Algimantas Zolubas: Painiava
Vėl diskutuojama dėl politinės reklamos ribojimo per radiją ir televiziją. Apie tokį draudimą viešai šneka tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esantys Seimo nariai. Jei jau žadama riboti ar drausti politinę reklamą, gal tuomet reikia uždrausti ir dalyvavimą politikoje eiliniams piliečiams, juk daugelis mena laikus, kai „už politiką” trėmė, kalino.
Tokie svarstymai ir kėslai gali kilti tik asmenims, kurie nežino ar nesuvokia žodžių politika, partija reikšmės, painioja politinę su partine veikla, politinę reklamą – su partine reklama.
Pagrindinė žodžio politika reikšmė yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuvos Respublika, sudaro pilietinė visuomenė (ne jos valdžia, kaip kartais kai kas bando vaizduoti). Taigi ne tik politinės organizacijos (partijos), Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatai, bet ir visi sąmoningi piliečiai yra politikai. Jei karys saugo valstybės sieną, jei moksleivis sodina medelį valstybei pagražinti, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo pilietį, jei pilietis eina į rinkimus ar piketą, jie visi – aktyvūs politikos dalyviai. Piliečių nušalinimas nuo politikos prilygtų jų išpilietinimui. Štai šitokios padėties ir siekta nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Depolitizuoti mokyklą, kariuomenę, visuomenines organizacijas, visą visuomenę, politiką palikti vienai, neseniai vadintai komunistų (bolševikų) partijai, buvo pagrindinis buvusiųjų siekis. Pasisekė. Dabar apsimetėliškai verkšlenama, kad vangiai kuriasi pilietinė visuomenė, kad tikrų piliečių Lietuvoje tėra apie 20 procentų.
Tautinėms valstybėms, kokia yra ir Lietuva (antras Konstitucijos straipsnis), neužtenka būti kosmopolitišku piliečiu, o tautiškai susipratusiu, lietuvių tautines vertybes puoselėjančiu ir ginančiu piliečiu, aktyviu politikos dalyviu, nes Lietuvos Pirmoji respublika 1919 m. sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu. Jei kam kyla klausimai dėl tautinių mažumų, aiškiai turime suvokti ir tvirtinti, kad tos mažumos priklauso lietuvių tautai (Lietuvos rusai, Lietuvos lenkai, Lietuvos čigonai, Lietuvos žydai, tik ne rusai, lenkai, čigonai žydai Lietuvoje (taip gali vadintis į svečius atvykę kitataučiai), jos privalo būti lojalios kamieninės lietuvių tautos ir jos valstybės siekiams. Teisus buvo Popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 atsilankęs Lietuvoje, vietinius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais ir neteisūs tie lenkai, kurie, būdami Lietuvos piliečiais, save vadina lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie), tarsi čia jie tik svečiuotųsi.
Politinės reklamos ribojimas ar draudimas masinėse informacijos priemonėse, ypač populiariausioje LRTV, prilygtų išpilietinimo tąsai. O kaip su partine reklama? Norint į šį klausimą atsakyti, tenka politinę ir partinę veiklą trumpai apibūdinti.
Politinė veikla yra nukreipta į valstybės kūrimą ir tvirtinimą. Partijos yra politiniai dariniai, kurių veikla taip pat nukreipta į valstybės kūrimą ir tvirtinimą, tačiau – pagal tam tikrą, savitą tai partijai ideologiją. Politinei ir partinei veiklai palyginti tinka pasitelkti ūkio pavyzdį. Jei ūkio (politikos) sąvoka apima pramonę, energetiką, sveikatos apsaugą, žemės ūkį, tai ūkio šakos (partijos) – tik vieną iš ūkio sričių (pramonę, energetiką ar kokią miškininkystę). Demokratinėje valstybėje pilnavertę politiką gali vykdyti tik partijų visuma, todėl partinė veikla mokyklose, kariuomenėje bei kitose valstybinėse institucijose draudžiama, gi politinė veikla negali būti draudžiama, ji turi būti skatinama.
Pats organizacijų skirstymas į politines ir visuomenines yra nelogiškas („tas namas – medinis, o anas – dviejų aukštų”), nes, jei visuomeninės organizacijos veikla prisideda prie valstybės reikalų tvarkymo, ji jau dalyvauja politikoje, yra politinė, nors nepartinė, organizacija.
Partinės reklamos, priklausomai nuo tam tikros partijos daugumos Seime, nuo finansavimo, ne tik komercinėse žiniasklaidos priemonėse, bet ir nacionaliniame LRTV yra per daug. Apie tai galima diskutuoti. Tačiau Lietuvoje politinės reklamos, politinės propagandos, politinio raštingumo pamokų, be kurių pilietinės visuomenės neišsiugdysime, labai trūksta, todėl apie jos draudimą ar ribojimą negali būti kalbos. Diskusijos dėl politinės, o ne partinės reklamos ribojimo yra kilę iš sąvokų painiavos.
Valstybė yra tautos būstas. Demokratinėje valstybėje tame būste tvarkosi piliečiai. Jei politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo priklausomybės ar nepriklausomybės kokiai partijai, yra politikas. Partiečiai taip pat yra politikai, kurie taip pat rūpinasi valstybės reikalais, tačiau pagal pasirinktą, neprieštaraujančią valstybės tvirtinimui, ideologiją.
