Vilniaus Katedra
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (arba tiesiog Vilniaus katedra) stovi Vilniaus senamiestyje. Prie katedros stovi varpinės bokštas.
Manoma, kad pirmoji Katedra buvo pastatyta XIII a. pagoniškos šventyklos vietoje Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštui 1251 m. paminėti. Ji buvo pereinamojo iš romaninio į gotiką stiliaus, kvadratinio plano. Po Mindaugo mirties (1263 m.) katedra galėjo būti paversta pagonių šventykla.
1387 m. Jogailos rūpesčiu buvusios pagonių šventyklos vietoje pastatyta nauja bažnyčia su 5 koplyčiomis.
Per ilgus istorijos vingius griauta, atstatyta, renovuota, ne kartą degė. Pastato svarba lėmė, kad rekonstrukcijoms vadovaudavo žymiausi užsienio ir vietiniai architektai bei menininkai. Todėl iki šių dienų yra išlikę įvairių stilių fragmentų. Klasicistiniai bažnyčios bruožai – XVIII a. pabaigos garsaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projekto rezultatas.
1949 m. katedra buvo uždaryta. Po 1953 m. katedra perduota Dailės muziejui. Vėliau čia buvo paveikslų galerija. Per sovietinę okupaciją katedros turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, kita dalis parduota. Rasti apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sužaloti vargonai, apgadintos skulptūros, antkapiai.
Pastato interjere gausu vertingų freskų, paveikslų, skulptūrų, antkapinių paminklų. Katedros požemiuose yra seniausia Lietuvoje freska (XIV a. pab.), vaizduojanti Kristaus nukryžiavimą. Šv. Kazimiero koplyčia garsėja daugybe freskų, dekoratyvinių lipdinių ir skulptūrų – tai vienas vertingiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Lietuvoje. Joje ilsisi Lietuvos globėjo Didžiojo kunigaikščio Šv. Kazimiero palaikai.
Katedros varpinė stovi ant žemutinės pilies ginybinės sienos bokšto liekanų. Apvalioji bokšto dalis buvo išmūryta XIV a., o vėliau šis bokštas tapo varpine. XVII a. varpinėje buvo įrengtas laikrodis, o dabartinę išvaizdą varpinė įgijo tik XIX a. pradžioje. Varpinės aukštis – 57 m.
