Liaudies Seimo deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn ir jos vykdymą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai
Zenonas Jurgelevičius
2004 m. gruodžio 10 d.
GERBIAMI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖTI ŽEMĖS SAVININKAI!
POSOVIETINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS VALDŽIA TEIGIA, KAD 1940-07-22 OKUPACINIO LIAUDIES SEIMO PRIIMTA DEKLARACIJA NUTRAUKĖ JŪSŲ NUOSAVYBĖS TEISES Į JŪSŲ IKI 1940-06-15 NUOSAVYBĖS TEISE VALDYTAS ŽEMĖS VALDAS. PERSKAITYKITE ČIA PATEIKIAMUS ORIGINALIUS TOS DEKLARACIJOS IR JOS VYKDYMĄ REGLAMENTUOJANČIŲ POĮSTATYMINIŲ AKTŲ TEKSTUS IR PATYS ĮSITIKINKITE, KAD VALDININKAI JUS APGAVO:
1. 1940-07-22 okupacinio Liaudies Seimo priimta deklaracija visas Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas nepavertė valstybės nuosavybe, nes ši deklaracija nebuvo nacionalizacijos aktas (terminas „nacionalizacija” joje išvis nei karto nepanaudotas). Tai buvo iškilmingas programinis okupacinės valdžios pareiškimas. Abejojantiems siūlau pasižiūrėti į „Dabartinės Lietuvių kalbos žodyną” ir išsiaiškinti žodžio „deklaracija” reikšmę. 1940-07-22 „Liaudies Seimo deklaracijoje” buvo paskelbta ši okupacinės valdžios programa:
„Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.
Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.
Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“
2. Kad įgyvendintų minėtoje deklaracijoje paskelbtą programą okupacinė valdžia 1940 metais įvykdė žemės reformą, kurios vykdymą reglamentavo tos valdžios priimti poįstatyminiai aktai. Pagrindinis iš jų buvo 1940 m. rugpjūčio 5 d. „Ministerių tarybos nutarimas apie valstybinio žemės fondo sudarymą”. Šio dokumento preambulėje buvo nurodyta jo paskirtis: „1940 m. . rugpjūčio 5 d. Ministerių taryba, siekdama įgyvendinti Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. nutarimą apie paskelbimą žemės tautos, t.y. valstybės nuosavybe ir apie aprūpinimą žeme bežemių ir mažažemių valstiečių, nutarė: „I. Valstybinio žemės fondo sudarymas…” t.y., sudaryti valstybinės žemės fondą. Šio dokumento 2 dalies, pavadintos: „Į minėtą fondą paimti šias žemes” punkte “e” buvo nustatyta, kad (paimti): „Tą bendro žemės ploto dalį, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesniems kaip 30 ha”. Šį „Ministerių tarybos nutarimą” papildomai išaiškino tuometinė „Valstybinė žemės ūkio komisija”. Šios komisijos išaiškinime į valstybinį žemės fondą nepaimtos žemės valdos įvardijamos savininkui „paliekama žeme”.
Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės. Jie valdė 3 364 970 ha (74,6 %) visos prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dirbamos žemės (šie duomenys paimti iš nepriklausomos Lietuvos valstybės žemės apskaitos duomenų bazės).
Istorinis faktas: nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha ploto žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1947 – 1950 metais vykusios kolektyvizacijos ir valstybei mokėjo žemės mokesčius.
KOKIŲ DAR REIKIA ĮRODYMŲ, KAD 1940 M. LIEPOS 22 D. „LIAUDIES SEIMO DEKLARACIJA” IKI 30 HA VALDŽIUSIŲ ŽEMĖS SAVININKŲ NUOSAVYBĖS TEISES Į JŲ ŽEMĖS VALDAS TEISIŠKAI (KIEKVIENU KONKREČIU ATVEJU SURAŠANT NUSTATYTOS FORMOS ŽEMĖS VALDOS SUVALSTYBINIMO DOKUMENTĄ – KAIP KAD BUVO ELGIAMASI PAIMANT ŽEMĘ Į VALSTYBINĖS ŽEMĖS FONDĄ) NENUTRAUKĖ?
3. Po 1940 m. birželio 15 d. 30 ha plotą viršijančios piliečių žemės valdų dalys 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo” deklaracijos vykdymo metu buvo paimtos į LTSR valstybinį žemės fondą. Piliečių nuosavybės teisės į šias – 30 ha plotą viršijančias žemės valdas juridiškai pagrįstai taip pat niekuomet nebuvo nutrauktos, kadangi pagal 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaraciją“ vykdytas dalies LR piliečių žemės paėmimas į valstybinį žemės fondą yra neteisėtas – nes jis buvo vykdomas svetimos valstybės karinėms pajėgoms jėga užgrobus Lietuvos valstybės teritoriją, t.y. panaudojus prievartą.
4. Nuo 1947 m. vykdant sovietinę Lietuvos kaimo kolektyvizaciją buvo kuriamos žemės ūkio artelės (būsimieji kolchozai). Lietuvos Respublikos bibliotekose dar yra išlikę šių žemės ūkio artelių kūrimo originalūs įstatai. Juose pirmiausiai konstatuojamas piliečio stojimo į žemės ūkio artelę savanoriškumas. Tos vėliau kolūkiais pervadintos žemės ūkio artelės (žemės ūkio kooperatyvai) po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 savaime iširo. Tai reiškia, kad piliečių įstojimas į tuos kooperatyvus niekuomet teisiškai nenutraukė LR teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į žemę.
5. Be tariamojo įstatymiško – pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuojant įvykdyto žemės suvalstybinimo – 1991 m birželio 18 d. LR įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nurodytas ir kitas iki 1940-06-15 LR piliečiams nuosavybės teise priklaususios žemės suvalstybinimo būdas: „Kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą”. Išsiaiškinkime, ar posovietinės Lietuvos teisės žinovai ir šį kartą neklysta:
Šis universalus, nuo 1940 m. birželio 15 d.(sovietinės okupacijos pradžios) iki 1990 m. kovo 11 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) laikotarpį apimantis, piliečių nekilnojamojo turto perėjimą valstybės nuosavybėn konstatuojantis 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 teisinis apibrėžimas turi keletą esminių trūkumų:
5.1 Teisiniu požiūriu tai yra nieko konkretaus nereiškianti, bendra (todėl ir beprasmė) frazė.
5.2 Ši frazė LR įstatymų leidėjų yra sugalvota jau sovietinei Lietuvos valstybės okupacijai pasibaigus, t.y. po 1990 m. kovo 11 d. Ji projektuojama į sovietinės okupacijos laikotarpį (prieš 1990 m. kovo 11 d.) ir toje praeityje tariamai sukuria situaciją – kurios pasekmės „teisiškai panaikinamos“ vykdant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymą Nr. I-1454 ir 1997 m. LR įstatymą Nr. VIII-359. Tai yra iš LR piliečių prievarta atimant jų nekilnojamąjį turtą ir įstatymiškai nutraukiant iki 1940 m. birželio 15 d. piliečių įgytas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl tokia „teisinė” formuluotė gali būti vertinama tik kaip visiškas absurdas arba kaip nusikalstamos veikos sudėtinė dalis. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y., teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Atgalinis teisės akto galiojimas civilinėje teisėje negalimas, nes vieniems teisės subjektams pagerindamas padėtį – kitiems teisės subjektams jų teisinę padėtį neišvengiamai pablogina.
Kad LR teisėti žemės savininkai „buvusiais savininkais“ ir „pretendentais“ (į savo turtą) tapo tik po 1990 m. kovo 11 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) įrodo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimto įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinys: „…Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje“. Tai įrodo, kad 1989 m. liepos 4 dieną tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas teisiškai nebuvo nutrūkę ir šis teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo juridinis faktas buvo oficialiai pripažįstamas bei ginamas minėto LTSR įstatymo teisinėmis normomis. Tai reiškia, kad po 1990-03-11 posovietinės LR teisės žinovų išsigalvotas teiginys, kad teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės buvo nutrauktos sovietinės okupacijos laikotarpyje: “kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą” jokio teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių teisinio nutraukimo praeityje nesukuria.
Posovietinės LR „valdžią turinčiųjų” išsigalvoti, sovietmečiu tariamai įvykę teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių “nutrūkimai” yra tik siekiančių pasigrobti svetimą turtą piliečių vaizduotės sukurti miražai ir jų vykdomo organizuoto ekonominio nusikaltimo sudėtinė dalis.
Išvada: Iš mano pateiktų įrodymų akivaizdu, kad iki 1940 m. birželio 15 d. LR piliečių įgytos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą sovietinės okupacijos laikotarpiu niekuomet teisiškai pagrįstai nebuvo nutrauktos, todėl jų nereikia atkurti jokiu specialiu LR įstatymu. Tai reiškia, kad “specialieji” LR įstatymai yra skirti ne teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimui – bet kitam tikslui. Tas tikslas yra neteisėtas asmenų nekilnojamojo turto nuosavybės teisiu perskirstymas ir to perskirstymo įteisinimas Lietuvos valstybės vardu.
Jeigu niekas nebūtų dirbtinai pakoregavęs natūralią įvykių eigą, tai po Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos ir joje buvusios ūkinės sistemos savaiminio iširimo iki 1940-06-15 įgytas žemės valdas būtų pradėję valdyti teisėti jų savininkai. Kadangi taip neįvyko – išsiaiškinkime, kas ir kada posovietinėje Lietuvoje įvykdė faktinį piliečių nuosavybės teisių į žemę nutraukimą. Natūraliam nekilnojamojo turto grįžimui į teisėtų savininkų valdymą dirbtinę teisinę užkardą sukūrė LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Šis LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų priimtas, akivaizdžiai viršijantis jų iš tautos gautus įgaliojimus sprendimas, savo teisine esme yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu įvykdytas piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių nutraukimas. Bet kurioje kitoje valstybėje tai būtų laikoma neteisėtu ir gėdingu poelgiu. Posovietinėje Lietuvoje už tai buvusiems LR Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir jų šeimoms bus mokamos rentos.
Minėtą LR Aukščiausiosios Tarybos savivalę juridiškai savo autoritetu (bet ne teisiniais argumentais) ne kartą patvirtino LR Konstitucinis Teismas. 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime LR Konstitucinis Teismas konstatavo, kad: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.
LR Konstitucinio Teismo teisėjai turėtų žinoti jog tam, kad „iš žmonių atimtas turtas” taptų „faktiškai valstybės valdomu turtu” reikia tų žmonių, kurių nuosavybės teisės į atimtą turtą faktiškai nenutrūkę – laisvo ir savanoriško sutikimo perduoti savo turtą valdyti valstybei ir tą sutikimą būtina teisiškai įforminti galiojančių LR įstatymų nustatyta tvarka. Tokio sutikimo LR teisėti žemės savininkai LR valdžiai niekuomet nedavė. Tačiau iš LR piliečių tokie sutikimai išgaunami posovietinės žemės reformos vykdymo metu. Jie išgaunami iš kiekvieno teisėto žemės savininko individualiai, dešimtmečiais jam taikant prievartą ir “negrąžinant” žemės valdą – kuri to žemės savininko šeimai būtų vienintelis prasimaitinimo šaltinis. Ši metodika pasitvirtina beveik visu šimtu procentų. Kai teisėti žemės savininkai gerai išalksta – tai tuomet jie sutinka didžiąją dalį turėto turto palikti “žemės reformos” vykdytojų disponavimui, o patys pasitenkina trupiniais. Išsamesnę informacija apie posovietinės žemės reformos neteisėtumą galite rasti informaciniame portale www.straipsniai.lt esančioje rubrikoje “Žmogaus teisės” straipsniuose “Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje” ir “Kodėl stringa sklypų skandalo išaiškinimas?“
Čia Jūs rasite originalius 1940 metų liepos 22 Lietuvos TSR Liaudies Seimo deklaracijos ir jos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių aktų tekstus:
