Leičiai – Lietuvos tautovardžio davėjai

Leičiai – 1) XIIIa. vidurio – XVIa. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių Žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę Žemę, ėjo pas didįjį kunigaikštį tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. XIIIa. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose Žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų Pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba valdovui tapo nebereikalinga. XVIa. 4-6 dešimtmečiais leičiai greitai sunyko – buvo paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar XIVa. tapo bajorais.

2)XIV-XVIa. istorinių šaltinių Lietuvių etnonimas. Manoma, kas retkarčiais juo buvo vadinami visi Lietuviai, išskyrus Žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita “leiši”), kaip Lietuvių tautovardžio sinonimą (greta naujesnio – lietuvietis), iki šių dienų išlaikė Latviai.
Taigi, leitis – Valstybės Žmogus, valstybininkas arba karys profesionalas. Ką prarastume, išblukinę iš savo savimonės šiuos svarbiausius mūsų istorinės savasties Žodžius? Prarastume nei daugiau, nei mažiau kaip Valstybę, kuriai atkurti šitiek aukų sudėta.

Yra grėsmingų ženklų, kad lietuviškoji savimonė palaipsniui grįžta, degraduoja į gentinį mąstymą, į savotišką variantą traibalizmo, gentiškumo, pražudžiusio Afrikos Tautų valstybingumą. Juo labiau kad pavojus leitiškosios, tautinės-pilietiškosios savimonės ugdymui gresia jau ir iš kitos pusės – iš negatyviojo, vis agresyvėjančio globalizmo, pasiryžusio išgyvendinti iš Pasaulio žemėlapio tautines Valstybes. Vienas svarbiausių atsparos būdų būtų ugdymas iš mažens tokių esminių mūsų Žodžių, kaip RASA, ROMA, DORA, LIETA auroje. Suliedinkime juos – ir turėsime lietuviškumo esmių esmę, o ateities ūkanas nušvies, kelią parodys paparčio žiedo švytėjimas.

Ištrauka iš Algirdo Patacko Knygos “Litua”