Duokite mums valdžią… (1 dalis)

Įžanga

Gyvename išties įdomiais laikais: kuo daugiau valdžią turintieji gerina mūsų gyvenimus – tuo labiau tie gyvenimai blogėja. Įdomiausia šio paradokso dalis yra tame – kad visiškai nesugebantys valdyti šalį „politikai”  net nesuabejoja – jog šalies valdymas yra tik jų veiklos sritis, jų profesija.  Vieniems „pasaulio gelbėtojams” beviltiškai susikompromitavus – tuoj atsiranda kiti  ir reikalauja: „Duokite mums valdžią. Mes tai tikrai padarysime visuotinį gerbūvį”. Kad įsitikinti, jog atėję į valdžią „politikai” nesiruošia nieko pozityvaus nuveikti – bet kuriam rinkėjui užtenka iš bet kurios politinės programos teksto išrinkti veiksmažodžius ir juos surašyti vienoje eilutėje. Perskaičiuos taps aišku, kad tai tik visiškai niekuo nepagrįstų „gerų norų” rinkinys. 1563 – 1618 metais gyvenęs anglas teologas J. Herbertas pirmasis pasakė, kad: „Gerais norais ir ketinimais pragaras perpildytas”.  Tačiau naivūs ir patiklūs posovietinės Lietuvos piliečiai už tokius tuščius pažadus kiekvienuose rinkimuose „politikams” eilinį kartą „duoda valdžią”, pradeda garsiai garbinti naujuosius „drakonus” ir netrukus… tyliai keiksnoti blogą valdžią. Šiuo metu brautis į valdžią aktyviai ruošiasi net kelios eilinės „pažadukų” grupės. Tai mane ir paskatino parašyti šį straipsnį.

Albertas Einšteinas yra taikliai pastebėjęs, kad: „nuolat daryti tą patį ir tikėtis jog gausis skirtingi rezultatai – yra neprotingo elgesio požymis”.  Šiame straipsnyje pasistengsiu argumentuotai išaiškinti tikrąsias tokio visuotinio Tautos „neprotingumo” priežastis.  Kad nesusilaukčiau eilinio diplomuotų piliečių priekaištavimo – jog: straipsnis yra per ilgas – aš iš karto pareiškiu, kad šis straipsnis prašytas jo autoriui vadovaujantis mozaikine pasaulėžiūra.  Apie žmonių turimas pasaulėžiūras išsamiai pakalbėsime šio straipsnio tekste.

Kas mes ir kur mes einame?  Kodėl mes nesusikalbame?

Sovietinės “perestroikos” laikais visi kas tik netingėdavo – “Tarybų Socialistinių Respublikų  Sąjungą” lygindavo su “žuvimi, kuri genda nuo galvos”. Dabar TSRS jau senai nebėra. Tai reiškia, kad viskam vadovaujančios “supuvusios žuvies galvos” taip pat nebėra. Aš savo asmeninėje internetinėje svetainėje http://zenonas.visokybes.com/  (ir kitur spausdinamuose ar talpinamuose savo straipsniuose) tiek posovietinės Lietuvos piliečius, tiek išeivijoje gyvenančius lietuvaičius ir lietuvaites nuolat mandagiai kviečiu aptarti – kaip mes galėtume atsiriboti nuo tos „supuvusios žuvies galvos” valdymo metu žmonėms „įskiepytų” pasaulio tikrovės suvokimo deformacijų. Tačiau tie mano kvietimai „kaip žirniai nuo sienos” atšoka nuo visuotinio lietuvaičių nenoro domėtis jų pačių gyvenimus nulemiančiais faktoriais. Visai kaip sename sovietinių laikų anekdote. Vaikų darželio auklėtoja smėlio dėžėje žaidžiančius vaikus klausinėja – kuo kiekvienas iš jų svajoja būti suaugęs? Daugelis atsako, kad taps mokytojais, vairuotojais, inžinieriais, t,y., dirbti vieną ar kitą konkretų darbą. Kuomet auklėtoja minėtą klausimą užduoda mažajam Petriukui, šis ilgai negalvodamas pareiškia, jog bus karininku. Auklėtoja jam išaiškina, kad iki jis užaugs, karų jau nebebus ir karininko profesija išnyks kaip nereikalinga. Jai dar nebaigus aiškinti Petriukas pareiškia, kad: „tuomet aš būsiu  milicininku”. Auklėtoja vėl kantriai aiškina, kad kuomet Petriukas užaugs, nebus nusikaltėlių bei nusikaltimų ir milicininko profesija bus nebereikalinga. Petriukas įpykęs atkerta: „ko jūs auklėtoja prie manęs prikibote? Dirbti užaugęs – aš vis tiek nesiruošiu”. Sovietmečiu šiame anekdote išsakytą pagrindinę mintį ne anekdotuose o tikrovėje į gyvenimą diegė suaugusieji. Man dar būnant vaiku ne kartą teko girdėti, kaip ką nors švęsdami, būdami išgėrę ir todėl atvirai girdamiesi – suaugę dėdulės su pasididžiavimu pareikšdavo: „mano vaikai tai jau juodo darbo tikrai nedirbs, aš juos leisiu į mokslus”. Dabar tie „mažieji Petriukai” jau suaugo ir patys atitinkamai auklėja savo vaikus. Taip išauklėtų individų gerovė yra neatsiejama nuo luošos valstybės valdymo sistemos (nes tik tokioje sistemoje jie gali save realizuoti).  Tai nulemia, kad kai kuriems posovietinės Lietuvos žmonėms reikalinga ne tiesa apie pasaulio tikrovę ir savo vietą tame pasaulyje – bet melagingas dirbtinai sukurtas tikrovės imitavimas. Tą imitavimą sukūrusi ir palaikanti sistema „įteisina” kai kurių individų teisę sąžiningai nedirbti ir parazituoti kitų (dirbančių) piliečių sąskaita. Mes neabejodami galime konstatuoti faktą, jog tokio lietuviško „civilizacijos ir progreso” supratimo pasekme ir yra tų visuomenės narių nenoras domėtis niekuo – išskyrus nuosavą materialinę naudą. Visa tai išsiaiškinti dirbantieji neturi nei laiko nei kitų (materialinių-finansinių)  galimybių.

Šioje vietoje ne itin kantrūs mano  oponentai eilinį kartą pareikš, kad: „aš eilinį kartą ėmiausi mokyti protingus ir mokytus – nors pats esu jokių didelių mokslų nebaigęs”. Į tokį „kaltinimą” aš galiu atsakyti tik teigiamai: leidžiančių gyventi nedirbant (kitų piliečių sąskaita) sovietinių „mokslų” aš tikrai nebaigiau. Tikiuosi, kad dauguma skaitytojų jau suprato mano išsakomų minčių sekos esmę. Nesupratusiems – paaiškinu: kuomet kuris nors posovietinės Lietuvos pilietis išdrįsta kritikuoti į posovietinės Lietuvos gyvenimą iš sovietmečio perkeltą valdžią turinčiųjų „supuvusios žuvies galvos” mąstymą ir to mąstymo nulemtą elgesį – tas kritikuotojas tuoj pat apkaltinamas „supuvusios žuvies galvos” lygio sistemai būdingo „išsilavinimo” neturėjimu. Sutikite, kad tokių kaltintojų akiplėšiškumas tikrai neturi jokių ribų…

Mano čia aprašytos situacijos paradoksiškumą ne visi skaitytojai  ir ne iš karto perpras.  Vikipedijoje  išsiaiškiname, kad: „Paradoksas – teiginys ar teiginių grupė, iš pirmo žvilgsnio atrodantys teisingi, tačiau privedantys prie prieštaravimų. Paprastai tai paaiškinama tuo, kad: arba šie teiginiai klausime nereiškia tiesioginio prieštaravimo, arba keista jų loginė išvada iš tikrųjų nėra prieštara, arba tiesiog pačios prielaidos nėra teisingos (ar negali būti visos teisingos tuo pačiu metu). Šių dviprasmybių ir neapibendrintų teiginių išaiškinimas, kuriais buvo grindžiami visi paradoksai, dažnai turėjo didelę įtaką nemenkiems atradimams psichologijoje, filosofijoje, matematikoje ir kitose mokslo srityse.” (citatos pabaiga). Susipažinę su šiuo apibrėžimu, pabandykime atsirinkti mūsų aptariamoje situacijoje esančias dviprasmybes bei prieštaringumus. Tai padaryti nebus lengva, nes mūsų čia aptariamos situacijos paradoksiškumą maskuoja kaleidoskopinę pasaulėžiūrą į vientisą pasaulio suvokimo vaizdą  apjungianti „mokslinė” evoliucijos teorija (kurios tikroji paskirtis yra „mokslinės pasaulėžiūros” dviprasmybių ir atvirų vidinės prasmės  prieštaringumų užmaskavimas). Mes mūsų gyvenamo pasaulio, savęs ir savo vietos tame pasaulyje todėl pilnai ir nesuvokiame – kad „mokslinė” pasaulėžiūra dirbtinai sugriovė per visą be galo ilgą žmonijos istoriją (jos) sukauptą pasaulio tikrovės pažinimą – o mainais nieko lygiaverčio nedavė.

Kad vieną nesuprantamą  reiškinį neaiškinti kitų nesuprantamų reiškinių pagalba – esu priverstas išplėsti temą. Tikiuosi, kad trokštantys nuoseklaus ir logiško pasaulio  pažinimo skaitytojai už tai man atleis. „Pakeliui” paaiškinsiu dar vieną man dažnai metamą kaltinimą, kad aš, atseit, „neturiu savų minčių ir  kartoju svetimas”. Vėl turime akivaizdų paradoksą: kuomet savo mokslinėse disertacijose būsimi mokslininkai naudojasi kitų asmenų įdirbiu – tai pripažįstama neabejotina pažanga – o kuomet tokiu pat kitų žmonių įdirbiu naudojasi esamos valymo sistemos neteisėtų veikų kritikas – tai jau yra „svetimų minčių panaudojimas” (mano turimos pasaulio sandaros pažinimo žinios įrodo, kad pats asmeninio informacijos pasisavinimo faktų teisinis pagrįstumas iš viso yra labai abejotinas. Tačiau tai tebus atskiro pokalbio tema).

Informacijos kaip gamtos reiškinio (sudėtinės dalies) vieta žmogaus gyvenime

Gerb. skaitytojus kviečiu pratęsti pokalbį apie mūsų (visų be išimties) elgesį nulemiantį faktorių – kiekvieno iš mūsų turimą asmeninę pasaulėžiūrą. Turbūt gerb. skaitytojai jau suvokė, kad nei vienoje šalyje, nei viena „politinė” valdymo sistema savo valdinius nemoko to – kas tai sistemai yra akivaizdžiai nenaudinga. Akivaizdžius ir  ryškius šio mano teiginio įrodymus Jūs galite rasti posovietinėje Rusijoje platinamoje informacijoje. Posovietinėje Lietuvoje mokiniai rusų kalbos mokomi itin silpnai (kurį nepaklausi – tas prisipažįsta jog rusiškai nesupranta). Tai vyksta  tikriausiai todėl, kad jaunimas nesusipažintų su posovietinėje Lietuvoje (lietuvių kalboje) neplatinama informacija.  O toje informacijoje viešinami  faktai yra tiesiog stulbinantys. Tuo galima įsitikinti perskaičius lietuvių kalboje išleistą I. Buničiaus  knygą: „Partijos auksas” ir V. Suvorovo (Rezuno) knygas: „Ledlaužis”; „Diena M” ir ‚Paskutinė Respublika”. Jeigu kas nors dar nesusipažino su šiomis mano įvardintomis  teisingo tikrovės suvokimo pradmenų gairėmis  – tai reiškia, jog tas žmogus vis dar klaidžioje „supuvusios žuvies galvos” laikmečio „politikų” propagandos melo patamsiuose. Rusų kalboje  istoriniais faktais ir tikrosios pasaulio sandaros faktais pagrįstos informacijos yra labai daug.

Kadangi tolesniame tekste aš kalbėsiu apie rimtus  sovietizmo įvykdytus buvusios TSRS žmonių pasaulio suvokimo sužalojimus – šioje savo pasakojimo  vietoje, dėl pilno mūsų aptariamos pasaulio vaizdo dalies aiškumo, aš privalau į tekstą įvesti nepriklausomo liudininko parodymus (kitaip, gerb. skaitytojai, Jūs eilinį kartą manimi nepatikėsite). Pacituosiu švedų rašytojo Per Bylund straipsnio: „Kaip gerovės valstybė sugadino Švediją”, citatą: „…Tai, ką dabar matome Švedijoje, yra visiškai logiškas gerovės valstybės padarinys: dalijant pašalpas ir tokiu būdu atimant asmens atsakomybę už savo gyvenimą, sukuriamas naujo tipo individas – nesubrendęs, neatsakingas ir priklausomas. Taigi, gerovės valstybė pagimdė psichologinių problemų kamuojamą ir moralės stokojančią vaikų populiaciją, lygiai taip pat kaip ir tėvai, kurie niekad neleidžia savo atžaloms susidurti su problemomis, prisiimti atsakomybę ir patiems surasti sprendimus, užaugina priklausomus, sugadintus ir reiklius vaikus.

Ši sugadintų vaikų analogija pasireiškia ir kasdieniame valstybinio sektoriaus darbuotojų, į kuriuos nukreipiami visuomenės reikalavimai, gyvenime. Žinau, kad jauni tėvai dažnai priekaištauja mokytojams dėl to, kad namų darbai yra „nereikalinga” našta vaikams. Vaikai turi teisę į žinias, bet iš jų neturi būti reikalaujama mokslo, nes tam reikia mokymosi ir pastangų. Mokytojų vaidmuo yra suteikti vaikams žinių, kurias jie gali įsisavinti nemąstydami ir negalvodami apie jas (net nestudijuodami). Žmogus yra „slegiamas”, jei jam reikia kažką daryti pačiam. Sąvoka „reikia”, net jeigu ji išplaukia iš gamtos dėsnių, yra visiškai neteisinga ir pažeidžia žmogaus teisę į nerūpestingą gyvenimą. Pati gamta su savo dėsniais tampa „našta”…(citatos pabaiga)” .  Visas p. Per Bylund straipsnis yra paskelbtas internetinėje svetainėje „Sava Lietuva”: http://on.lt/svedija .  Jį perskaitę Jūs patys akivaizdžiai įsitikinsite, kad bet koks dirbtinis  įsikišimas į natūralų žmonijos būvį atneša tik žalą (informacija išsamiau besidomintiems šią tema: dirbtinio žmonių gyvenimų reguliavimo žalą savo moksliniuose darbuose  detaliai išnagrinėjo ir išaiškino 1974 m., Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, Friedrichas Augustas von Hayekas. Bent keturios jo knygos yra išverstos į Lietuvių kalbą).

Išklausę neutralų liudininką – grįžkime prie mūsų aptariamos temos. Pas mus, posovietinėje Lietuvoje, žmonėms neįkyriai įteigiama  – kad rusiškais informacijos šaltiniais neverta pasitikėti. Iš šio švedų autoriaus straipsnio galime daryti pagrįstą išvadą, kad jeigu tą patį (tik kitais žodžiais ir remdamiesi kitu patyrimu) kalba rusų autoriai – tai jie taip pat nemeluoja. Kadangi sovietinėje Rusijoje buvo ne švediškas o sovietinis socializmas – ypatingas dėl 1917 m., „revoliucionierių” bei prie jų prisiplakusių individų ryškiai kriminalinės praeities pasaulėžiūros ir elgesio stereotipų praktinio pasireiškimo – tai kaimyninė Rusija (kaip ir posovietinė Lietuva) susiduria su labai rimtomis žmonių pasaulėžiūros problemomis, gręsiančiomis net Tautos išnykimu. Ieškodami išeities iš esamos padėties Rusijos  intelektualai sukūrė nauja pasaulėžiūros sistemą. Ją pavadino: „Концепция Общественной Безопасности”  (Visuomenės saugumo koncepcija – VSK). Aš asmeniškai sovietinio gyvenimo būdo ydingumą suvokiau ir teorinės alternatyvos jam pradėjau  ieškoti dar septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Todėl man įdomu palyginti kuklius savo – ir gausius kolektyvinius rusų intelektualų išeities iš sovietizmo ieškojimo įdirbius. Gerb. skaitytojams privalau priminti, kad Rusijos intelektualų įdirbis kuriant VSK pirmiausiai yra pritaikytas pačiai Rusijai gelbėti. Jų sukurtoje VSK  yra pateikta gausi ir detali informacija apie politikų praktiškai vartojamus žmonių valdymo būdus (netiesioginio poveikio visuomenei technologijas). Kasdieniniame gyvenime daugelis iš mūsų į tokio valdymo buvimą iš viso neatsižvelgia ir todėl tampa bejėgėmis politikų vykdomos savivalės aukomis. Pasaulio tikrovės sąlygas neatitinkančias žmonių „pasaulėžiūras” valdantieji  suformuoja dirbtinai ir sąmoningai.  Tai pasiekiama minėtų „gudrių” valdymo technologijų, kryptingai orientuoto „visuotinio išsilavinimo”, ekonomikos reguliavimo ir nuolat mus supančios  tariamai “įvairiaveidės” (tačiau  išsamiau aiškinantis neabejotinai viena kryptimi orientuotos) propagandos bendro nuolatinio poveikio dėka. Todėl detaliau aiškinantis žmonių pasaulėžiūrų suformavimą nulemiančius faktorius ši VSK kūrėjų paviešinta informacija yra ne tik neabejotinai naudinga – bet ir būtina.

Šiame straipsnyje aš kartą jau užsiminiau apie daugumos žmonių turimą, kartu su visuotinio išsilavinimo įgijimu įgaunamą  kaleidoskopinę pasaulėžiūrą ir apie dirbtinį tos pasaulėžiūros  fragmentiškumo (loginio nevientisumo, nenuoseklumo) maskavimą „moksline” evoliucijos teorija. Kol kas evoliucijos teorijos aptarimą  pasiliksime ateičiai (tuo labiau, kad argumentuotos jos kritikos yra daugiau nei pakankamai ir kad pats Č. Darvinas pirmajame garsiojo veikalo „Apie rūšių atsiradimą” leidime apie jokį savaiminį negyvos materijos „susiorganizavimą” į gyvą  – net neužsiminė).

VSK kūrėjai Rusijoje aiškina – kad yra galimos bent dvi žmonių pasaulėžiūros (iš senovės Kinijos istorijos žinoma trečioji žmonijos pasaulėžiūra – kuomet didžiulės imperijos visuomenė ilgą laiką gyveno pagal „būrimus” iš vėžlių šarvų). Vėliau šiame straipsnyje  mes visi kartu pabandysime atrasti  dar vieną gerai užmirštą (ar bent nutylimą), seną daugelio pasaulio tautų pasaulėžiūrą.

Po šio nedidelio temos aiškumo praplėtimo vėl grįžkime prie VSK kūrėjų atlikto žmonių pasaulėžiūros tipų aptarimo. Jie teigia, kad žmonių pasaulėžiūra gali būti „kaleidoskopinė” arba „mozaikinė”. Kaleidoskopinė pasaulėžiūra – tai kasdieninė vakarietiško bei sovietinio  tipų politizuota pasaulėžiūra, kuri nemokšišką „valdžią turinčiųjų” (nuolat valdžią uzurpavusių „politikų”)  vadovavimą ir net atvirus jų padarytus (ar daromus) nusikaltimus – aiškina kaip evoliucionuojančios žmonijos padarytas klaidas. Tai be galo patogus visuomenės „smegenų plovimo” būdas. Jis leidžia „nepastebėti” atviras politikų kriminalines veikas ir jiems išvengti asmeninės baudžiamosios atsakomybės (už tas veikas).  Prisiminkime dažną tų „politikų” atvirą pasityčiojimą iš savo rinkėjų: „Ką išsirinkote, tą ir turite. Kokie rinkėjai – tokie ir jų (pačių) išsirinkti atstovai”. Šioje vietoje mes ponams politikams privalome užduoti du esminius  kausimus:  „kas patiems ponams politikams trukdo tapti dorais ir pareigingais savo rinkėjų atstovas?” ir “kodėl pasivadinusiems politikais valstybės piliečiams negalioja (visiems valstybės piliečiams be jokios išimties vienodai taikytina, įstatymuose numatyta) teisinė atsakomybė prieš visuomenę?” Papildomai galime paklausti: „ar toks teisinės atsakomybės panaikinimas atskiriems asmenims nereiškia, kad tie atskiri asmenys kitų valstybės piliečių atžvilgiu įgyja išskirtines, valstybės sukūrimo tikslams akivaizdžiai prieštaraujančias privilegijas”? Nesupratusiems paaiškinu išsamiau. Pagal J. Locke apibendrintus civilizuotos teisės pagrindus – valstybė kuriama, kad ji negalinčius apsiginti asmeniškai savo piliečius apgintų nuo išorės ir vidaus prievartos taikymo. Mūsų aptariamu atveju – vidaus prievartos taikytojai pasivadina „politikais” ir valstybės  „įstatymais įteisina” savo „teisę” į  prievartos vykdymą likusios visuomenės dalies atžvilgiu. Toks diametraliai priešingas valstybės sukūrimo tikriesiems tikslams organizuotų neteisėtų veikų vykdytojų “veiklos” “įteisinimas” būtų juokingas  – jei nebūtų kraupus…  Aiškinant paprastai – kaleidoskopinė pasaulėžiūra yra tapati to paties pavadinimo vaikiško žaisliuko sukuriamiems vaizdams – po kiekvieno pasukimo vis naujas, nieko bendro su ankstesniuoju neturintis vaizdas. Jis skirtas vengiantiems savarankiškai mąstyti „eiliniams piliečiams” mulkinti. Patys „valdžią turintieji” puikiai suvokia, kad jie patys yra tas naiviems ir patikliems piliečiams skirtus „vaizdelius” kuriantis „valdžios kaleidoskopo mechanizmas”. Esant visuotinai priimtai kaleidoskopinei pasaulėžiūrai – naiviems ir patikliems piliečiams tenka „valdžios kaleidoskopo” sukurti „vaizdeliai” – o „valdžią turintiems” atitenka  valdžia ir naivių bei patiklių piliečių darbu sukurtos materialinės vertybės. Tai, kas senovėje buvo įvardijama kaip vergovė – dabar naiviai bei patikliai plačiajai visuomenei pateikiama kaip neabejotina pažanga.

Kita VSK kūrėjų aptarta pasaulėžiūros rūšis yra pavadinta „mozaikine”. Jei demokratinėje  kaleidoskopinėje pasaulėžiūroje (kaip ir to paties pavadinimo vaikiškame žaisle) vaizdo turinį sukuriančių elementų padėtis gali laisvai ir neprognozuojamai keistis – tai mačiusieji mozaiką supranta, kad taip pat iš atskirų detalių sudėliotos mozaikos detalės savo padėtį viena kitos atžvilgiu niekuomet nekeičia (aš šių abiejų pasaulėžiūrų egzistavimo faktą išsiaiškinau dar sovietmečiu, skaitydamas filosofo A. Šopenhauerio samprotavimus apie specialistus ir diletantus). Dar  visiškai nesenai (prieš 2-3 šimtus metų), realiu „mozaikine” įvardintos  žmonių pasaulėžiūros pavyzdžiu buvo pasaulyje visuotinai priimta „ikicivilizacinė” ir „ikiprogresinė” teisė. Tai buvo visos pasaulio žmonijos pačiu brangiausiu bandymų ir klydimų metodu išsiaiškinta fundamentali (niekuomet nekintanti) tiesa, kad melas ir vagystės bet kada ir bet kur ir visiems žmonėms (be jokios išimties)  atneša vien žalą.  

Dabar ponai demokratai mums aiškina, kad ši fundamentali tiesa iš viso neegzistuoja, nes: „šiuolaikinis mokslas ją nepatvirtina”. Šioje vietoje privalau pastebėti, kad vieningo ir griežtai apibrėžto termino „mokslas” suvokimo pasaulyje iš viso nėra. Tai reiškia, kad visa žinantis, „mokslu” pasivadinęs  mūsų gyvenimų reguliuotojas – pats save aiškiai ir kiekvienam suprantamai apibudinti paprasčiausiai nesugeba.  Kaip jau minėjau –  ponų demokratų pripažįstamas „mokslas”  pripažįsta vienintelę ir neginčijamą  neišmanėlių minios teisę į patį aukščiausią protingumą. Toliau – dar įdomiau: ponų demokratų pripažįstamo mokslo apologetai nei kiek neabejoja, kad plačiai paplitusi patarlė, jog: „išimtis patvirtina taisyklę” yra neabejotinai teisinga…

Susipažinkime su „Mokslu” vadinamu šiuolaikinės visuomenės gyvenimo reiškiniu

Jei jau prakalbome apie mokslą – tai tikiuosi jog gerb. skaitytojai neužpyks – jeigu aš mokslo tema  išsakysiu dar keletą savo pastebėjimų. „Ikiprogresinėje senovėje” žmonijos sukauptos pasaulio pažinimo žinios  buvo priskiriamos tuometinės filosofijos – „žinių motinos”  kompetencijai. Tai (pagal to meto žinių lygį) buvo  logiškai vieninga pasaulio sandaros pažinimo sistema. Šiuolaikinis „mokslas” pagal savo esminę paskirtį taip pat turėtų būti vieninga (logiškai nuoseklia) pasaulio pažinimo sistema – tačiau  nuo pat savo „užgimimo” jis ne tik pats nėra tokia sistema – bet ir gėdingai neigia (nuo plačiosios visuomenės sąmoningai nuslepia) tas žinias  (t.y., pasaulio tikrovės faktus) – kurie netelpa į aiškiai politizuotą ir sąmoningai deformuotą  šiuolaikinį „mokslinį” pasaulio sandaros aiškinimą. T.y., neatitinka vyraujančią mokslinę paradigmą, kuri yra ne kas kita, kaip politikų ir jų apmokamų mokslininkų susitarimo rezultatas. Abejojantieji šiais mano teiginiais gali parskaityti M. A. Cremo  ir R. L. Thompson knygą „Неизвестная история человечества” (Michael A. Cremo and Richard L. Thompson „The Hidden History of the Human Race”) ir  Graham Hancock knygą „Cледы Богов. В поисках истоков древних цивилизации” (Graham Hancock Fingerprints of the Gods: The Evidence of Earth’s Lost Civilization). Internete taip pat yra daugybė filmuotos medžiagos, kuri įrodo daugiau nei akivaizdų šiuo metu valdančiųjų oficialiai priimtos „mokslinės” paradigmos neatitikimą tiesai.

Nenoriu labai plačiai išsiplėsti, todėl išsamiau kalbėsiu tik apie patį įdomiausią  šiuolaikinio „mokslo pasiekimą”. Mes visi žinome (ir VSK autoriai patvirtina), kad šiuolaikinis mokslas visiškai nesenai buvo griežtai atsiribojęs nuo taip vadinamo „idealizmo” (šiuo metu atskiri mokslininkai jau turi kitokią nuomonę). Vienas žinomas žmogus yra išsireiškęs, jog „tik, užgimęs ir dar neišlipęs iš vaikiškų kelnaičių šiuolaikinio mokslo kūdikis pradėjo visu balsu klykti, kad: “dievo nėra”. Iš šio trumpo fakto konstatavimo nesupratusiems mano mintį paaiškinu išsamiau: kartu su informacija apie įvairius Dievo pasireiškimus pasaulyje – kaip esminė pasaulio sandaros sudėtinė dalis buvo paneigta  INFORMACIJA. Pats šiuolaikinis „mokslas” paneigė savo pagrindų pagrindą… Prasidėjo „bepriežastingumo era”. Turbūt visi sutiksite, kad iš žmonių pasaulėžiūrų visiškai „neištrinant” informacijos (kaip neatsiejamos pasaulio sudėties  fenomeno (reiškinio, realios sandaros dalies)) suvokimą – praktiškai neįmanoma paneigti pasaulyje realiai egzistuojančius priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšius. Neįmanoma paneigti per visą žmonijos istoriją susiformavusius ir visuotinai priimtus moralės principus. Tuomet nori nenori tenka  kalbėti apie kiekvieno žmogaus (kaip neatsiejamos gamtos dalies) gyvenimo prasmę (tikslą). Tik dėka informacinės pasaulio sandaros dalies paneigimo atsirado galimybės „demokratija” įvardijamam žmonių mulkinimui – kuomet neišmanėlių minia pati lyg ir prisiima atsakomybę už „valdžią turinčiųjų” pastoviai vykdomą tos minios mulkinimą.

Aš nekartosiu čia mano jau įvardintų autorių knygose pateikiamų argumentų. Kiekvienas, nenorintis visą savo gyvenimą būti apgaudinėjamas, jas nesunkiai susiras ir perskaitys.

Aš tik gerb. skaitytojų dėmesį atkreipsiu į  rusų mokslininko D. V. Kandybos  knygoje „Teхника мысленного гипноза” pateiktą žmogaus tapimo žmogumi išaiškinimą:

„XVII amžiuje Indijos padišachas Akbaras įvykdė žiaurų eksperimentą: atskiruose kambariuose po vieną izoliavo keletą skirtingų tautų naujagimių ir jų priežiūrą pavedė kurčnebyliui  tarnui. Po septynerių metų į tuos kambarius įėjo žmonės. Jie pamatė (savo išore) į žmogų panašius gyvūnus, kurie buvo nesąmoningi (neturėjo sąmonės požymių) ir nekalbėjo. Jie blogai vaikščiojo, šliaužiojo ir skleidė beprasmius garsus. Po to sekę daugiamečiai bandymai juos sužmoginti – jokių rezultatų nedavė. Jie blogai vystėsi fiziškai, psichiškai ir fiziologiškai. Visi mirė (būdami) tarp 10 ir 30 metų. Pagrindiniai (jų) organai neišsivystė tiek pagal dydį – tiek pagal funkcionalumą. Nežiūrint į intensyvų pavėluotą auklėjimą – geriausio iš jų intelektas prilygo tik dviejų metų vaiko intelektui.

Istorijoje žinoma daug (apie 60 – Z.J., pastaba) pavyzdžių, kuomet dėl įvairių priežasčių (žmonių) vaikai augdavo gyvūnų prižiūrimi. Jie negaudavo žmoniškosios informacijos, tačiau gaudavo informaciją iš juos supančių gyvūnų. Tokie vaikai augo geriau už „akbariškuosius). Jie elgėsi kaip juos užauginusieji gyvūnai – „tėvai”. Naudojo juos auginusių gyvūnų (tarpusavio bendravime naudojamus) garsus. Perėmė gyvūnų – „tėvų” turimą aplinkos suvokimą. Bandant juos perauklėti po sugrįžimo į žmonių aplinką, – išskirtiniais atvejais pasiekdavo normaliai augusio keturių metukų vaiko intelektą. Tokie „žmonės” kartais gyvendavo iki 35 – 40 metų – tačiau jų psichika ir fiziologija iki pat mirties taip ir nesusiformuodavo. Tokie žmonės priskiriami „mauglio” rūšiai.

Mokslininkai senai stebi ryšį tarp bendro žmogaus išsivystymo ir to žmogaus gaunamos informacijos kiekio bei (tos informacijos) kokybės. Tačiau niekas nekreipė dėmesio į fiziologines informacinio „badavimo” vaikiškame amžiuje pasekmes. Paprastai būdavo tiriama tokių žmonių psichika ir jų socialinis elgesys. Visuotinai žinomas masinių informacijos priemonių – ypač televizijos – poveikis žmonėms. Visiems aišku, kad tie, kas nori valdyti žmones – turi kontroliuoti masinės informacijos priemones. Tuomet per tam tikrą laiką didžiajai visuomenės daliai galima suformuoti bet kokią psichologiją. Tuo grindžiamas pedagogika vadinamas mokslas… Dauguma reiškinių dėl jų tariamo paprastumo ir visuotino suprantamumo yra „visiems aiškūs” ir todėl niekieno netyrinėjami. Šiuo atveju mokslas nepastebėjo savalaikio informacinio – auklėjamojo poveikio įtakos (žmogaus organizmo) fiziologijai. Mes ištyrėme, kad stokojant šio poveikio paprasčiausiai pilnai fiziologiškai neišsivysto pagrindiniai žmogaus kūno organai ir sistemos (apie psichiką ir moralumą neverta ir kalbėti) (citatos pabaiga).

Pabandysiu įnešti savo indėlį į esminės išvados suformulavimą: žmogus be pozityvaus kito žmogaus įsikišimo (iš šalies) į jo gyvenimą – iš viso netampa žmogumi. Dar daugiau – mažo žmogaus gyvenime yra periodas – kuomet jis be išorinės globos iš viso negali išlikti. Štai Jums ir  visa „žmogaus evoliucija”.

Apie žmogaus ir pasaulio sandaros tarpusavio tikruosius ryšius aš esu rašęs sename savo 2004 m. kovo 25 d., straipsnyje „Ką gina žmogaus teisių gynėjai?” . Su jo turiniu galite susipažinti: http://visuomenessaugumas.eu/index.php?option=com_…  Naujesnį,  panašaus turinio straipsnį „Išsamiau apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose”  galite rasti mano asmeninėje svetainėje: http://zenonas.visokybes.com/

Prisipažįstu, aš tikrai nežinau (kaip ir niekas to nežino ir tikriausiai niekada nesužinos) – kuris Dievas, kada ir kaip sutvėrė žmogų.  Tą informacinę nežinojimo  tuštumą mes galima bandyti užpildyti įvairiomis prielaidomis – bet sutikime, kad klaidingos prielaidos tikrai yra žymiai blogiau – už garbingai pripažįstamą pasaulio sandaros mozaikos fragmento nežinojimą. Kas garantuos – kad išgalvotomis ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis eilinį kartą neprisidengs mūsų geradariais apsimetantys eiliniai savanaudžiai?  Mano nuomone žemė buvo ir yra rojaus planeta – kurioje gyvenimas tapo blogas ir nuolat blogėja tik dėl kai kurių individų vykdomo normaliam žmogui visiškai nebūdingo ir  nereikalingo besaikio svetimo darbo vaisių nusavinimo bei kaupimo. Toks kaupimas visuomet susiveda į tų žmonių asmeninėmis, visuomenei naudingomis (pozityviomis) savybėmis nepagrįstą ir todėl (tikrosios pasaulio sandaros sąlygojamo požiūrio prasme) nesveiką  tų individų valdžios troškimą.

Išsamiau pakalbėkime apie tai, kaip tokie prieštaraujantys pasaulio sandaros tikrovei tikslai yra įgyvendinami. Kad „neišradinėti dviratį” – susipažinkime su šiuolaikinio lietuvių filosofo A. Degučio mintimis apie „valdžią turinčių” kišimosi į žmonių likimus ribas, konkrečiai apie „visuotinį švietimą”: „…Kita kertinė liberalizmo figūra, Johnas Stuartas Millis (1806-1873) jau visiškai aiškiai demonstruoja, kaip trūkinėja klasikinio liberalizmo gija ir pamažu įsitvirtina šiuolaikinio liberalizmo ir ‘globos valstybės’ idėjos (turbūt taip tiksliausia versti terminą ‘welfare state’). Šį perėjimą nuo laissez-faire bei valstybės kaip ‘naktinio sargo’ idėjų prie intervencionizmo idėjų sankcionavo grindžiamojo argumento pakeitimas. Jeigu anksčiau liberalizmas buvo grindžiamas prigimtinių teisių argumentais, tai Benthamo – Millio laikais grindžiamąja doktrina vis labiau darėsi utilitarizmas – visuomeninio naudingumo doktrina. Jeremy Benthamas (1748-1832), utilitarizmo pradininkas, kartu buvo ir laissez-faire šalininkas, nes dar laikėsi įsitikinimo, jog kiekvienas individas pats geriausiai išmano savo interesus. J. S. Millis jau neturi tokio įsitikinimo ir mano, jog prieš leidžiant individams patiems pasirūpinti savo interesais, jie turi būti išmokyti pažinti savo ‘tikruosius’ interesus. Remdamiesi šiuo paternalistiniu argumentu utilitaristai propagavo privalomą valstybinį švietimą. Natūraliai kyla klausimas: kodėl apsiriboti švietimu? Tokie pat argumentai gali būti panaudoti sankcionuojant paternalistinę intervenciją į bet kurią privačių santykių sritį. Kur sustoti, kur nubrėžti ribą?”(citatos pabaiga). Mes, gerb. skaitytojai galime konstatuoti, jog eilinį kartą susidūrėme su šio straipsnio įžangoje paminėtu kažkieno „gerų norų” praktinio realizavimo pasireiškimu. Todėl niekaip negalime aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti – kur prasideda ir baigiasi geranoriškas visuomenės švietimas – o kur vyksta kryptingas tos pačios visuomenės elgesio „mokslinis” programavimas. Kabutes šį kartą panaudojau todėl, kad atskirų individų vykdomą  savanaudišką gudravimą teisingam pasaulio pažinimui (kuo iš esmės ir yra tikrasis mokslas) – aš nepriskiriu. Tikrasis mokslas – tai platesnis iš kartos į kartą perduodamas ir gausinamas pasaulio tikrovės pažinimas o ne kažkieno vykdomas visuomenės klaidinimas tariamai moksliniais savanaudiškais išsigalvojimais. Todėl tokių individų vykdomi eksperimentai su žmonija ir pasaulio tikrove niekuomet nebuvo ir nebus mokslu.

Baigdamas savo trumpą ekskursiją į visažinančio „mokslo” valdas leisiu sau gerb. skaitytojams priminti šiuolaikinio mokslo apologetų mėgstamą posakį, kad: „išimtis patvirtina taisyklę”. Patikrinsime šio „neabejotinai teisingo” teiginio prasminį pagrįstumą. Daugiau kaip prieš 80 metų žinomas vokiečių mokslininkas V. Osvaldas šį teiginį įvardijo „visišku absurdu”. Jis buvo teisus, nes teisingai išversta iš lotynų kalbos ši frazė turi visai kitą prasmę: „išimtis patikrina taisyklę”. T.y., taisyklė tik iki to laiko yra teisinga taisykle – iki neatrandama išimtis iš tos taisyklės. Todėl ponų politikų ir jiems tarnaujančių „mokslininkų” padarytos „išimtys iš taisyklių turi turėti kitus, specifinius teisinius tokių veikų pavadinimus ir atitinkamą teisinį (visiems piliečiams bendrą) neteisėtų veikų teisinį įvertinimą.  Kaip tik tuo tikslu įvairios pasaulio visuomenės ir sukuria savo valstybes…

Laukite tęsinio…

Duokite mums valdžią… (2 dalis)