Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (III dalis)

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių…“
Kalno pamokslas

III dalis: Paskutinis teisinis „valdžią turinčiųjų“ argumentas

Pirmosiose dviejose šio straipsnio dalyse mes jau išsiaiškinome, kad mūsų valstybę valdančių, save „politikais“, „specialistais“, „elitu“, „aukštuomene“ ir panašiais vardais pasivadinusių asmenų grupės pažadai apie „visuotinės gerovės“ sukūrimą yra paneigiami konkrečiais jų pačių darbais.

Vienintelis mūsų dar neišsiaiškintas posovietinės „žemės reformos“ ir „nuosavybės teisių atkūrimo“ autorių ir šalininkų teisinis argumentas yra galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Siekiant suprasti, ar žemės reformos autoriai ir vykdytojai teisingai taiko LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį žemės reformos teisėtumui pagrįsti  būtina išsamiai išsiaiškinti „valstybės” sąvoką (kas yra valsty¬bė), valstybės poreikius ir nustatyti  kas yra „bendra tautos gerovė”.

Išspausdintose šio straipsnio dalyse aš jau atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad Tarptautinės Teisės ir atskirų demokratinių valstybių teisės pagrindai grindžiami 1632–1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. Dabar šią teisės teorijos sritį panagrinėkime išsamiau ir išsiaiškinkime kas yra valstybė:

J. Locke išaiškina, kad valstybės nekuriamos tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.). Todėl globėjo vaidmenį atliekantys liaudies išsirinkti atstovai pirmiausia turi pareigas ir tik vėliau teises. Juos išrinkusi liaudis turi teisę bet kada šiuos patikėtinius atšaukti – jei (liaudies nuomone) jie netinkamai atlieka savo pareigas ir pakeisti naujais, tinkamesniais patikėtiniais. J. Locke įrodo, kad sukūrus valstybę piliečių nuosavybės teises užtiktinantys įstatymai naujai neišradinėjami, nes pagrindinis valstybės sukūrimo tikslas ir yra jos piliečių gyvybių, sveikatos bei pagrindinių teisių ir laisvių apsauga. J. Lock taip pagrindžia nuosavybės teisę: „kadangi kiekvienas asmuo yra savo paties nuosavybė, tai ir jo darbo vaisiai yra jo nuosavybė” (ar už tų darbo vaisių piniginę išraišką įsigytas kilnojamas bei nekilnojamas turtas – Z.J.) J. Locke teigia, kad: „Darbas sukuria nuosavybę bei nustato šios nuosavybės vertę”. Jis pabrėžia: „Kadangi nuosavybės apsauga yra pirminis ir pagrindinis tikslas dėl kurio kuriama valstybė, tai valstybės pareigūnai neturi teisės iš nieko prieš jo valią atimti jam priklausančią nuosavybę”. (Todėl aš jau atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad 1940 m. liepos 22 d. LTSR „Liaudies Seimo” deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn tekstas Tarptautinės teisės teorijai beveik neprieštarauja – ką jokiu būdu negalima pasakyti apie posovietinius „žemės reformos“ ir tariamo „nuosavybės teisių atkūrimo“ „įstatymus“.).

Tiems skaitytojams, kurių nuomone Tarptautinės teisės teorija [į Europos Sąjungos (ar bent regiono) lyderes pretenduojančiai] posovietinei Lietuvai jau yra pasenusi (nors civilizuotos šalyse vis dar praktiškai taikoma) – siūlau susipažinti su garsaus ekonomisto, Nobelio premijos laureato, Friedricho Augusto von Hayeko daugiau kaip prieš pusę amžiaus šiuo klausimu pareikšta nuomone, kuri išsakyta jo parašytoje knygoje „Kelias į vergovę”:

F.A.Hayekas savo knygoje aiškina, kad teisinės valstybės įstatymai yra formalūs ir beveidžiai t.y. kraštutinai bendri – neišskiriantys jokių konkrečių piliečių ar jų grupių interesų. Tokių įstatymų pavyzdžiu jis laiko kelių eismo taisykles: visi vienodai gali važiuoti kur nori – bet tik tų taisyklių apibrėžtose ribose.

Valstybėje, kurios valdžios institucijų pareigūnai vykdo ekonomikos reguliavimą, tokios piliečių lygybės prieš įstatymą nėra. Lyginant su kelių eismo taisyklėmis tokios valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai skir¬tingoms lygiateisių piliečių grupėms (vienodo tipo transporto priemonėms) nurodo skirtingus tų grupių privalomo judėjimo kryptis. Tai reiškia, kad save valstybei prilyginančių ekonomikos planuotojų ir reguliuotojų priimtas sprendimas atskiroms piliečių grupėms suteikia išskirtines privilegijas kitų piliečių atžvilgiu, pats sprendimas priimamas ne Tautos, bet sąlyginai nedidelės valdžią turinčiųjų piliečių grupės. Jis yra tik tos piliečių grupės nuomonė – kurią šie piliečiai paverčia įstatymų sudėtine dalimi. Tokią valdžią turinčiųjų savavališkai sau prisiskirtą privilegiją F.A.Hayekas įvardina prievarta ir paaiškina, kad prievartos taikymas pakeičia valdžią turinčiųjų statusą, nes toks valdymo būdas nei savo esme, nei pavadinimu neturi nieko bendro su demokratija. F.A.Hayeko nuomone tai neišvengiamai veda į totalitarizmą.

Valstybės poreikiai yra aiškiai nurodyti 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame Lietuvos Respublikos piliečių referendume visuotiniu LR piliečių valios išreiškimu priimtoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje. Šios Konstitucijos imperatyvios teisinės normos visiškai atitinka šiame straipsnyje mano įvardintas Tarptautinės Teisės normas. LR Konstitucijos 2 straipsnio teisinės nuostatos, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta” ir „Suverenitetas priklauso Tautai” yra pilnai tapačios J. Locke teisės pagrindams – kad valstybėje aukščiausią teisinę galią turi valstybę sukūrusios Tautos priimami sprendimai. Jeigu posovietinėje Lietuvoje valdininkai nevykdo įstatyminį piliečių teisių užtikrinima – tai šio reiškinio priežastys yra ne imperatyvių (kiekvienam LR piliečiui privalomų vykdyti) įstatymų teisinių normų stygiuje, bet atvirame „valdžią turinčiųjų“ nesiskaityme tiek su LR galiojančiomis Tarptautinės teisės normomis, tiek su Konstitucijoje įtvirtinta LR piliečių valia. Todėl galime spręsti, kad posovietinėje Lietuvoje valdininkų visuomenei peršamas požiūris: jog į valdžią išrinktas pilietis gali save sutapatinti su valstybe ir nebaudžiamumu bei neatsakingumu už savo neteisėtas veikas prilygti pačiam ponui Dievui yra visiškas teisinis absurdas. Tokių išskirtinių privilegijų įgijimas yra neįmanomas – grubiai nepažeidžiant LR galiojančiose, imperatyviose teisės normose įtvirtintą visų piliečių lygybę prieš įstatymą .

Norint išsiaiškinti, kas tai yra „bendra Tautos gerovė”, būtina susipažinti su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, kurių statusą nustato LR Konstitucijos 18 straipsnio nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, o 20 straipsnio 1 dalis konstatuoja, kad „Žmogaus laisvė neliečiama”. LR Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies nuostata teigia, kad: „Žmogaus orumą gina įstatymas”. Tai atitinka pagrindines (šiame straipsnyje mano jau įvardintas) Tarptautinės Teisės nuostatas, kuriose nustatyta, kad bendra tos ar kitos tautos gerovė užtikrinama apginant kiekvieno tos tautos piliečio prigimtines žmogaus teises ir lygiateisiškumą.

Pats išsireiškimas „bendra Tautos gerovė” yra nekonkretus, todėl juo galima sujungti visiškas priešingybes ir jas pateikti visuomenei, pavadinant „bendra Tautos gerove”. Tai prieštarauja ne tik logikai, bet ir sveikam protui. Todėl toks daugiaprasmis išsireiškimas teisiškai yra beprasmis ir nieko nereiškiantis. Be to išsireiškimas „bendra Tautos gerovė” niekaip nesusijęs su teisiniu terminu „nuosavybė” ir todėl šis išsireiškimas jokiu būdu nereiškia „duoti” arba „atimti” konkretų nekilnojamąjį turtą. Pasaulinėje teisės praktikoje  specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes. Todėl negali būti priimti tokiomis bendromis, juridiškai nieko nereiškiančiomis frazėmis paremti LR įstatymai ar LR Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo teisine esme prieštarauja galiojančios LR Konstitucijos specifiniams teisiniams apribojimams ar nuostatoms, o jų priėmimo atveju jie yra teisiškai niekiniai ir todėl nevykdytini ( žr.: šias galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos imperatyvias teisines normas: 3 straipsnis: “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių”; 4 straipsnis: “Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai …”; 5 straipsnis: „Valdžios galias riboja Konstitucija“ ir „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; 6 straipsnis: “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” ir “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija” ir 7 straipsnis: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Todėl akivaizdu, kad LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei” yra sukuria galiojančios LR Konstitucijos teisinės prasmės vidinį prieštaravimą, kurį išnaudoja grupė piktnaudžiaujančių teise asmenų – realizuodami savo savanaudiškus tikslus.

Atlikę Lietuvos Respublikoje galiojančių imperatyvių teisės normų analizę galime visiškai pagrįstai padaryti šią išvadą: LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų Lietuvos Respublikoje vykdomas prievartinis piliečių nekilnojamojo turto nuasmeninimas ir tolimesnis perskirstymas teisiškai yra visiškai nepagrįsti, atvirai prieštarauja Tarptautinės Teisės pagrindams ir galiojančios LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms, savyje turi nusikalstamos veikos požymius ir niekuomet negali Tautai atnešti jokių pozityvių vaisių.

TUOS ASMENIS, KURIE GALVOJA, KAD: „JŪS RAŠYKITE, O MES VIS TIEK SAVO DARYSIME“ – AŠ TURIU NUVILTI. POSOVIETINĖS VALDININKIJOS NETEISĖTOMS VEIKOMS TAIP PAT GALIOJA 1994-05-27 LR KONSTITUCINIO TEISMO BYLOS Nr. 12/93 NUTARIME KONSTATUOTA TAISYKLĖ, KAD „…NETEISĖS PAGRINDU TEISĖ NEATSIRANDA“. TODĖL, PONAI, SVETIMOS ŽEMĖ PREKIAUTOJAI – SAVO „KROMELĮ“ JAU GALITE UŽDARYTI. ABEJOJANTIEMS PRIMENU: DABAR IŠ ASMENS YRA ATIMAMAS TO ASMENS ĮSIGYTAS (NIEKO NEŽINANT APIE VAGYSTĘ) VOGTAS AUTOMOBILIS. TAI REIŠKIA, KAD JŪSŲ DABAR PIGIAI ĮSIGYTOS SVETIMOS ŽEMĖS VALDOS ATEITYJE IŠ JŪSŲ BUS NEABEJOTINAI ATIMTOS. TAI, KAD TOJE ŽEMĖJE STOVI JŪSŲ STATINIAI DAR NIEKO NEREIŠKIA, NES PAGRINDINIS TURTAS (KURIS NIEKUOMET TEISĖTAI NEPERĖJO JŪSŲ NUOSAVYBĖN) YRA ŽEMĖS VALDA. TOS VALDOS UŽSTATYMAS TIK APSUNKINA PADĖTĮ – NES TEISĖTAM SAVININKUI NELEIDŽIA SAVO NUOŽIŪRA DISPONUOTI JAM PRIKLAUSANČIA ŽEME – DĖL KO TAS SAVININKAS NUOLAT PATIRIA REALIUS MATERIALINIUS NUOSTOLIUS. LIETUVOJE ATKŪRUS TIKRAI TEISINĘ VALSTYBĘ – TUOS NUOSTOLIUS TEISĖTAM SAVININKUI PRIVALĖS KOMPENSUOTI KLIUDANČIŲ NAUDOTIS ŽEME PASTATŲ SAVININKAI. TOKIU BŪDU LENGVO PASIPELNIJIMO MĖGĖJAI BUS ĮTIKINTI, KAD NEDORAI ELGTIS (PADARANT REALIĄ ŽALĄ KITIEMS PILIEČIAMS) JIEMS PATIEMS YRA EKONOMIŠKAI NENAUDINGA.