galima būtų apie tai ir nekalbėti, jei šie procesai nevyktų ir šiandien. Kuomet rašėme apie privačių telekomo tinklų pardavimą ir neatsiskaitymą, kartu rašėme ir apie dujų, elektros tinklus bei kitas komunikacijas, prašėme kad būtų priimtas nutarimas dėl visų privačių tinklų išpirkimo. To Vyriausybė nepadarė, o Seimas ir kitos institucijos, kaip joms ir pridera, “užsikimšo ausis”. Parduodami dujų tinklai, elektros tinklai, o su savininkais atsiskaityti nenorima, arba sudaromos tokios sąlygos, kad neitum ir neieškotum. Mažeikių naftos pardavimas išvis pasidarė tabu. Tuomet piliečių protesto akcijas laikė Tautos kvailumo išraiška, o šiandien ji bejėgė, nes tie kas apiplėšė Tautą, šiandien yra aukščiausiuose valdžios postuose. Jie piliečius ir toliau laiko “žemės kirminais, šunauja, runkeliais”. Šiandien, po 14 metų nedrąsu kalbėti apie žemės ir nekilnojamojo turto sugražinimą savininkams, nes valdininkai savąją jau susigražino ir dar svetimą turtą pasiglemžė. Kaip šias problemas sprendė kaimyninės valstybės – kalbėti “nekultūringa”.
Dar vienas pavyzdys. Tai 2003-čių metų “naujametinė dovanėlė”, kai per vieną naktį valstybiniai anstoliai buvo paversti privačiais. Niekas neklausė piliečių ar jie sutinka su tokia tvarka, ar tai atitinka Lietuvos Konstituciją. Šios Konstitucijos 109 str. skelbia: “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai”. Kas įeina į teisngumo sąvoką? Tai: nusikaltimo įrodymas, padarytos žalos dydžio nustatymas, bausmės paskyrimas, bausmės atlikimas ir padarytos žalos alyginimas. Antstolių institucija buvo teismų sistemos sudėtinė dalis, kaip ir kalėjimai, kuriuose vyksta bausmių atlikimas. LR Konstitucijos 30-tas str., teigiama, kad: “Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas”. Pagal Konstitucijos 109 ir 30 str. teisingumą vykdo valstybė. Dabar valstybė atsisako dalies teisingumo vykdymo ir antstolių instituciją perduoda į privačias rankas. Privatūs antstoliai neneša jokios atsakomybės dėl žalos atlyginimo piliečiui. Teisingumo ministerija tokią savivalę pavadino teisngumo reforma ir užsiprašė iš Vyriausybės papildomų lėšų reformos vykdymui. Tokiu atveju dalį lėšų buvo privalu iš teisingumo ministerijos atimti dėl jos funkcijų sumažėjimo. Žmonės apie bylų paskirstymą privačioms antstolių kontoroms nebuvo informuoti. Dalis bylų nežinia kur dingo. Žmonėms patiems reikėjo ieškoti bylų. Garantuoju, kad dalis piliečių ir šiandien nežino kur tos bylos. Tokia reforma dalinai užkirto kelią praktiniam teisingumo vykdymui. Kur matyta, kad už padarytos žalos išieškojimą nukentėjusysis turi mokėti pinigus ir jei anstoliai žalos neišieško – tai pinigai negražinami. Nukentėjusiam suteikiama teisė nešti teismo nuosprendį į kitą kontorą, bet pinigus joje reikia mokėti iš naujo – ir taip karuselė be galo. Ne paslaptis, kad 99 procentai nusikaltėlių niekur nedirba ir neturi turto. Privačių antstolių kontoros dirba tik savo rajono ribose. Nusikaltėliui dingus į kitą rajoną, dokumentus reikia nešti kito rajono antstoliams ir taip vėl išleidžiami pinigai. Galėtum pats ieškoti, bet kiti įstatymai draudžia rinkti informacją apie žmogų. Kaip gražiai LR Teisingumo ministerija su Seimo pritarimu, sukūrė struktūrą, kuri rinktų pinigus iš nukentėjusiųjų ir atleistų nusikaltėlius nuo atsakomybės. Tokias kontoras aš pavadinčiau ne antstolių institucija, bet nauja, teisiškai pagrįsta reketo forma – kuri apiplėšia nukentėjusįjį o nusikaltėlį atleidžia nuo atsakomybės. Pvz: antstolių kontora susirenka iš klientų pinigus, išsiuntinėja jiems raštus, kad nusikaltėlis nemokus, pinigus įsideda į savo kišenę ir viso gero. Viskas teisinga ir teisėta, o nusikaltėlis vėl laisvai gali ieškoti naujų aukų ir daryti nusikaltimus. Tokia “reforma” ginami nusikaltėliai o ne pagal įstatymus gyvenantys piliečiai. Mes rašėm straipsnius į spaudą -nespausdino. Televizija eterio nedavė. Teisingumo ministerija šiuo klausimu nesiteikė kalbėtis ar diskutuoti. Jie aiškinosi, kad esą nieko dėti, nes Seimas priėmė tokį įstatymą, bet jie užmiršo, kad tas įstatymas buvo priimtas jų teikimu, pažeidžiant Konstituciją. Tiesa, spręsti ir galvoti apie teisės aktų neatitikimą Konstitucijai mes negalime. Negalime net užklausti: ar toks neatitikimas išvis yra. Tai padaryti gali tie, kurie sukūrė tokią sistemą. Tokiu būdu teisiškai nepagrįsti “įstatymai” galioja eilę metų, nes juos neįmanoma panaikinti ar pakoreguoti net jeigu tuo užsiimtų ne viena o visas 100 visuomeninių organizacijų. Konstitucinis Teismas 46-tą Konstitucijos straipsnį išaiškino taip – kaip norėjo viena grupuotė. Mums nesuprantama – kodėl parengtus įstatymams neįvertina Konstitucinis Teismas? Po jo įvertinimo paaiškėtų: ar tokios redakcijos įstatymas gali būti priimtas ir taikomas ar ne. Tai daryti LR Konstitucinį Teismą įpareigoja 102 Konstitucijos straipsnis. Tuomet nereiktų atskirose bylose nagrinėti įstatymų atitikimo Konstitucijai. Blogio esmė yra tame, kad toks įstatymas galioja 4-5 metus, o po to paaiškėja, kad jis niekinis arba nusikalstamas.
LR Konstitucijos 9 ir 33 str. nustato LR piliečių teises valdant šalį. Šie straipsniai absoliučiai nevykdomi ir ignoruojami. Per 14 metų nei vienas piliečių inicijuotas referendumas neįvyko ir neįvyks. Tai įrodė paskutiniojo bandymo surengti referendumą rezultatai – kai pasisakiusiųjų už referendumo surengimą kas antras parašas buvo išbrokuoti be teisės įrodyti jų autentiškumą. Atsakomybės už tai niekas nenešė. Parašai buvo išbrokuoti, o tie kurie tariamai klastojo parašus taip pat liko nenubausti… Apie tai, kad lygiomis teisėmis galime dalyvauti rinkimuose negali būti net kalbos, nes paskaitę rinkimų įstatymą įsitikinsite, kad renkamais gali būti tik 2 procento turinčių rinkimo teisę Lietuvos piliečių atstovaujantys asmenys. Tokia padėtis kai išrinktas Seimas neatstovauti bent trečdaliui piliečių yra nenormali. Apie Seimo narių atsakomybę ir mandato atėmimą kalbama 10 metų, bet poslinkių nėra nei per nago juodymą. Todėl Seimo narių savivalė pasiekė viršūnę. Jie užsimojo taisyti Konstituciją, nušalinti Tautos išrinktą Prezidentą kas tolygu rinkimų teisės atėmimui iš piliečių. Tą jie gali padaryti niekieno netrukdomi, nes jiems tai leidžia daryti 67 LR Konstitucijos straipsnis. Mūsų giliu įsitikinimu Konstitucijos pataisas ir Prezidento tinkamumą eiti pareigas turi spręsti Tauta t.y., piliečiai – kurie priėmė Konstituciją ir išsirinko Prezidentą. Čia gaunasi teisinis absurdas – nes vieni renka kiti tuos rinkimus panaikina. Tai ypač aktualu esamoje situacijoje, kai Seimas neatstovauja daugumai Lietuvos piliečių ir gina politinių grupuočių interesus (t.y., apie 2 procentų LR piliečių interesus).
Tokių pavyzdžių, kai rašoma viena o daroma atvirkščiai galima pririnkti daug, bet šių blogybių vardinimas padėties nepakeis. Reikia ieškoti kelių, kad tokių nesamonių daugiu nebūtų. Mes galvojame, kad Konstituciją reikia taisyti taip, kad įstatymų leidėjai neštų pilną atsakomybę už blogų įstatymų priėmimą – arba be piliečių pritarimo negali būti priimtas nei vienas įstatymas. Prie šiuolaikinių ryšių ir informacijos technologijų įvykdyti piliečių apklausą yra labai paprasta ir nereikia didelių papildomų lėšų.
Sunku prognozuoti kokis bus mūsų veiklos galimybės, kai įstosime į Europos sąjungą, nes neaišku į kokią sąjungą mes stojam ir kokia vieta bus skirta visuomeninėms organizacijoms. Galima tik nuspėti: nes sprendžiant iš spaudos – mes atitinkame visus keliamus reikalavimus ir esame labai gerai pasiruošę stojimui į ES. Tai reiškia, kad įstojus į ES visuomeninių organizacijų veiklos rezultatai bus vertinami panašiai kaip dabar Lietuvoje. Mes teiksim pasiūlymus, ieškosim kelių, kaip geriau spręsti aktualias problemas, o jie darys tai – kas jiems naudinga.
Lietuvos piliečių sąjungos tarybos narys: Juozas Vaikšnoras
