Ar tikrai: “Viskas galima kas neuždrausta“?

Autoriaus įžanga. Kadangi ankstesnis mano straipsnis šia tema: „Ką gina žmogaus teisių gynėjai…“ informaciniame portale www.straipsniai.lt (dėl naujų straipsnių anplūdžio) jau greitai nebebus tarp 100 populiariausių ir – kadangi pasivadinusieji politikais asmenys visuomenę vis dar tebešiurpina savo daromomis nesąmonėmis – tai aš nusprendžiau papildomai įnešti šiek tiek aiškumo į mūsų gyvenimus ir parašiau šį straipsnį. Šiame straipsnyje mes aiškinsimės visuotinai priimtas, mūsų gyvenimus reguliuojančias tiesas – kurios taip gerai visiems žinomos – kad niekas net nebando jas iš naujo patikrinti. Tai tokios tiesos, kaip: „viskas galima kas neuždrausta“, „pinigų darymas- kaip gyvenimo tikslas“, rizika vardan šampano išgėrimo ir pan. Jūs, gerbiami skaitytojai turbūt jau supratote, kad aš kėsinuosi į mūsų elitinės aukštuomenės gyvenimo prasmę. Todėl Jus kviečiu kartu išsiaiškinti – ar šios aukštuomenės garbinami karaliai nėra nuogi.

Tikiuosi, kad Jūs neprieštarausite – jeigu pirmiausiai išsiaiškinsime posovietinių blogybių „Pandoros skrynelę“ posovietinėje Lietuvoje atidariusio „burtažodžio“: “Viskas galima kas neuždrausta“ atitikimą mus supančio pasaulio sandarai ir tos tvarkos sąlygojamoms bendražmogiškoms (visiems bendros, tarptautinės) teisės normoms. Šioje vietoje verta prisiminti, kad bendražmogiškos teisės pagrindai neatsiejami nuo bendražmogiškos moralės, įtvirtinti pasaulio religijose ir (kas svarbiausia) – tūkstantmečių bėgyje visų pasaulio tautų tikrinti ir patvirtinti bandymų bei klydimų metodu. Daugelio žmonių sveikas protas tokias tūkstantmečiais atrinkinėtas ir patvirtintas tiesas kaip: „nemeluok“, „nevok“ ir pan., – laiko neabejotinomis. Tačiau posovietinėje Lietuvoje atsirado grupė asmenų – kurie viso pasaulio žmonijos patyrimą laiko nieko vertu. Jie su tuo žmonijos patyrimu visiškai nesiskaito ir patys sau priskiria savybę būti vieninteliais protingais – kas jų nuomone jiems leidžia valdyti likusią visuomenės dalį. Kad tas visuotinai priimtų tiesų neigimas bei ignoravimas ir savo išsigalvotų tiesų įdiegimas į visuomenės gyvenimą nebūtų atvira savivalė – jis maskuojamas mokslinio pagrįstumo širmomis. Tam tikslui panaudojamos tokios mokslo nustatytos „tiesos“ – kaip dievo ir su juo susijusio idealizmo (to kas nematerialu) nebuvimas – bei visų kitų mokslo nepažintų reiškinių egzistavimo paneigimas. Jeigu bent truputį įsigilinsime į šių neigimų prasmę – tai pastebėsime, kad tai be galo įdomus reiškinys – nes šiuolaikiniai mokslininkai neigia tai – apie ką jie patys nieko neišmano. Kaip mes tokį neigimą bevertintume, turime konstatuoti faktą, kad toks niekuo nepagrįstas neigimas niekuo nesiskiria nuo kai kurių (dievo tarnų tarpusavio susitarimu nustatytų) religinių dogmų ir visiškai prieštarauja mokslo – kaip priemonės pasaulio pažinimui pasiekti – prigimčiai (tikslui).

Šiame aiškinimesi dabar mes pasiekėme tą situaciją – kurioje šiuo metu yra visa Lietuvos visuomenė: žinome kas aplink mus yra negerai – tačiau nežinome kaip tai pakeisti, kad „viskas būtų gerai“. Aš papildomai patikslinu šios padėties apibrėžimą: mes tiesiog nežinome ko ir kokiomis priemonėmis siekti.

Šioje mus supančio pasaulio pažinimo aiškinimosi vietoje valdžią turintieji mums ant galvų užmeta iš mūsų asmeninių puikybių išaustą tinklą: „jūs visi esate labai protingi ir kiekvienas turite teisę reikšti savo nuomonę. Tos jūsų nuomonės neabejotinai yra vertingos ir lygiavertės. Jūs galite valdyti valstybę per teisingiausiuose visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose išsirinktus savo atstovus“. Ar Jums, gerbiamieji, neatrodo – kad tai labai primena pasaką apie ant medžio šakos tupinčią varną su sūriu snape ir po tuo medžiu gražbyliaujančią lapę? Anksčiau ar vėliau pasakos varna praveria snapą ir sūris atitenka lapei (mūsų atveju rinkėjo balsas rinkimuose valdžios trokštančiajam). Demokratinių rinkimų esmę galima palyginti su B. Pruso romane „Faraonas“ vaizdingai aprašyta situacija – kuomet pas Dievą skrendantys žmonių prašymai dėl juose išreikštų prieštaringų siekių sunaikina vieni kitus ir todėl Dievą jie nepasiekia. Tokių rinkimų atveju – ne tik rinkėjų siekiai yra prieštaringi. Demokratinių rinkimų atveju posovietinėje Lietuvoje rinkėjų pageidavimus vykdo ne Dievas (kaip B. Pruso romane), bet savo asmeninius interesus turintys „Tautos atstovai“. Šie „atstovai“ ne tik kad neturi aiškaus, pasaulio sandarai neprieštaraujančio vertybių suvokimo, bet būdami išrinkti net nesivargina įvykdyti savo rinkėjų pageidavimus bei tiems rinkėjams duotus savo priešrinkiminius pažadus. Šį mano teiginį patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo Statuto I dalies: „Seimo nario statusas“, pirmojo skirsnio: „Seimo nario įgaliojimai ir priesaika“, 1 straipsnio „Seimo nario mandatas“ 2 dalies turinys. Šioje dalyje nustatyta, kad: „Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų“. Seimo EUROVOC žodyne išaiškiname žodžio mandatas reikšmę: atstovavimo mandatas   (angl. representative mandate) yra „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“. Tai reiškia, kad priimdami tokio turinio savo pačių atskaitomybės prieš rinkėjus apibrėžimą (tiksliau – atleisdami patys save nuo tos atsakomybės) – LR Seimo nariai savavališkai pakeitė savo teisinį statusą ir Konstitucijoje įtvirtintus valstybingumo pagrindus. Turbūt visiems suprantama – kad jeigu šalį valdantys „Tautos patikėtiniai“ patys save paskelbia esant savivaldžiais ponais – tai tų ponų valdomą Lietuvos Valstybę jau negalima įvardinti esant demokratine Respublika. Tai yra ne kas kita – kaip grupės asmenų įvykdytas savavališkas Lietuvos Valstybės Konstitucinės santvarkos pakeitimas. Tokiu būdu mes praradome net tą menką į ateitį projektuojamą savarankiškumo lūkestį – kurį mums teikė viltis, kad jeigu mes visi kada nors tapsime protingais, tai tokia pat protinga taps ir mūsų demokratija, ir mes visi gerai gyvensime. Tokia LR Seimo narių savivalė praktiškai pasireiškia tuo – kad Seimas neatstovauja pagal LR Konstituciją jam privalomus atstovauti Tautos interesus (neužtikrina visiems LR piliečiams vienodą teisingumą) – o užsiima atskiroms suinteresuotų asmenų grupėms naudinga veikla (t.y., neteisėtu piliečių turto nuasmeninimu ir perskirstymu naujiems „savininkams“ – žr.: informaciniame portale www.straipsniai.lt , rubrikoje „Žmogaus teisės“ esančio mano straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ 1; 2 ir 3 d.).

Šioje vietoje oponentai man gali paprieštarauti, kad tokia yra realybė ir prieš ją nieko nepaprieštarausi. Šiame straipsnyje ir www.straipsniai.lt , rubrikoje „Žmogaus teisės“ esančiame mano straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ (ypač to straipsnio penktojoje dalyje) aš argumentuotai įrodžiau, kad esama realybė posovietinėje Lietuvoje atsirado ne pati savaime, o yra dirbtinai sukurta suinteresuotų asmenų ir todėl tų asmenų padarytos veikos turi būti teisiškai įvertintos. Tačiau tokiam teisiniam valdžią turinčių pareigūnų veikų įvertinimui kelią užkerta posovietinės visuomenėje vyraujantis neteisingas valdžios pareigūnų teisinio statuso supratimas – primenantis tų pareigūnų sudievinimą. Tai ne kas kita – kaip apmaudus, žmonių pasaulėžiūros stereotipuose įsitvirtinęs – sovietmečio palikimas. Jis pasireiškia sovietmečiu eiliniam žmogui įskiepyta bausmės už nepaklusimą valdžiai baime ir (kaip jau minėjau) to žmogaus neturėjimu kitokios savo ateities vizijos kaip ta – kurioje jis dabar gyvena. Tai nulemia esamą žmonių abejingumą savo likimams. Todėl pabandykime bendromis jėgomis atsirinkti tuos kriterijus – kurių laikymasis mums visiems garantuotų saugius nuo bet kokios svetimos valios pasikėsinimų mūsų visų gyvenimus. Tai galima įvardinti ir kaip realų teisinės valstybės buvimą. Kad išsiaiškintume: kas yra tikrosios vertybės – o kas yra tik valdžią turinčiųjų sukurtos žodinės širmos – kviečiu sugrįžti prie vertybių vertinimo skalės aptarimo. Šiame straipsnyje mes jau išsiaiškinome, kad iki neseno paneigimo – pasaulio žmonija išpažino ir prisilaikė maždaug vieningų vertybių vertinimo skalės. Vienas iš žmogaus intelekto apibrėžimų teigia, kad intelektuali asmenybė aiškiai suvokia ką ji žino ir ko nežino. Toks pasaulio pažinimas buvo būdingas neatitrūkusiai nuo gamtos, ikiprogresinei žmonijai. Lietuvoje kaimuose jis beveik visuotinai buvo išlikęs dar praeito šimtmečio viduryje – iki jį nesunaikino sovietinis gyvenimo būdas. Vadovaujantis senąja, tradicine pasaulėžiūra, žmonės buvo vertinami pagal savo praktinius sugebėjimus ir visi aiškiai suvokė savo bei kitų sugebėjimų ir žinių ribas. Ikiprogresinėje visuomenėje, įvairiose pasaulio šalyse, taip pat (gan dažnai) būdavo renkami asmenys tam tikroms pareigoms atlikti. Tačiau skirtingai nuo dabartinių rinkimų – tuomet išrinkdavo vertindami renkamojo turimas realias savybes – o ne pagal renkamojo dalijamų tuščių pažadų saldumą. Be to tuomet pasaulį ir atskirą žmogų mokslas dar nebuvo suskaidęs į „idealizmą“ ir „materializmą“ , dar nebuvo „idealizmą“ paskelbęs žmonių išsigalvojimu ir todėl neegzistuojančiu. Tuomet mokslas kartu su (žvelgiant mokslininkų požiūriu) neegzistuojančiu Dievu – iš žmonių gyvenimų dar nebuvo išvijęs moralę ir sąžinę. Todėl, kad mes visi ir toliau galėtume vaisingai diskutuoti – siūlau į savo gyvenimus susigrąžinti moralę ir sąžinę. Kad tai padarytume – nuvykime į trumpą ekskursiją po mus supančio pasaulio sandarą.

Kad iš naujo nekartoti bent jau vidurinės mokyklos kursą – pradėkime nuo budistų sampratos apie absoliučią ir tariamą Tiesas (tai labai sutrumpins Tikrovės paieškas). Absoliuti Tiesa yra tai – kas atitinka Tikrovę. Tariama tiesa yra tai – kaip mes savo sąmonėse tą Tikrovę suvokiame (tas suvokimas yra nepilnas, nes pagrįstas tik dalimi Tikrovės turimų savybių (kurias mes daugiau ar mažiau žinome)). Taip pat galimi (ir realiai egzistuoja) atvejai, kuomet mūsų turimas Tikrovės supratimas yra „pagrįstas“ neteisingomis žiniomis ir išvis neatitinka tikrovę. Paaiškinu išsamiau:

Dabartinėje visuomenėje save, (t.y., žmogų) daugelis suvokia kaip turintį žmogaus pavidalą ir atitinkamą diplomą (apie didesnes ar mažesnes žinias) Žemės planetos, Gyvūnų karalijos, Chordinių tipo, Žinduolių klasės, Primatų būrio, Hominidų šeimos, Žmonių genties, Žmonių rūšies atstovą. Esminė, išskirtinį privalumą tarp savo gentainių Žmonių rūšies atstovui suteikianti savybė – yra pinigų turėjimas. Tačiau pagal budistų mokymą tai yra tik tariama Tiesa.

Pagal tų pačių budistų ir kitų senovės pasaulio išminčių mokymą – kiekvienas žmogus yra materiją sudarančių atomų sankaupa – mikrokosmosas (pagal savo sudėtingumą nei kiek nenusileidžiantis didžiajam kosmosui). Tai pripažįsta ir šiuolaikinis visažinis ir viską reguliuojantis mokslas. Tai yra Absoliuti tiesa. Šioje vietoje Jūs visiškai pagrįstai galite pastebėti, kad tai – ką aš persakau – taip pat yra visiems žinoma tiesa, kad visi be išimties tą absoliučią tiesą pripažįsta ir todėl aš be reikalo trukdau šias eilute skaitančiųjų brangų laiką. Siekdamas įrodyti – jog tarp senosios ir šiuolaikinės pasaulėžiūros yra esminiai skirtumai ir tie skirtumai ne šiuolaikinės pasaulėžiūros naudai – aš esu priverstas dar šiek tiek (papildomai) išplėsti mūsų diskusiją – kad išsiaiškinčiau skirtumą tarp senovės išminčių ir šiuolaikinio mokslo pateikiamų pasaulio supratimų (jeigu būti visiškai tiksliam – tai: kad išaiškinti skirtumą tarp senovės išminčių ir šiuolaikinio mokslo pateikiamų pasaulio supratimų taikymų praktiniame gyvenime).

Dėka šiuolaikinio mokslo visuotinai žinoma, kad senovėje pasaulyje gyveno buki, amžinai alkani ir murzini laukiniai. Tie laukiniai nesuvokė gamtos jėgų, jų bijojo ir todėl jas sudievino bei garbino kaip dievus. Tai per šimtmečius nekintantis požiūris, nes prieš 600-800 metų „civilizuoti“ kryžiuočiai panašiai apibūdindavo mūsų protėvius – senovės Lietuvius. Ar toks aiškinimas tikrai atitinka Tiesą ir Tikrovę? Išsiaiškinkime išsamiau tą “laukinių” mūsų protėvių – neišmanymą ir gamtos jėgų sudievinimą. Kad išsiaiškinti šį klausimą – aš čia pateikiu gan seną citatą iš sovietinio žurnalo „Technika molodioži“(citatos pradžia):

„Pagal nusistovėjusias tradicijas naujiems elektrinių reiškinių gyvuose organizmuose tyrinėjimo metodams duodami specialūs pavadinimai. 1967m. tuometinio Leningrado valstybinio universiteto (LVU) fiziologinės kibernetikos laboratorijos vadovas, profesorius, biologijos mokslų daktaras Pavel Guliaev, aspirantas Vladimir Zabotin ir mokslinė bendradarbė Nina Šlippenbach, laikydamiesi tradicijų savo tyrinėtą, apie organizmą ore susidarantį elektrinį lauką pavadino elektroaurograma. Šis mokslinis darbas paskelbtas 1968m. TSRS Mokslų akademijos žiniose 180, Nr.6 (čia pateikiu sutrumpintą spaudai skirtą variantą. Z.J.).

Dar 1949m. amerikiečių mokslininkai Barr ir Mauro per 12mm. atstumą prietaisais užregistravo nervo elektrinį lauką. LVU aspirantas V.Zabotin sukonstravo žymiai jautresnę aparatūrą, bei priemones elektriniams trikdžiams pašalinti. Su šia aparatūra kartojant amerikiečių mokslininkų bandymą, tūkstantąsias sekundės dalis trunkantis nervo elektrinis laukas buvo užfiksuotas 250mm. atstumu. Bandymų metu nustatyta, kad nervo sukuriamo elektrinio lauko forma priklauso nuo greta esančių daiktų medžiagos: varinė plokštelė (elektros laidininkas) šio lauko amplitudę žymiai sumažina, o ebonitinė plokštelė (dielektrikas) lauko amplitudę padidina. Tai leidžia spręsti, kad gyvi organizmai turi potencialų “šeštąjį jausmą” leidžiantį jiems pajusti šalia esančius kūnus ir nustatyti jų elektrines charakteristikas.

Žmogaus organizme yra virš keturių milijonų nervų. Jų elektriniai impulsai pastoviai kinta. Tai reiškia, kad pastoviai keičiasi ir šių impulsų sukuriamas žmogaus nervų bendras elektrinis laukas. Žmogaus organizme yra 532 raumenys. Jie taip pat sukuria savo elektrinį lauką, kuris keičiasi ne tik nuo mažiausio kūno padėties pasikeitimo – bet ir nuo minties apie judesį. Žmogaus širdies elektrinis laukas keičiasi pagal pulso ritmą, širdies raumeniui susitraukus, pasiekdamas maksimumą. Šis laukas sustiprėja atliekant fizinius pratimus arba susijaudinus ir susilpnėja nusiraminus ar ilsintis. Erdvėje elektrinis laukas sklinda į visas puses šviesos greičiu. Todėl be įprastų bendravimo būdų visa kas gyva veikia aplinką ir vienas kitą savo organizmų elektriniais laukais.

Buvo tiriami gamtinių objektų: augalų, pastatų, debesų ir t.t. elektriniai laukai. Paaiškėjo, kad aplink mus realiai egzistuoja nematomas elektrinis “landšaftas”. Todėl buvo pabandyta išsiaiškinti, ar gyvi organizmai reaguoja į šio “landšafto” informaciją. Mūsų naudojamas elektrinio lauko daviklis reagavo tik į elektrinio lauko pokyčius ir buvo prijungtas prie stiprintuvo. Signalo stiprintuvo išėjime, lygiagrečiai oscilografui, prijungėme garsiakalbį. Šalia daviklio patalpinus paukščio sparno plunksnas ar gyvūno kailiuko dalį – šie reaguodami į patalpoje esantį atsitiktinį ar eksperimentatorių specialiai įvairiais būdais generuojamą garsą sukurdavo to garso parametrus atkartojantį elektrinį lauką į kurį savo ruožtu reaguodavo prietaiso elektrinio lauko daviklis ir iš garsiakalbio girdėdavosi sustiprintas garsas. Paukščio sparną ar gyvūno kailiuką nuo elektrinio lauko daviklio atėmus – garsiakalbis nutildavo. Akivaizdu, kad gyvojoje gamtoje toks informacijos perdavimo būdas yra realiai pritaikomas, nes gamtoje nieko nėra beprasmio ir betikslio. Todėl lakštingalos giesmė elektrinio lauko pavidalu sklinda šviesos greičiu į visą kosminę erdvę.

Gamtos elektrinius laukus tyrėme ekspedicijos į Novgorodo sritį metu. Užfiksavome paukščių, vabzdžių, augalų, vėjo elektrinius “balsus”, kosminės prigimties signalus, atmosferos elektros iškrovas ir nustatėme, kad žmogaus plaukų danga: plaukai ant galvos ir ant odos, ūsai ir barzda, kaip ir paukščio plunksnos, garsą paverčia elektriniu lauku. Žmogui judant, elektrinį lauką sukuria jo raumenys. Nervų – kaip ir širdies sukuriamą didesnio ar mažesnio intensyvumo elektrinį lauką žmogus išspinduliuoja pastoviai. Mes sprendžiame, kad gyvi organizmai turi ne tik vizualiai matomą “geometrinę” formą – bet ir elektrinę, sukuriančią lauką ir perduodančią informaciją. Šios informacinės sistemos reikšmė dar neištirta.

Mūsų mintys ir jausmai atsiranda tam tikru ritmu sužadinus galvos smegenų neuronų sistemas. Leningrado universitete eksperimentiškai įrodyta, kad ląstelėms galima primesti naują ritmą (iš šalies) ir jos šį ritmą priima. Tuo būdu galima gydyti, pagreitintai įsisavinti mokslo žinias, nes žinių įsisavinimas – tai smegenų neuronų struktūrų persitvarkymas ir tų struktūrų naujų darbo ritmų susiformavimas. Tolimesni šio temos tyrimo darbai LVU tęsiami“(citatos pabaiga). Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad tokios senos medžiagos pateikimas visiškai nereiškia – kad aš nesusipažinęs su naujesne informacija. Naujesniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad Tikrovę atitinkanti Tiesa yra viena ir todėl jos informaciją pernešanti elektromagnetinės prigimties energija yra savita ir negali būti sutapatinama su Tikrovei neatitinkančią informaciją pernešančia energija. Todėl visi Tikrovei ir Tiesai neatitinkantys nuomonių pliuralizmo pasireiškimai yra ne kas kita – kaip energetinis-informacinis mus supančios aplinkos šiukšlinimas. Šioje vietoje negaliu neprisiminti „laukinių“ Amerikos indėnų pastebėjimą, kad: „Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą“.

Tikiuosi, kad ir be šio mano sufleravimo Jūs jau supratote, kad kryžiuočių ir šiuolaikinio mokslo peršamą aiškinimą apie gamtos jėgų sudievinimą – galima paaiškinti ir mūsų protėvių turėtu gamtos tikrosios sandaros pažinimu bei žinojimu konkrečių būdų – kaip su tą gamtos Tikrove bendrauti. Čia pateikta informacija nenuginčijamai įrodo – kad tiek religijos tiek šiuolaikinis mokslas ieškodami žmogaus sielos paprasčiausiai klysta. Galima daryti išvadą, kad žmogaus siela yra visiškai materiali energetinė-informacinė substancija. Aišku, kad metaliniais šarvais nuo gamtos energetinės-informacinės Tikrovės save ekranavusiam kryžiuočiui – ta tikrovė buvo nesuvokiama. Be to – kaip žinome iš istorijos – kryžiuočiai tikrai nespjaudavo į pagonių turimas materialines vertybes. Tai reiškia, kad kryžiuočiai savo „civilizuotumu“ beveik nesiskyrė nuo šiuolaikinių civilizuotų žmonių. Palyginus su šią dieną Lietuvoje esančia situacija aišku – kad siekiantiems svetimo turto asmenims dvasiniai dalykai visais laikais yra tik širma – po kuria slepiami jų tikrieji tikslai. Todėl tokių žmonių teiginius būtina papildomai patikrinti.

Kadangi mes jokių užslėptų savanaudiškų tikslų nesiekiame – tai iš išsakyto galime padaryti išvadą, kad žmogaus moralė ir sąžinė yra (to žmogaus turimų žinių sąlygojama, jo) organizmo energetinė-informacinė būsena. Ar tas būsenas mes turime – priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu šias išvadas papildysime tuo faktu – kad mikrokosmoso (žmogaus) bent jau atskiros kūno dalys turi aiškią tikslinę paskirtį – tai ateityje galėsime save paklausti: gal analogiška tikslinę paskirtį turi žmogaus gyvenimas ir net visatos egzistavimas? Gal visa tai turi mūsų dar nepažintą priežastį? Lai nesupyksta šiuolaikinio mokslo autoriteto gerbėjai, tačiau palyginus su visa visata mes primename paprasta akimi vandens laše neįžiūrimus gyvūnus – kurie yra tokie išpuikę – jog save įsivaizduoja esant žemės planetos atsiradimo priežastimi ir tikslu.

Kad pilniau susivokti pasaulio vertybių vertinime – aš Jus kviečiu „pažvelgti į kitą medalio pusę“ – t.y., į šiuolaikinę, savo tikslu paskelbusią pinigų darymą civilizaciją, pažvelgti iš pasaulio informacinės–energetinės Tikrovės pozicijų. Pinigų darymo kartos autoritetingi atstovai po 1990-03-11 mus visiškai rimtai mokė (ir tebemoko): „darykite pinigus” Jie nesuprato tuomet ir nesupranta dabar, kad patys pinigai savaime nėra jokia vertybė. Daugumai oponentų šis mano teiginys pasirodys net labai ir labai ginčytinu, tačiau neskubėkite su išvadomis. JAV autokoncerno „Ford” įkūrėjas ir savininkas H. Fordas taip apibūdino pinigų esmę: „…tai būdas perduoti vertybes iš vieno žmogaus – kitam”, „tai vienas iš naudingiausių žmonijos išradimų – ir kuomet pinigai panaudojami pagal paskirtį – jie neatneša nuostolių, tik padeda”. Šią H. Fordo nuomonę netiesiogiai, tačiau praktiniais veiksmais palaiko visų pasaulio šalių vyriausybės – kai gaudo ir baudžia pinigų padirbinėtojus. Jūs teigiate, kad posovietinės Lietuvos ekonomistų raginimu „daryti” pinigai neturi nieko bendro su pinigų klastotojų padirbtaisiais? Išsiaiškinkime. Jūs turbūt nesunkiai įsivaizduojate, kad ir nesant piniginių ženklų – tarp piliečių galimi tiesioginiai prekių, arba prekių ir darbo, arba darbo už darbą tarpusavio mainai. Dabar nesunku suprasti, kad už darbą ar to darbo produktą (prekes) atsiskaitant tiek darytais tiek padirbtais pinigais – neįvyksta lygiaverčiai ir teisingi mainai, nes atsiskaitoma jokiomis vertybėmis nepadengtu piniginiu ženklu – sutartine priemone skirta darbo ir prekių tarpusavio mainams palengvinti – kuri pati savaime nėra jokia vertybė. Todėl šia niekuo nepadengta sutartine priemone už realias vertybes atsiskaitantys piliečiai sukuria sau dirbtinį ir niekuo nepagrįstą ekonominį pranašumą prieš sąžiningai dirbančius piliečius. Energetinės-informacinės pasaulio Tikrovės vertybių vertinimo skalėje tokie pinigų darytojai gali būti traktuojami tik kaip nesuprantantys savo gyvenimo prasmės asmenys – kurie patys tinkamai negyvena ir kitiems neleidžia tinkamai gyventi. Dabar vaizdumo dėlei Jus kviečiu mintyse sugrįžti prie mano paminėtų vandens lašo gyventojų ir įsivaizduoti, kad jie išrado savo pinigus ir net nesąžiningą tų pinigų įsigijimą pavertė savo gyvenimo tikslu…

Kaip valdžią turinčiųjų vykdomas, grubus Lietuvos valstybės piliečių likimų reguliavimas atsiliepia tiems žmonėms – kurie dar nėra galutinai atitrūkę nuo pasaulio Tikrovės (kurie dar turi moralę ir sąžinę)? Kaip juos veikia prievartinis ryšių su pasaulio tikrove nutraukimas? Į tai atsako kita mano pateikiama citata iš sovietinių laikų rusiško žurnalo.

1986 m. spalio mėn. (Nr. 10) rusiškame žurnale „Znanie–Sila” – 7 puslapyje, skyriuje „Mokslo ir technikos kurjeris” yra straipsnis „Brieš v krepostnoj stienie mozga” (Spraga smegenų tvirtovės sienoje). Mus dominančius tyrimus vykdė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Medicinos mokslų akademijai priklausantis P. K. Anochino Normaliosios fiziologijos institutas – vedantysis (visoje buvusioje TSRS) emocinio streso sukeliamų medicininių-biologinių problemų tyrimo srityje. Darbo vadove buvo biologijos mokslų daktarė T. J. Belova. Kartu su buvusios TSRS MMA šiuos tyrimus atliko Švedijos Karališkosios Mokslų Akademijos darbuotojai iš Stokholmo Karolinska instituto. Iš švedų pusės darbams vadovavo profesorius J. Junsonas.

Žinant buvusios TSRS Medicinos mokslų akademijos konservatyvumą ir atsargumą pripažįstant naujoves – galima visiškai neabejoti pateiktos informacijos patikimumu. Buvo tiriama: kaip „neatreaguotų afektų” situacijos atsiliepia bandomųjų gyvūnų smegenų veiklai. Modeliuotos bandymo sąlygos atitinka situaciją, kai žmogaus gyvenimas dirbtinai stabdomas, o poveikio objektas niekaip negali pakeisti situacijos. Tai ir vadinama neatreaguotų afektų situacija. Bandymų metu išaiškėjo, kad priverstinio gyvenimo iniciatyvos stabdymo atveju bandomojo gyvūno (arba posovietinės Lietuvos atveju – valdininkų savivalės aukos) smegenyse įvyksta daug mikroinsultų – daugelyje vietų pažeidžiamas hematoencefalinis barjeras. Tai kraujotakos sistemą ir smegenis skiriantis barjeras. Jis ypatingai pažeidžiamas retikulo-endotelinės sistemos srityje. To pasėkoje pažeidžiami arba žūna šią smegenų sritį sudarantys neuronai. Ši smegenų struktūra valdo organizmo imunitetą ir todėl ją pažeidus susilpnėja arba prarandamas viso organizmo imunitetas. Tai reiškia, kad organizmas nustoja prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir kovoti su svetimais mikrobais, baltymais ir t.t. Gaunamas poveikis yra tapatus „AIDS” viruso poveikiui. Esant tokiai situacijai bet koks išorinis poveikis baigiasi sunkia liga arba net mirtimi. Visa tai pasireiškia vėliau, kaip ilgalaikio nenutrūkstamo streso pasekmė. Pradžioje veikiant stresui žmogus praranda apetitą, jį pradeda kankinti nemiga, pasireiškia nuolatinė bloga nuotaika, depresija. Galimi ir atvirkštiniai – padidinto jautrumo pasireiškimai ir net tikrovės neatitinkantis aplinkos suvokimas (sutrumpintos citatos pabaiga). Tikiuosi pritarsite mano nuomonei – kad čia bediskutuodami mes patiems sau netikėtai išsiaiškinome: kodėl posovietinė Lietuva tvirtai pirmauja piliečių mirčių ir savižudybių skaičiumi bei skęsta alkoholio liūne.

Oponentai gali užginčyti, kad politikai stengiasi piliečių (žmonių) labui, kad valstybės sveikatos apsaugos sistemoje žmonės gydomi nuo streso pasekmių ir t.t. Visa tai neatitinka tikrovę. Jeigu politikams rūpėtų žmonių gerovė – tai politikai pirmiausiai išsiaiškintų kaip jiems elgtis, kad jų priimti sprendimai atitiktų pasaulio Tikrovę ir nekenktų žmonėms. Kaip dėl gydymo nuo streso – tai aš tikiuosi jog Jūs jau supratote – kad valdžios dirbtinai sukurtos ilgalaikio streso (neatreaguotų afektų situacijos) nėra liga – o organizmo apsauginių reakcijų į valdžios savivale pasekmė. Todėl reikia nedelsiant šalinti tą stresą sukėlusias priežastis – o ne medikamentų pagalba užslopinti žmogaus organizmo pasipriešinimą (to organizmo) adaptavimui prie neatitinkančio pasaulio Tikrovę (iš šalies prievarta primetamo) gyvenimo būdo – bei organizmo pasipriešinimą tuo būdu įvykdomam to žmogaus gyvenimo prasmės sunaikinimui. Šioje vietoje verta prisiminti, kad lietuviško žodžio „nuodėmė“ atitikmuo graikų kalboje turi dar kitą, senąją prasmę: „neatitikimas tikslui“ (paskirčiai). Iš išsakyto galime spręsti, kad Teisė privalo ginti mūsų elgesio atitikimą pasaulio Tikrovei ir žmones apsaugoti nuo nepamatuotų, nepajėgiančių tą Tikrovę suvokti, individų veikų.

Gerbiami skaitytojai, tikiuosi, kad man Jumyse pavyko pasėti abejones dėl vienintelių ir neklystančių demokratų reguliuojamos tikrovės atitikimo pasaulio Tikrovei ir padėti bent prabėgomis žvilgtelti į tą Tikrovę. Tikiuosi kad Jūs supratote, jog mes ne visada galime daryti kas tik mums „užeina į galvą“ – net jei tai leidžia politikai… Visus norinčius plačiau išdiskutuoti šią temą kviečiu į http://www.straipsniai.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=2021 esantį „Bendraminčių klubą“. Nepamirškime, jog senovinis posakis mus moko, kad: žinojimas išlaisvina.

P.S.: Gerb. skaitytojus atsiprašau už labai suspaustą šio straipsnio medžiagos pateikimą.