Kai politika virsta verslu
Politika yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą.
Verslas – gamyba, prekyba bei kitokia veikla, nukreipta į medžiaginę naudą, pelną.
Politikos tikslas kurti bei tvirtinti valstybę, verslo – turėti finansinę ar medžiaginę naudą.
Griežtai atskirti verslo nuo politikos nedera, nes iš tikrųjų politika gali padėti verslui, verslas – politikai. Jei valstybės tvirtinimo dėlei sudaromos palankios sąlygos verslui, o verslas savo ruožtu tvirtina valstybės ekonominius pagrindus, galima teigti, kad politika ir verslas eina išvien. Tačiau, kai verslas pajungiamas vien politikai ar politika vien verslui, tiek politika, tiek verslas virsta jų regimybe.
Kai Sovietų Sąjungoje nusavinus gamybos priemones, gamyba buvo pajungta politikai, bolševikinės propagandos plėtrai, komunistų partijų įvairiose šalyse finansavimui „pasaulinės revoliucijos” vardan, verslo neliko, o gamyba tapo nenaši, neefektyvi. Nors viešai buvo skelbiama proletariato diktatūra, demokratinis centralizmas, tačiau politiką vykdė viena partija – komunistinė klika. Trumpai tariant, toje imperijoje politika verslą „suvalgė”, todėl imperijos ekonominis pamatas sutrupėjo, kas ir atvedė į „perestroiką” bei pačios imperijos griūtį.
Pasaulyje žinomas ir kitoks reiškinys kai per gamybą, per bankinio ir pramoninio kapitalo koncentraciją, valstybės reikalus pradeda tvarkyti turtuoliai, įsigali oligarchija, timokratija.
Išsivadavusios iš sovietinės okupacijos šalyse, kurios nei tikros politikos, nei normalaus verslo patirties neturi, radosi parazitiniai reiškiniai, kai iš pačios politikos daromas verslas, o iš verslo – politika. Kadangi verslas ženklinamas apčiuopiama nauda, esant privačiai nuosavybei, jo plėtrai ypatingų barjerų nėra, prie jo neapsistosime. Apie politiką, nuo kurios komunistai baidė tremtimis, psichiatrinėmis ligoninėmis, kalėjimais, žudynėmis jau su nepriklausomybės atgavimu reikėjo visu balsu prabilti. Tačiau taip neįvyko, nes iš praeities išlikusi politikos baimė, o ypač valdžioje išlikusių komunistinių persikrikštėlių veikla su nuostata, kad politika yra tik Seimo, vyriausybės, diplomatų nuosavybė, klaidinantis tvirtinimas, kad mokykla, kariuomenė, Bažnyčia yra depolitizuotos (vietoj – departizuotos), nuo pat nepriklausomybės atgavimo valstybės reikalus tvarkė. Buvusi partinė nomenklatūra politiką pavertė sau naudingu verslu, politinių verteivų veiklos objektu. Įvairių įstatymų bei jų pataisų, skirtų ne valstybės kūrybai bei tvirtinimui, o politinių verteivų klano naudai daugybę pavyzdžių randame žiniasklaidoje, visuomenė patiria juos ant savo sprando. Tik vienas iš politinio verslo pavyzdžių yra teikiamas rentų Seimo nariams įstatymas.
Rentų Seimo nariams skyrimo svarstymas, – materialinės naudos iš politikos, iš pilietinės pareigos tvarkyti valstybės reikalus, iš savo tautos ir Tėvynės meilės jausmo, siekimas. Valstybė yra tautos būstas, pilis, kurią tvirtinti, saugoti, ginti yra kiekvieno valstybės piliečio garbinga ir šventa pareiga. Ar už tokią valstybės suteiktą privilegiją moralu dar reikalauti ir papildomo atlygio? Savo tautos, istorinio likimo bendrystės ženklu paženklintos bendruomenės meilė vadinama patriotizmu. Būti tikru savo tautos nariu, tautos patriotu – tautos teikiama privilegija. Ar už ją reikia papildomo atlygio? Tėvynės meilė – šeštasis, tik motinai ir Tėvynei priskirtinas jausmas, – šventas. Ar ir už jį iš motinos ar tėvynainių moralu reikalauti papildomo materialaus atlygio? Tačiau, neatsiklausus visuomenės, skubos tvarka tokio atlygio pareikalauta. Visuomenei aktyviai pasipriešinus, įstatymo dėl rentų priėmimas atidėtas, tačiau algas „politikai”sau gerokai pakėlė. Pakėlė staiga, slapčia nuo visuomenės, nes, pasirodo, tarpsta ne tik atviras bet ir šešėlinis politikos verslas.
Rentų įstatymo Seime svarstymas parodė, kad Seime tarsi liko tik keli tikri piliečiai, keli tikri tautiečiai, keli tikri patriotai, o politikos Seime nebėra, ją baigia išstumti politikos verslas, politinių verteivų klanas.
Lieka laukti stebuklo – išsigimimo virsmo atgimimu. Atgimimas įmanomas, jei mūsų išrinktieji dar turi išminties, moralės ir gros valios likučius. Didžiausias stebukladarys – tauta, jei dar atsilieps: „Aš čia – gyva”.
