Antrosios Lietuvos idėja Kazio Pakšto darbuose

Iškilusis Lietuvių mokslininkas geografas, geopolitikas, visuomenininkas Kazys Pakštas pagarsėjo daugeliu įdomių idėjų, sumanymų, toli siekiančių projektų. Bene pats kontraversiškiausias K. Pakšto kūrybinio palikimo klausimas – antrosios, atsarginės, Lietuvos idėja.

Visą Gyvenimą K. Pakštas puoselėjo idėją grąžinti Lietuvių Tautai kadaise jos turėtą didybę ir Garbę, atkakliai ragino visuomenę pasukti Lietuvos Gyvenimo laikrodį 100 metų į priekį. Numatė būdus sunkiai atgautai nepriklausomybei išsaugoti: kelti Kultūrą, mokslą, meną, literatūrą, puoselėti moralę ir sveikatingumą, ugdyti iniciatyvą, veiklumą, demokratiją, stiprintis prie Jūros. Siekiant ugdyti intelektualumą, skatino įvairiausių pasaulėžiūrų Lietuvius bendradarbiauti, įgyvendinti kultūrinę autonomiją, politinę toleranciją. Atkakliai rengė Tautą gresiančiam naujam priklausymui nuo agresyvių išorinių jėgų, nepriklausomybės netekčiai. Pasinėręs į geopolitines studijas, mokslininkas nuo 1927 m. vasaros aiškino, rašė, teigė, kad Lietuvių Kultūros ir net Tautos padėtis prie Baltijos Jūros yra labai nesaugi. 1928 m. vasario 16 d. proga kalbėdamas Virbalio muitinės salėje (kalbą 1928 m. paskelbė Židinys, vėliau ji buvo išleista atskira brošiūra Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį) teigė: „Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno Kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai Tautai“. Svarbių Europos arterijų sankirtoje esanti, trijų didelių Tautų – dviejų slaviškų ir gausių germanų – apsupta Lietuva pasmerkta nuolatiniams išoriniams pavojams.

Didžiausio Tautos rūpesčio objektu K. Pakštas vadino vidines priežastis. Jas visų pirma įžvelgė antropologiniame, arba Žmonių, ūkyje (Valstybės biudžete jam nebuvo skiriama nei paragrafo, nei straipsnio). Tuo tarpu nenumaldomai tęsėsi dar XIII a. pradžioje prasidėjęs Lietuvių Tautos nykimas, tirpimas. Lietuvos Žemių derlingumas, gyventojų retumas (Lietuvoje viename kvadratiniame kilometre gyveno 50, vakarinių ir pietinių kaimynų Žemėse – atitinkamai 125 ir 110 Žmonių) – vien tai žadino tankiai apgyvendintų Valstybių karingus apetitus, gimdė natūralias kolonizavimo priežastis ir sąlygas. Mokslininko požiūriu, tik dvigubai padidėjęs Lietuvos gyventojų skaičius pastebimai sumažintų kaimynų siekius, stabilizuotų politinę situaciją. „Politinė nepriklausomybė šiuo atveju nedaug mums tepadėtų, – 1922 m. rašė K. Pakštas, – jeigu prigimties keliu nemokėsime ir nenorėsime apsiginti, ypač jei nepajėgsim sumažinti nepaprastai didelio Vaikų mirtingumo ir pakelti visos Tautos sveikatingumo“.

Pakštas bene pirmasis pastebi ir ima viešai kelti emigracijos problemą, aktualią jau nuo XIX a. pabaigos ir ypač paaštrėjusią XX a. trečiajame dešimtmetyje. Neplaningą, atsitiktinę, chaotišką emigraciją pavadinęs dumpingu, bando skaičiuoti Lietuvai padarytus nuostolius. Jo požiūriu, iki Pirmojo pasaulinio karo Rytų Europos sąlygomis Žmogaus užauginimas iki 16 metų galėjo kainuoti apie 200 aukso dolerių, o Šiaurės Amerikoje – apie 1700–2000, t. y. 8 arba 10 kartų brangiau. Pusės milijono sveikiausių, drąsiausių, iniciatyviausių jaunų Žmonių (jų Lietuvai kainavo apie 100 mln. dolerių, o Amerikoje vertė pakilo iki milijardo) emigracija – didžiulė netektis Lietuvių Tautai. Tai įrodo, jog Lietuvos valdžiai Žmogus – dar ne turtas, jog dar negalvojama apie antropologinį ūkį. „Dabar Brazilijos plantatoriams dovanai atiduodama tūkstančiai sveikiausių ir energingiausių Žmonių net nepaklausus, į kokias sąlygas tie tūkstančiai Lietuvių bus pastatyti“, – teigė K. Pakštas.

Lietuvių emigraciją į Šiaurės Ameriką, Braziliją, Argentiną K. Pakštas vadina dispersine emigracija, kai važiuojama bet kur, kur ką likimas neša. Išsibarstę milžiniškuose pietinės Amerikos plotuose, atsidūrę Šiaurės Amerikos didmiesčiuose, miesto Kultūros nepatyrę, menkai apsišvietę arba bemoksliai ir beraščiai, neturintys inteligentiškos, veiklios vadovybės, Lietuvių išeiviai pasmerkti ištirpti svetimųjų Jūroje. Pažintis su Lietuvių išeivija K. Pakštui leido tvirtinti, kad „po 20 metų iš 650 000 Lietuvių amerikiečių liks tik menkutės skeveldros“, o „po 50 metų Amerikoje Lietuvių masinės kolonijos jau bus išnykusios. Jų parapijose lietuviškų pamokslų ir giesmių tuomet sutiksime tik retomis išimtimis. Lietuviškų dienraščių jau nebebus. Jei Dėdė Semas nebeatidarys plačiau savo vartų, tai vienos kartos periode jau bus išmirę daugiau kaip 90 procentų Lietuvių“. Panašus likimas Lietuvių laukia ir Pietų Amerikoje, kurios vyriausybės tautinėms mažumoms nepripažįsta kultūrinių teisių, o kanonų teisė nenumato savų parapijų steigimo. Todėl Lietuvos valdžios nesirūpinimas emigracija – nuostolingas ir materialiniu, ir tautiniu požiūriu. Neplaningos, dispersinės emigracijos natūralusis prieaugis dar labiau didina bet kurią galingą Tautą ir mažina Lietuvių skaičių.

Planingos emigracijos idėja
Žinojęs kitų Europos šalių patirtį, pesimistiškai žvelgdamas į likimo Valiai paliktos lietuviškos išeivijos ateitį, K. Pakštas pirmasis Lietuvoje ima kelti planingos emigracijos, koncentruojamos kolonizacijos idėjas. Tokią kolonizaciją keletą amžių vykdė britai, ispanai, portugalai, rusai, kiek mažesniu mastu – prancūzai, olandai. Pagal modernios kolonizacijos reikalavimus sutvarkyta emigracija „pirmais keleriais metais jokio pelno nenešdama, ateity labai padidintų Lietuvių skaičių ir jų gyvenamų teritorijų plotus“, – rašė K. Pakštas 1928 m. Parapijos, mokyklos išeivijos tautiškumą galėtų pratęsti iki trečiosios kartos, o nuolat išlaikyti tautybę galima tik kolonijose, įsikūrusiose toliau nuo didesnių Kultūros, judėjimo centrų. Tai leistų susiformuoti savoms tautinėms tradicijoms, susigyventi su naująja Žeme, įgyti atsparumo. Lietuvybė išeivijoje ne tik nežūtų, bet dar ir išplėstų Lietuvos kultūrinę įtaką įsikūrimo vietose. Todėl pirmasis svarbiausias išeivijos tikslas – „užtikrinimas Tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei, suradimas pagrindo jos būsimai didybei“. Antrasis realus išeivijos tikslas, K. Pakšto nuomone, ugdymas sau „tikro Draugo ir bendradarbio visuose Kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjo nelaimėse“.

Neplaningos emigracijos arba „Žmonių pertekliaus išmetimo per duris“ pavertimas kolonizacija, dalies Tautos persodinimas į erdvinius, derlingesnius kraštus – toli siekiantis patriotiškas planas. K. Pakšto, įsitikinusio, jog „labai negudri yra ta valdžia, kuri Valstybės biudžetą sustato vadovaudamasi vien tik tų metų reikalais, neįžvelgdama tolimesnėn ateitin“, planui įgyvendinti reikia išsamaus išsilavinimo, didelės Išminties ir iniciatyvos Valstybės veikėjų. Prisimindamas, kad tikslingai apgalvotų, suplanuotų užmojų (išskyrus Žemės reformą) neturėjo dar nė viena Lietuvos vyriausybė, K. Pakštas nelaukia rimto valdžios dėmesio savo idėjai. „Būdami jau nuo kelių amžių pasyvių Tautų įtakoje, – rašo jis, – Mes vargiai galime tikėtis greitu laiku susilaukti tokio ministerių kabineto, kurio daugumas narių būtų jūreiviškos, veiklios ir toli reginčios iniciatyvos adeptai“.

Nesulaukęs nei valdžios, nei visuomenės pritarimo, mokslininkas po truputį, neskubėdamas tyrinėja galimybes kur nors toli nuo pavojingų geopolitinių regionų įkurti antrą, autonominę, Lietuvą iš to gyventojų pertekliaus, kuris yra priverstas emigruoti. Dar 1924 m. susidomėjo Kanados Kvebeko provincijos centrinės dalies laisvais molingų dirvų plotais, kuriuos vėliau ėmė dirbti prancūzai. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje K. Pakštas savo žvilgsnį nukreipia į Pietų Ameriką. Mano, kad iš Argentinoje ir Brazilijoje gyvenančių dešimčių tūkstančių Lietuvių būtų galima atrinkti apie 2–3 tūkst. darbščių, padorių Šeimų, turinčių šiek tiek santaupų. Kolonizacijon įsitraukusio banko nupirktas didžiulis Žemės plotas lengvatinėmis sąlygomis būtų išdalytas šiam kolonistų branduoliui. 1927 m. K. Pakštas iškeliauja į Braziliją, tyrinėja Lietuvių emigrantų Gyvenimą. Įsitikina, jog Brazilijos vyriausybė nepalankiai vertina Lietuvių autonomijos kūrimą San Paulo valstijoje, o socialinės ir kultūrinės sąlygos kelia daug nutautėjimo pavojų. Todėl yra priverstas susidomėti Afrikos žemyno kolonizacinėmis galimybėmis. 1930 m. vasarą iš valdžios gavęs nemokamą bilietą bei 3 tūkst. dolerių kelionės išlaidoms, porą mėnesių tyrinėja Pietų Afrikos Valstybių Gamtos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalba įvairiems visuomenės sluoksniams, pateikia pluoštą originalių straipsnių. Ypač daug rašo apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolat gyventi europiečiams, o oro sąlygos žemdirbiams leidžia bent du kartus sėti ir pjauti,  galvijus visus metus ganyti laukuose. Analizuodamas 1885 m. prasidėjusią Angolos kolonizaciją, pastebi, jog iš 40 000 baltųjų dauguma yra administracijos, pramonės, prekybos įmonių ir kariuomenėje tarnaujantys portugalai. Nuo 1912 m. buvo ruošiami planai, vykdomi tyrinėjimai žydų tautiniam židiniui Angoloje įkurti, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jų dėmesį vėl nukreipė į Palestiną. Po karo Angoloje nedideles kolonijos įkūrė vokiečiai, fašistinės Italijos vyriausybė nesėkmingai prašė portugalų valdžios leisti įkurdinti 30 000 kolonistų. 1929 ir 1930 m. Angoloje lankėsi trys lenkų ekspedicijos, ieškojusios vietos 100 000 ūkininkų apgyvendinti. K. Pakštas pastebėjo, jog „didžiųjų Valstybių piliečiams portugalų valdžia stengiasi sudaryti įvairių kliūčių, nes prisibijo jų įtakos ir labai nenori, kad jie ten kolonizuotųsi. Į mažų Tautų kolonistus, kurie neturi galimybių pasišaukti savo interesams apginti savo krašto laivyno, portugalai žiūri palankiau“.

Apskaičiavęs, kad Angolos sąlygomis smulkiam 100 ha ūkiui įsigyti ir įrengti reiktų apie 20 000 litų, K. Pakštas manė, jog Lietuva galėtų galvoti tik apie nedidelę 1000 Šeimų koloniją. Jai labiausiai tiktų dalis Brazilijos Lietuvių, jau pramokusių portugalų kalbos ir apsipratusių su specifinėmis šiltųjų kraštų ūkininkavimo sąlygomis. Aptardamas gausias biurokratines kliūtis, menką rinką, infrastruktūrą, K. Pakštas pabrėžė, jog „Angola vis dėlto nėra tokia medum ir pienu pasruvusi Žemė, kaip kas iš tolo gali vaizduotis“, arba „vienintelė ir pati geriausia Lietuvių kolonizacijai vieta“. Politiniu teisių požiūrių tinkamesnė jam atrodė Pietų Rodezija, bet į ją tuo metu aktyviai skverbėsi britų kolonistai, kurie greitai išpirko geresnes Žemes.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kolonizacijos galimybėmis K. Pakštą domino Tanganika, Mingano teritorija Kvebeke, domėjimosi vertomis jis vadino Australiją, Naująją Zelandiją, kai kurias Okeanijos salas, į Sibirą panašią, bet didelės ateities susilauksiančią Vakarų Kanadą. Trečiajame dešimtmetyje ir Lietuvos valdžia įvairiais kanalais zondavo kolonizacijos galimybes Kanadoje, Brazilijoje.

Planingai ir kruopščiai į parinktas vietas telkiama, prideramai tvarkoma išeivija – svarbus lietuvybės rezervas mažai Tautai, gyvenančiai itin pavojingame regione. Laiku, t. y. XIX a. pabaigoje, pradėję koncentruotą kolonizaciją, Lietuviai, nuoširdžiu K. Pakšto įsitikinimu, būtų sukūrę naują Lietuvą – autonominę provinciją, dešimteriopai viršijančią Lietuvos plotą. Tačiau ir trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose Pasaulyje dar buvo tam tinkančių tuščių plotų. Į juos kasmet siunčiant po 200 Lietuvių Šeimų, gerai paruoštų ūkininkauti naujose sąlygose, vien 1935–1939 m. buvo galima sutelkti apie 1000 Šeimų arba 5000 Žmonių, įsikūrusių vidutiniuose arba stambiuose ūkiuose. Nuolat gausėjanti diaspora praplėstų Tėvynės siauras ribas, būtų Gyvybės kupina lietuvybės atžala su plačiomis autonominėmis teisėmis. Toks projektas Valstybei iš pradžių būtų kainavęs kasmet apie 2 milijonus litų. Tolimesnė kolonizacija galėtų vykti jau be Valstybės paramos.

K. Pakšto nuomone, kolonizacija – patriotinis žygis, kuriam reikia labai gerai pasiruošti. Visų pirma būtina studijuoti tuos kraštus, kur dar galima kolonizuotis, tikintis gerų ekonominių perspektyvų bei mažiausio nutautėjimo pavojaus. Pastaruoju požiūriu priimtiniausi tie kraštai, kuriuose kuo retesni kontaktai su baltosios rasės Žmonėmis. Kolonijos ūkio produkcija turėtų atitikti importo reikalavimus, sudaryti gerą objektą mainams su metropolija. Pagal parinktas vietos sąlygas iš anksto ruošiami specialistai: agronomai, gydytojai, kunigai, mokytojai, architektai, advokatai, amatininkai, prekybininkai. Anksčiausiai apgyvendintas „pirmasis branduolys“ paruošia dirvą naujiems, specialiai atrinktiems, teoriškai parengtiems kolonistams. „Tai – drąsūs, dori, neišlepę, vargo matę ir energingi Žmonės, pasiryžę nugalėti visus sunkumus, daugiau dirbti ir vargti negu savoje Tėvų Žemėje“. Lietuvos Žemėje tokių Žmonių nestygo.

K. Pakštas ragino įkurti pasaulinę Lietuvių sąjungą, susirūpinti kolonijų steigimu. Pasaulinio Lietuvių kongreso išvakarėse pasirodžiusiame straipsnių rinkinyje jis rašė: „Mano svajonė – viso Pasaulio Lietuvių sąjunga. Jie, suvažiavę į kongresą, prabils kiekvienas savo Kalba, bet visi žinos, iš kur jie kilę, kur jų tikra Tėvynė. Mes – ne didžiulė kinų Tauta, kuri daug savo Žmonių veltui atiduoda: Mūsų Tauta nedidelė ir Mes neturim nė vieno Lietuvio išsižadėti ir užmiršti“.

K. Pakšto antrosios Lietuvos idėja – ne tuščios fantazijos blyksnis, o geopolitinėmis, demografinėmis, kitų kraštų patirtimi grįsta nuostata. Jos tikslas – išsaugoti Lietuvai pačią didžiausią jos vertybę – Žmogų, iš aktyviausių Tautos atstovų, priverstų apleisti kraštą, sukurti mažą, saugų lietuviško atsparumo židinį, ypač reikalingą valstybingumo praradimo atveju. Net po ilgamečių tyrinėjimų mokslininkas neturėjo vienintelio teisingo atsakymo ar patarimo, kur Lietuviams geriausia būtų kolonizuotis. Lietuvos Respublikos laikais kruopščiai parinkta, Valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stambesnė kolonija galėjo tapti rimta atrama Antrojo pasaulinio karo išeiviams. K. Pakšto pastangų nevaisingumą galima aiškinti ne tik politinėmis, ekonominėmis priežastimis, bet ir XX a. devintajame dešimtmetyje atskleistais bendraisiais biologinių sistemų funkcionavimo dėsningumais – etnosai turi savo natūralias, gana stabilias geografines ribas. Praplėsti jas pavyksta tik nedaugeliui ir tik tam tikrą laikotarpį.