Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo
Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu” vadinamo „sąmonės rūko” žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas” yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo” bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime – aš Jums nuoširdžiai pritarsiu. Man tai taip pat labai įdomu.
Visiškai galimas atvejis, kad po šio „sąmonės rūko” atsisakymo mes susidursime su mažiausiai dviem netikėtomis problemomis. Pirmoji iš jų bus ta, kad paaiškės – jog mes visi iki šiol gyvenome „valdžią turinčiųjų” melu pagrįstos, tų „valdžią turinčiųjų” savivalės sąlygomis. Antroji bus dar liūdnesnė – nes mes suvoksime, jog be pašalinio diktato mes nesuvokiame kaip ir kodėl mums reikia gyventi. Gerbiamus oponentus prašau neskubėti piktintis ir aiškinti, kad: „Jūs puikiai žinote kaip reikia gyventi” – nes jei Jūs tai žinotumėte – tai tuomet pagal tas žinias (o ne pagal „valdžią turinčiųjų” diktatą) gyventumėte jau dabar… Nepamirškime, kad senųjų bendražmogiškųjų vertybių mes esame lyg ir atsisakę, jas perkeldami į lyg ir neegzistuojančias „idealizmo” ir „mistikos” sritis… Naujieji „kelių į šviesų rytojų didieji ir neklystantys vairininkai” mus valdė (ir tebevaldo) vadovaudamiesi tik savo savanaudiškais asmeniniais ekonominiais interesais. Jie mums žadėdavo (ir tebežada) tai – ko niekuomet negalėtų ištesėti. Negana to – „įgyvendindami” tuos savo pažadus – jie taikė (ir tebetaiko) visiškai netinkamas priemones tiems jų žadėtiems tikslams pasiekti. Tokių eksperimentų „pasauliui patobulinti” pasekme ir yra tai, kad mes šiame pasaulyje esame visiškai pasiklydę. Aš šią diskusiją pradėjau todėl – kad bendromis jėgomis rastume išeitį iš klystkelio – į kurį mes visi esame patekę. Kadangi problemos sprendimą galima rasti tik aiškiai suvokus pačią problemą – pabandykime kuo išsamiau išsiaiškinti esamą padėtį.
Kaip nebūtų keista – aš tą aiškinimąsi nepradėsiu nuo kaltųjų ieškojimo. Tačiau tai visiškai nereiškia – kad aš pateisinu kieno nors įvykdytas neteisėtas veikas. Paaiškinu išsamiau: V. Hugo yra pasakęs, kad: „Kaltas ne tas, kuris nusideda, o tas, kuris nedavė nusidėjusiam šviesos” . Mano nuomone – kiekviename žmoguje yra teisingo pasaulio suvokimo, moralumo ir sąžiningumo siekimo pradmenys. Šių pradmenų užslopinimas savyje yra konkretaus individo asmeninis apsileidimas. Aišku, už tai niekas nebaudžia, bet didžiuotis tokiu savo apsileidimu ar už tokį apsileidimą ką nors gerbti tai jau tikrai nederėtų – nes tai reiškia ne ką kitą – kaip to individo asmeninį nenorą turėti teisingą pasaulio supratimą.
V. Hugo vaizdžiai pavadinto „šviesos nedavimo” žmonėms pasekmes savo knygoje „Teхника мысленного гипноза” ypač suprantamai išaiškino D. V. Kandyba (citatos pradžia):
„XVII amžiuje Indijos padišachas Akbaras įvykdė žiaurų eksperimentą: atskiruose kambariuose po vieną izoliavo keletą skirtingų tautų naujagimių ir jų priežiūrą pavedė kurčnebyliui tarnui.
Po septynerių metų į tuos kambarius įėjo žmonės. Jie pamatė (savo išore) į žmogų panašius gyvūnus, kurie buvo nesąmoningi (neturėjo sąmonės požymių) ir nekalbėjo. Jie blogai vaikščiojo, šliaužiojo ir skleidė beprasmius garsus. Po to sekę daugiamečiai bandymai juos sužmoginti – jokių rezultatų nedavė. Jie blogai vystėsi fiziškai, psichiškai ir fiziologiškai. Visi mirė (būdami) tarp 10 ir 30 metų. Pagrindiniai (jų) organai neišsivystė tiek pagal dydį, tiek pagal funkcionalumą. Nežiūrint į intensyvų pavėluotą auklėjimą – geriausio iš jų intelektas prilygo tik dviejų metų vaiko intelektui.
Istorijoje žinoma daug (apie 60 – Z.J., pastaba) pavyzdžių, kuomet dėl įvairių priežasčių (žmonių) vaikai augdavo gyvūnų prižiūrimi. Jie negaudavo žmoniškosios informacijos, tačiau gaudavo informaciją iš juos supančių gyvūnų. Tokie vaikai augo geriau už „akbariškuosius). Jie elgėsi kaip juos užauginusieji gyvūnai – „tėvai”. Naudojo juos auginusių gyvūnų (tarpusavio bendravime naudojamus) garsus. Perėmė gyvūnų – „tėvų” turimą aplinkos suvokimą. Bandant juos perauklėti po sugrįžimo į žmonių aplinką, – išskirtiniais atvejais pasiekdavo normaliai augusio keturių metukų vaiko intelektą. Tokie „žmonės” kartais gyvendavo iki 35 – 40 metų – tačiau jų psichika ir fiziologija iki pat mirties taip ir nesusiformuodavo. Tokie žmonės priskiriami „mauglio” rūšiai.
Mokslininkai senai stebi ryšį tarp bendro žmogaus išsivystymo ir to žmogaus gaunamos informacijos kiekio bei (tos informacijos) kokybės. Tačiau niekas nekreipė dėmesio į fiziologines informacinio „badavimo” vaikiškame amžiuje pasekmes. Paprastai būdavo tiriama tokių žmonių psichika ir jų socialinis elgesys. Visuotinai žinomas masinių informacijos priemonių – ypač televizijos – poveikis žmonėms. Visiems aišku, kad tie, kas nori valdyti žmones – turi kontroliuoti masinės informacijos priemones. Tuomet per tam tikrą laiką didžiajai visuomenės daliai galima suformuoti bet kokią psichologiją. Tuo grindžiamas „pedagogika” vadinamas mokslas…
Dauguma reiškinių dėl jų tariamo paprastumo ir visuotino suprantamumo yra „visiems aiškūs” ir todėl niekieno netyrinėjami. Šiuo atveju mokslas nepastebėjo savalaikio informacinio – auklėjamojo poveikio įtakos (žmogaus organizmo) fiziologijai. Mes ištyrėme, kad stokojant šio poveikio paprasčiausiai pilnai fiziologiškai neišsivysto pagrindiniai žmogaus kūno organai ir sistemos (apie psichiką ir moralumą neverta ir kalbėti) (citatos pabaiga).
Pietų Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) profesorius Adrian Raine nustatė, kad pataloginių melagių (nuolat meluojančių individų) smegenys yra kitokios. Jo nuomone tai yra pirmasis mokslo įrodytas faktas, kad tarp bendros (homo sapiens) populiacijos ir pataloginių melagių yra atrasta biologinių skirtumų. Apie tai skaitykite British Journal of Psychiatry (October 2005; 187: 320 – 325.) išspausdintame straipsnyje: “Liars’ brains make fibbing come naturally” http://www.newscientist.com/channel/being-human/dn
Tikiusi, kad susipažinę su šią informacija gerbiami skaitytojai man pritars – jog būdami auklėjami nepilnų ir dažnai net neteisingų „žinių” pagrindu – Lietuvos žmonės negalėjo pilnai pažinti pasaulio tvarka pagrįstą gyvenimo būdą ir todėl jų asmeninės atsakomybės už jų ankstesnes neteisėtas veikas klausimas (bent iš dalies) yra abejotinas. Tuo pačiu ši informacija įrodo, kad mes labai rimtai susidūrėme su pirmaeile ir neatidėliotina būtinybe išsamiai išsiaiškinti esminius (visų mūsų gyvenimus nulemiančius) mūsų pasaulėžiūros klausimus. Tomas Alva Edisonas yra pasakęs: “Jeigu šis klausimas per sunkus specialistams – reikia palaukti iki jį imsis spręsti koks nors mėgėjas”…Kadangi mums visiems svarbiausių mūsų gyvenimų klausimų niekas kitas nesprendžia – todėl aš bandau būti Edisono paminėtu mėgėju.
Toliau kalbėsime apie konkrečias valdžią turinčiųjų vykdomas veikas – kurios savo esme yra diametraliai priešingos dviem eilutėmis aukščiau mano išsakytoms mintims. Aiškinsimės tų veikų įtaką ir pasekmes mūsų visų gyvenimams. Taip mes įdėsime dar vieną aknenėlį į vientiso ir vieningo pasaulio suvokimo mozaiką. Tuo tikslu visus Jus kviečiu pereiti į temą: „Teisėta bet neteisinga posovietinės Lietuvos teisė”.
