Gyvybės vertė ir Europos žmogaus teisių teismas
Vatikano dienraštis “L`Osservatore Romano” praėjusį sekmadienį išspausdino Popiežiškosios gyvybės Akademijos pirmininko vyskupo Elio Sgreccia ir tos pačios Akademijos nario Carlo Casini straipsnį, kuriame yra kritikuojamas Europos žmogaus teisių teismo nepasisakymas dėl pradėtos gyvybės vertės.
Neilgoje dirbtinio apvaisinimo praktikoje jau ne vieną karta atsitiko taip, kad, pradėjus dirbtinio apvaisinimo in vitro procedūrą ir sukūrus kelis embrionus, tėvų pora išsiskyrė. Tokiais atvejais teismai turi aiškintis iškilusius klausimas: kam priklauso embrionai, kokia jų vertė ir koks jų likimas. Straipsnyje tarp pateikiamų pavyzdžių daugiausia dėmesio skiriama atvejui, kai Anglijoje dar 2001 lapkritį buvo sukurti embrionai, o 2002 metų gegužės mėnesį Natalie Evans, kuriai turėjo būti persodinti embrionai, išsiskyrė su savo vyru . Pagal galiojantį Anglijos 1990 metų įstatymą, kiekvienas iš partnerių, kol embrionai nėra panaudoti, gali atšaukti savo sutikimą atlikti dirbtinį apvaisinimą. Tačiau Natalie Evans nesutiko, kad būtų sunaikinti embrionai, ir išnaudojusi visas teisines galimybes Anglijoje , galiausiai, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kreipėsi į Strasbūr o Europos ž mogaus teisių teismą. Strasbūro teismas turėjo išnagrinėti du klausimus: kam priklauso teisė į gyvybę ir tėvų galios embriono likimui, o tai jau yra susiję su šeimos ir gyvybės vertės principu.
Šių metų kovo 7 dieną Strasbūro teismas byloje „Evans prieš Jungtinę karalystę“ priėmė nuosprendį. Dėl pirmojo klausimo teismo išvadoje skaitome: kadangi Europoje nėra vieningo mokslinio ir teisinio gyvybės pradžios apibrėžimo, yra teisėtos skirtingų valstybių skirtingos pozicijos ir, kadangi Anglijos teisė embriono nelaiko autonominiu teisės subjektu, negalima taikyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnio. Šis straipsnis teigia, kad kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas.
“L`Osservatore Romano” straipsnio autoriai teigia, kad Strasbūro teismo sprendimo motyvacija iš esmės griauna žmogaus teisių doktriną, kuri kaip tik turėtų leisti vertinti pozityviosios teisės įstatymus universalių ir nekintamų žmogaus prigimtinių teisių pagrindu. Iš vienos pusės ne kintanti laike bendra nuomonė suteikia pagrindą žmogaus teisėms, bet pats realus žmogaus orumas. Pavyzdžiui buvo laikas, kai buvo visuotinai teigiamai vertinami įstatymai pripažįstantys vergovę, tačiau jie nebuvo teisingi. Iš kitos pusės galime turėti nuostabią ir išbaigtą teisių sistemą, tačiau lieka atviras klausimas, kas yra žmogaus teisių subjektas, kada yra žmogaus gyvybės pradžia. Strasbūro teismas vietoje to, kad būtų tik pažymėjęs skirtingus teisinius sprendimus dėl žmogiškos gyvybės pradžios klausimo, straipsnio autorių manymu, privalėjo šiuo abejonės atveju pritaikyti atsargumo principą ir priimti sprendimą sustiprinantį žmogaus teises. Iki šiol Žmogaus teisių teismas dar nepasisakė ar terminas „kiekvienas asmuo“ apima ir pradėtą gyvybę. Todėl neaišku kas yra asmuo, kurį gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija.
Strasbūro teismas, svarstydamas tėvų galios embrionui klausimą, priimtame sprendime embrionus prilygino daiktams bei juos pasmerkė sunaikinimui vardan partnerių lygių teisių. Kitaip sakant teismas sulygino moters teisę turėti vaiką su vyro teise jo neturėti, o neatsižvelgta į pradėto vaiko teisę į gyvybę.
Taigi, Strasbūro teismo sprendimas ne tik išryškina problemas susijusias su teisėmis į gyvybę, į šeimą, bet ir parodo žmogaus teisių kultūros degradaciją, įtakotą abortų bei eutanazijos.
Vatikano dienraščio straipsnis užbaigiamas kvietimu krikščionims būti sąmoningais, kad žmogaus teisės privalo būti ginamos. (kl)
