Lietuvių naujieji metai – kovo mėnesį

Kovo 1 dieną prasideda mūsų – lietuvių tikrieji Naujieji metai. Mums gamtatikiams svarbiausias buvo Mėnulio kalendorius, pagal kurį gyveno mūsų protėviai žemdirbiai, gyvulių augintojai, medžiotojai, žvejai, net ir kariai. Iki mūsų dienų yra išlikęs pasakymas – aš jau pragyvenau 60 žiemų, aš sulaukiau tik 50 pavasarių, tai dar ilgai gyvensiu ir pan. Mūsų protėviai sakydavo: – meška iš miego prabudo, naujus metus atnešė.

Nuo kovo 4 dienos VARNĖNŲ IR KOVŲ dienos sniegas ima tirpti dar sparčiau, patyžta keliai ir takeliai, arba, kaip sako ratuoti, atsiranda kreivos vėžės. Po lašais iš susidariusių balų jau gali atsigerti ne tik gaidys, bet ir veršis.
Valstiečiai pirmą kartą po žiemos nors trumpam išleidžia iš tvarto gyvulius, norėdami, kad tie būtų sveiki. Jeigu šią diena tekdavo išgirsti vieversio giesmę, buvo manoma, kad bus nederlingi metai. Varnėnų ir kovų dienos progai paukščių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „špokiukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms PAUKŠČIAMS. Trupiniai nuo stalo nebūdavo nušluojami, o subraukiami į delną ir, išnešus laukan, išbarstomi arimuose, kad paukščiai saugotų auginamus augalus nuo kirmėlių ir vabzdžių.

Vėlesniais laikais lietuvių gamtatikišką šventė buvo įteisintą kaip krikščioniška šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo šventė. Tą dieną Vilniuje buvo rengiama Kaziuko mugė. Kaip ir kiekvienoje mugėje šalia sakralinių kepinių atsirado ir komercinių: Vilniaus meduolininkų cechas Kaziuko  mugėje parduodavo savo garsiuosius meduolius, kuriems tešla buvo nokinama net 10 metų. Meduolių būdavo įvairių įvairiausių nuo pakabinamų širdelių, kurias pasikabinę ant kaklo maklinėjo po mugę mergičkos su bernėkais, iki pintinės dydžio kietų neįkandamų, kuriuos galėdavai ilgai laikyti, nes nuo to jų skonis tik gerėdavo ir pats meduolis minkštėdavo…

Kepėjai iš Sudervės atveždavo savo saldžiąsias cukrumi nubarstytas suktes, Ašmenos kepėjai širdelių pavidalo riestainius, o smurgoniškiai prekiaudavo garsiomis visoje Europoje virtos tešlos baronkomis, kurias kepti pradėjo net viduramžiais, o kitų Europos miestų kepėjai mokėsi iš Smugronių kepėjų gaminti virtą tešlą. Deja, vėlesniais laikais, kai žmonės regimai aptingo, senasis virtos tešlos gamybos būdas buvo pamirštas…

Tikėdamas, kad gal atsiras Lietuvos kulinarijos paveldo puoselėtojų, pridedu mūsų dienoms pritaikytą virtos tešlos baronų receptą: kilogramą persijotų kvietinių miltų D-550 išmaišyti su 12g sausų mielių. 700 ml tik kaimiško pieno pašildyti, jame ištirtinti 10g druskos, 10g cukraus ir išmaišyti tešlą. Iš jos suformuoti rutulį, dėti į dubenį, apdengti rankšluosčiu ir padėti šilton vieton, kad pakiltų. Kai tešla dvigubai pakils, ją dėti ant apibarstyto miltais stalo ir paminkyti. Tada padalinti į 20 dalių, sukočioti 2 centų storio velenėlius ir iš jų suformuoti baronkas. Puode užvirinti 4 litrus lvandens su 5 šaukštais valgomos sodos, į vandenį atsargiai suleisti baronkas ir virti 5-8 minutes. Graibštu išgriebti, dėti ant rankšluosčio, kad sugertų drėgmę. Skardą iškloti kepimo popieriumi, sudėti baronkas ir 180°C orkaitėje kepti pusvalandį.

O paskutinių metų Lietuvos mugės rodo kokį kermošavą jovalą akivaizdžiai regime. Kai viduramžiais miestams, miesteliams, gyvenvietėms būdavo suteikiamos Magdeburgo teisės ir galimybė rengti savo muges, jomarkus, kermošius, visi žinojo, kad ir amatininkams, ir valstiečiams, ir pirkliams, ir žmogeliams reikia laiko ne tik pasigaminti parduodamų daiktų bei gardėsių, bet ir pasitaupyti pinigėlių.

Todėl Kaziuko kermošius buvo rengiamas tik Vilniuje, Mildos – tik Kaune, Saulės –Šiauliuose, Luokė garsėjo arklių kermošiumi, Mažeikiai – riebiuoju kermošiumi ir ten prekiaujamais lašiniais bei špikerauškiais, Smurgonys – virtų baronkų su prijaukintais lokiais ir t.t., buvo net specializuotos mugės – Kuršėnuose ir Viekšniuose – keraminių indų (puodų, puodynių, dubenų ir ąsočių) ir t.t., ir pan.

Šiandien gariūniškų kiniškai turkiškų prekių perpardavinėtojams kaziukų mugių gali būti nors kasdien, bet kur, bet kokiu laiku. Štai net Klaipėda, kur būdavo rengiama visai kito pobūdžio garsi Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje, Latvijoje ir Vokietijoje, Prūsijoje ir Lenkijoje Advento mugė, trunkanti net iki Kūčių, kažkokio mužikėlio atkakėlio buvo paversta pavasarine Kazimierų muge, konkuruojančia su garsiąja Vilniaus Kaziuko muge…

Užtat šiandien kaziuko muges, jonines ir užgavėnes žiniomis bei išmone nežibantys pramogų kultmasavykai, kurių dabar priviso kaip utėlių ubago sermėgoje, pagatavi rengti kasdien visur ir visada, o tokie pat paplaukę valdžiažmogiai, jei tik kvepia pinigais, leidimus dalina net užsimerkę…

Ar ne todėl tautinio paveldo popierinių skivytų (sertifikatų) dalintojams rūpi ne tautinio paveldo švietėjiški dalykai, puoselėjimas ir plėtotė, o tik, kad būtų daugiau nežinukų neišmanėlių, kuriems ypač svarbu rodyti jau nieko pirkti nebeįgalintiems tautiečiams iš teseresinių poničkų už nemažus pinigus nusipirktus sertifikatus?…

***
Kovo 10 dieną sakoma, kad jau būna parlėkę 40-ies rūšių paukščių. Ir ši diena yra skirta paukščių pagerbimui, tiesa, krikščionybės nešėjai jėzuitai privertė lietuvius pamiršti seną gamtatikišką šventę ir ją pavertė krikščionių kankinių diena.
Nuo seniausių laikų kiekvienuose lietuvių namuose būdavo kepama 40 bandelių su kiaušinių įdaru, o sėliai tada kepdavo ir sakralinį paplotį.

Patirtis skelbė, kad jei tą naktį pašąla, tai dar 40 parų šals. Buvo net tikima, kad kovo 10 dieną negalima toli važiuoti, nes bus susipykta ne tik su kaimynais, bet ir su saviškiais.

Sakralinis sėlių paplotis su kiaušinių įdaru
(visi receptai pritaikyti mūsų dienoms)

Tešlai:
800g kvietinių miltų,
100g sviesto arba kepimo margarino,
12g sausų mielių,
200ml pieno,
200ml vandens,
30g cukraus,
10g druskos,
dviejų kiaušinių,
Įdarui:
80g sviesto,
500g svogūnų laiškų,
6 virtų kiaušinių,
žiupsnio druskos,
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų.

Miltus išsijoti į dubenį, sausas mieles išmaišyti su išsijotais miltais. Pieną, vandenį, sviestą, pašildyti, jame ištirpinti cukrų ir druską, kiaušinus suplakti. Viską supilti į miltus ir išminkyti tešlą, ją apibarstyti miltais, apdengti rankšluosčiu ir padėti į šiltą vietą, kad dvigubai pakiltų.

Senovėje šiam įdarui pamerkdavo svogūnų ir išaugindavo svogūnlaiškių. Dabar jų galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse. Įdarui svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti, keptuvėje įkaitinti sviestą ir jame šiek tiek (1-2 min.) pakepinti svogūnlaiškius. Virtus kiaušinius smulkiai sukapoti, suberti į keptuvę su svogūnlaiškiais, pagardinti druska, pipirais ir išmaišyti.
Tešlą dar kartą perminkyti, padalinti į dvi dalis. Didesniąją dalį iškočioti  28~30cm dydžio apskritimu (24~26cm + ~4cm pakraščiams), mažąją iškočioti 22~24сm. Didįjį paplotį dėti aliejumi patepton skardon arba keptuvėn, ant jo įdarą, ant viršaus mažąjį paplotį, didžiojo papločio kraštus gražiai užlenkti ant mažojo papločio, gražiai apkantuoti. Viršų aptepti kiaušinio tryniu.

Paplotį dėti į įkaitintą orkaitę ir dar pakildinti. Pakelti orkaitės temperatūrą iki 180°С ir kepti apie 30 min. Iškepusį dėti ant padėklo, aptepti sviestu, apdengti rankšluosčiu ir leisti 15-20 min. papločiui „sunokti“.

Iš tos pačios tešlos ir įdaro galima iškepti ir  garsiąsias  40 bandelių, tik  reikia paskaičiuoti, kad vienai bandelei išeitų 50g tešlos ir 35-40g įdaro.

Žmonės džiaugdavosi pirmaisiais atgyjančios gamtos reiškiniais, šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, įdarytų kiaušinių įdaru, kad vasarą javai gerai derėtų. Žemaičiai irgi krosnyse kepdavo tai dienai paplotį, bet kitokį: iš ruginės duonos tešlos ant ližės suformuodavo ližės formos 1,5-2 cm storio paplotį, jį sočiai apdėliodavo svogūnų griežinėliais, kietai virto kiaušinio ripkomis, pagardindavo druska, trintais juodaisiais pipirais ir šaudavo paplotį į karštą krosnį.

O kol kepiniai būdavo kepami, pusryčiams šeimyna būdavo vaišinama plaktiene (paplaktus kiaušinius, kai plakant kiaušinių baltymas sumaišomas su tryniais, bet tai ne suplakti kiaušiniai, kaip omletui) su medumi, dažnai ir su riešutais. Kitose Lietuvos vietose taip pat kepdavo kiaušinienę (kai kiaušiniai prakuliami ir paleidžiami ant įkaitintų riebalų su sveiku tryniu), bet vis kitokią, vis savaip, – dažna šeimininkė ta proga vis ką nors įdomesnio sugalvodavo.

Jaunimas ir vaikai 40-ties paukščių dieną, jei tik oras būdavo geras, būtinai kiaušinėdavo, t.y. ieškodavo paukščių kiaušinių. Ir jei kam nusišypsodavo laimė rasti lizdą su kiaušiniais, tai daugiau vieno imti jokiu būdų nebūdavo galima. Retas paukštis tuo metu lizdus būna susukęs, dar retesnis kiaušinius padėjęs, tad radusiam šis kiaušinis visus metus laimę nešiąs, tik jį reikia visiems parodyti, o po to saugiai ir gerai paslėpti.

Kol šeimininkės būdavo užsiėmusios kepiniais namuose, vyrai kieme pasitvarkydavo, būtinai apžiūrėdavo gandralizdį, jį paremontuodavo. Vėlesniais laikais darydavo ir kabindavo inkilus, todėl ir mūsų dienomis gerai būtų šią dieną paskelbti nacionaline inkilų kabinimo švente.

Daug kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.

Rimtai panagrinėjus senovės lietuvių gamtatikiškas šventes, pastebėsime, kad nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug švenčių, skirtų šeimai, šeimos susiėjimams, pabuvimams, pagerbimams vienas kito, tarpusavio gražiam bendravimui, dainavimui, pasakojimams, žaidimams.

Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išėjus ar išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad 40-ties paukščių diena būtų išskirtinai paminėta, pagarbinti parskridę paukščiai, kad žmonės ir ypač vaikai gerbtų ir godotų, pažintų ir neskriaustų sparnuočių.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.

40-ties paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojamos dainos, kurie išliko iki mūsų dienų.

„Gaidžių peštynės“: viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.

„Skrido žvirblis“: žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:
„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“. (šiuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas.)

Melnragė, 2000 m.