Tauragė

Lietuvos pietvakariuose, ant Jūros upės kranto, prie Karaliaučiaus-Rygos kelio, jau kelis šimtmečius gyvuoja miestas, mūsų sentėvių gražiai pavadintas – Tauragė. Tauragės vardas sudėtas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas. Jis primena, kad šiose žemėse būta miško galiūnų taurų, o iš jų ragų meistrai gamino ragus (trimitus), ginklus, taures midui gerti ir kitus reikmenis. Čia plytėjo didžiulės girios, dėl to buvo puikios sąlygos medžioti, ugdyti verslus. Vandens keliais – Šešuvimi, Jūra, Nemunu – buvo susisiekiama su tolimais kraštais, vežami kailiai, medus, vaškas, derva ir kitos tradicinės lietuvių prekės, parsivežama buičiai ir karybai reikalingų dalykų. Istorijos vingiuose Tauragė atsidūrė dviejų skirtingų etninių, religinių, politinių pasaulių terpėje. Kartkartėmis šis kraštas turėjo būti siena, skiriančia šiuos pasaulius, o kartais juos jungiančiu tiltu. Dėl to šis kraštas, tarsi pušelė prie didelio kelio, įgijo tik jam būdingą charakterį ir savitą, nepakartojamą atspalvį.

Rašytiniuose šaltiniuose Tauragė minima tik XVI a. pradžioje, bet miesto įkūrimas siekia ankstyvesnius laikus. XIII-XIV a. per jo apylinkes ėjo svarbūs kryžiuočių keliai į Lietuvą. Kryžiuočių veržimasis į Žemaičių žemę baigėsi tik po Žalgirio mūšio. Miestui pradžią teikė Tauragės dvaras. XV a. antroje pusėje dvaras priklausė Kontautams. Mirus Jonui Kontautui dvaras, per pastarojo žmoną Jadvygą Aleknaitę Kontautienę, ištekėjusią už Stanislovo Bartoševičiaus, perėjo paskutiniajam. 1507 m. Tauragėje pastatoma katalikų bažnyčia, kurią fundavo Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio duktė Jadvyga Bartoševičienė. Miesto vardas XVI a. pradžioje jau gerai žinomas svetimšaliams. Tauragė pažymėta 1526 m. B.Vapovskio ir Švedų arkivyskupo Olaus Magnusu 1539 m. Šiaurės Europos žemėlapyje.

1549 m. Merkeliui Šemetai vedus Onos Bartoševičiūtės Glebavičienės dukterį, Tauragė atiteko Šemetoms. 1567 m. Žemaitijos kaštelionas Merkelis Šemeta pastatydino Tauragėje evangelikų liuteronų bažnyčią ir įsteigė parapiją. Vėliau miestas ėjo iš rankų į rankas. 1653 m. Tauragė atitenka Lietuvos karuomenės etmonui Jonušui Radvilai. Pastarasis, siekdamas išlaikyti savo gausias valdas Radvilų šakos giminei, vienintelę savo dukterį, Oną Mariją apvesdino už pusbrolio Boguslavo Radvilos. 1669 m., po Boguslavo mirties, jo turtus paveldi nepilnametė Liudvika Karolina Radvilaitė. Tai paskutinė Biržų-Dubingių Radvilų reformatoriškosios šakos dvarų valdytoja, stipriai rėmusi Lietuvos evangelikų reformatų veiklą. 1681 m. sausio 17 d. Karolina išteka už Brandenburgo margrafo Liudviko. 1691 m. Vilniaus tribunolo tvirtinimu, Tauragė patenka Prūsijos valdovams, nors politiškai vistiek priklausė Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Jonušo Radvilos sumanymas pertvarkyti Tauragės dvarą, miestui suteikti savivaldą, tuo pritraukiant verslininkus ir kitų kraštų amatininkus taip ir liko neįvykdytas.

Tauragės dvaras, atsidūręs Brandenburgo kurfiurstų žinion, savo ūkine veikla kiek išsiskyrė nei kiti Lietuvos dvarai. Tauragei, patekus Prūsijos valdžion, buvo įvesta vokiška administracija: kurfiurstai skirdavo Tauragės valdytojus. Nuo 1688 iki 1793 metų Tauragę valdė dvylika pareigūnų, kurių daugumoje buvo lietuviai. Prūsijos valdovas, kaip Tauragės savininkas, buvo lygus Lietuvos didikams ir privalėjo atlikti Lietuvos ir Lenkijos valstybės įprastą mokesčių mokėjimą ir prievolę.

1793 rugsėjo 25 d. Gardino sutartimi Prūsijos valdovai atsisakė Tauragės ir ją su Serijais grąžino Lietuvos ir Lenkijos respublikai. Kitų metų rugpjūčio 3 dieną savo žinion Tauragę perėmė Raseinių apskrities viršininkas Aramavičius. Rusams, prūsams ir austrams besiderint dėl galutinio Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo, Prūsų karalius buvo pasiūlęs Rusų imperatorei Jekaterinai II sudaryti tarp Rusijos ir Prūsijos nedidelę buferinę kunigaikštystę, į kurios ribas turėjo įeiti ir Tauragė. Šiai kunigaikštijai valdyti buvo siūlomas kunigaikštis Platonas Zubovas, Jekaterinos II mylimasis. Tačiau rusai sumanymui nepritarė. 1795 m. Tauragė, kartu su visa Lietuva, pateko Rusijos valdžion. Carienė Jekaterina II Tauragę padovanojo savo gydytojui Kruse, o šis perleido ją savo posūniui Albrechtui. 1805 m. Albrechtas Tauragės dvarą ir miestą, priklausančius Rusijos valstybės iždui, pardavė grafui Platonui Zubovui. Po Platono mirties, neišsprendus Zubovų turto pasidalinimo, Tauragė perėjo valstybės iždo žinion. XIX a. pradžioje Tauragėje vyko dideli politiniai įvykiai. 1805-1807 m. susidarius Europos valstybių koalicijoms, kuriuose dalyvavo ir Rusija, Tauragės dvaras buvo paverstas Rusų caro būstine ir carinės Rusijos kariuomenės vyriausia tvirtove. Čia Dažnai lankydavosi Rusijos caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius. 1807 balandžio 14 d. Napoleonui nugalėjus rusus ties Fridlandu ir rusų kariuomenei pasitraukus į dešinę Nemuno pusę, caras Aleksandras I tų pačių metų birželio 22 Tauragėje pasirašė su prancūzais sutartį. Ši sutartis iš esmės buvo garsiosios 1807 birželio 25 Tilžės taikos sutarties prototipas.

1812 m. Napoleono armijai traukiantis iš Rusijos Tilžės kryptimi, traukėsi ir Napoleono sąjungininko, Prūsijos armijos korpusas, vadovaujamas generolo leitenento H.Jorko. Rusijos armijos korpusas, vadovaujamas generolo majoro I.I.Dibičiaus, užuot puolęs prūsų korpusą, atsiuntė pas H.Jorką paramentalus ir siūlė nesikauti, tartis. 1812 gruodžio 30 Tauragės dvaro Požerūnų malūne (6 km nuo Tauragės) buvo pasirašyta 7 straipsnių konvencija, vėliau vadinama Tauragės konvencija. Šis įvykis laikomas reikšmingu posūkiu Europos istorijoje. Tauragės konvencija pripažinta teisėta, išaukštinta kaip vokiečių tautinio išsivadavimo pradžia. 1841 m. Tauragės dvaras vėl perėjo valstybės iždo žinion, o nuo 1846 m. caras Nikolajus I, majorato teisėmis, padovanojo kunigaikščiui Hilarijui Vasilčikovui. XIX a. viduryje Tauragės miestas savarankiškumo neturėjo ir priklausė dvarui. Miestas, neturėdamas savarankiškumo augo lėtai, be to, jo augimą trukdė pastovūs gaisrai. Tauragė degė: 1780, 1782, 1815 ir 1836 metais. Paskutinis gaisras miestui pridarė daug žalos. Gaisras kilo gegužės mėnesį ir apėmė visą senąją miesto dalį. Gaisro metu sudegė apie 200 pastatų, tame tarpe ir 1819 m. statyta didelė muitinė su sandėliais, paštas (1830 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1787 m.). Mieste gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Nukentėję nuo gaisro miestiečiai statėsi laikinus barakus, pasienio muitinė laikinai buvo perkėlta į dvarą. Tais pačiais metais Rusijos vyriausybės įsakymu architekto Vaclovo Ritšelio buvo paruoštas ir patvirtintas naujas Tauragės miesto statybos projektas. Taip buvo kuriamas naujas Tauragės miestas ir naujoje vietoje. Naują vietą nulėmė 1836 m. pradėtas tiesti Tilžės-Rygos plentas. 1836-1837 m. buvo suprojektuotas ir 1836-1844 metais nutiestas Šiaulių-Tauragės ruožas. Naujas kelias, vedęs iš Prūsijos į Lietuvą, Požerūnų kaime, aplenkdamas Tauragės dvarą, pasuko šiauriau. Dėl aukšto Jūros upės vandens lygio inžinierių nurodymu plentui ir miestui buvo parinkta nauja vieta. Nutiesus per Tauragę naują plentą miestas ima sparčiai augti. Tam turėjo reikšmės patogi miesto geografinė padėtis, pasienio gyvenvietės statusas, nulėmęs aktyvų miesto ūkinį – prekybinį gyvenimą. Pagrindinis gyventojų verslas buvo prekyba. Tauragėje buvo muitinė, per kurią iš Lietuvos į Prūsiją buvo gabenama daug javų, linų, arklių, žąsų, o į Lietuvą – įvairių prekių. XIX a. viduryje Tauragėje prie pagrindinio plento pastatomas pasienio miestams būdingas kompleksas: rūmų ansamblis, skirtą muitinei (1844-1847; 1852; 1866 m.), architekto Slupskio parengtas pašto stoties kompleksas su užeigos namais (1858-1861 m.), pasienio įgulos rusų stačiatikių cerkvė (1874 m.). 1843 m. pagal architekto Bruco projektą pastatoma evangelikų liuteronų bažnyčia, 1903 m. – Romos katalikų bažnyčia. Pogaisrinės Tauragės užstatyme plito mūrinė statyba, kuriai plytas tiekė Tauragės dvaro plytinė. 1871 m. Tauragės dvaro savininkas H.Vasilčikovas dvare atidarė spirito varyklą, 1877 m. pastatė garinį malūną. Nuo 1889 m. Tauragė turėjo ugniagesių komandą, kuri 1897 m. šalia naujos turgavietės pasistatė gaisrinės pastatą. 1880 m. mieste buvo parapijinė ir valsčiaus mokyklos. 1898 m. H.Vasilčikovo įkurta jo vardo progimnazija, o nuo 1911 m. – gimnazija. 1910 m. įsteigiama mergaičių gimnazija.

Mieste 1906 m. veikė vartotojų bendrovė, kuri ,praėjus metams, turėjo 240 narių. 1908 m. įsikūrė Tauragės ūkio ratelis, apie 1909 m. atidaryta spaustuvė. Veikliai reiškėsi Tauragės giedotojų draugija, turėjusi vaidintojų grupę ir chorą, kurį vedė J.Charžauskas. Pagal parengtą planą 1910 m. miestas pilnai buvo užstatytas. Augant Tauragei daugėjo ir gyventojų skaičius: 1833 m. gyveno 630 gyventojų, 1892 m. – 4722, 1897 m. – 6655, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau 10000 gyventojų. XIX a. antroje pusėje Tauragė tampa nepavaldi dvarui, tačiau pilno savarankiškumo dar neturi. Tauragės miesto valdytoju tampa pasienio užkardos viršininkas. Mieste buvo įsikūręs Jurbarko pasienio muitinių apygardos štabas, kurio tarnautojų aparatą sudarė viršininkas, 4 pareigūnai ypatingiems pavedimams, sekretorius ir muitinės deputatas. Štabo viršininkui buvo pavaldi Vilniaus pasienio karinės tarnybos kareivių brigada. Tauragė prikalusė Raseinių apskričiai ir iki 1919 m. buvo valsčiaus centru.

Mieste ir jo apylinkėse tautinis atgimimas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Per Tauragę eidavo knygnešiai, gabendami knygas. Viena pirmųjų Lietuvoje teisme nagrinėtų 1870-1871 m.m. knygnešių byla liečia ir Tauragę. Šioje byloje už lietuviškų knygų platinimą kaltinamas Tauragės klebonas J.Tamoševičius. 1872 – 1882 m. lietuviškas knygas platino Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas J.Pipiras. Jo įpėdinis kunigas Martynas Keturaitis 1882 – 1884 m.m. taip pat platino draudžiamą literatūrą, už tai buvo ištremtas į Kaukazą iš kur ir emigravo į Ameriką. Tauragėje pastačius muitinę, joje buvo kalėjimas pasienio areštuotiesiems. Spaudos draudimo metais buvo dienų kai sulaikydavo net 37 sienos pažeidėjus. Pirmojo pasaulinio karo metu Tauragė labai nukentėjo. 1914 rugsėjo 5 pasirodė pirmiejio vokiečių žvalgai. Po dviejų dienų vokiečiai dislokavo didesnes pajėgas. Metų pabaigoje rusų armija surengė Rytų Prūsijos puolimo akciją ir, užėmę Tauragę, pasiekė Tilžę. Vokiečių armijos vadovybė, įvertindama tai, kad pralaimi Rytų fronte, metusi keletą divizijų, 1915 kovo – balandžio mėnesiais surengė puolimo akciją. Jos metu buvo okupuota Tauragė. Prasidėjus karo veiksmams, apšaudant miestą, jis užsidegė ir sudegė iki pamatų. Pastatų išliko vos keletas miesto pakraščiuose ir gal trečdalis ankstesnių gyventojų. Iš trijų buvusių bažnyčių liko sveika tik rusų stačiatikių cerkvė. Miesto gatvių ir turgaus aikštės grindinių akmenys buvo išvežti plentui taisyti. Miestas buvo tiek sunaikintas, kad kraštą okupavę vokiečiai Tauragėje nerado patalpų savo apskrities įstaigoms kurti. Vokiečių okupacinė valdžia muitinės pastate įsteigė psichiatrinę ligoninę, miesto šiaurės vakarų dalyje nutiesė siaurąjį geležinkelį, einantį nuo Lauksargių per Tauragę, Skaudvilę į Kelmę. Geležinkelis iki Tauragės ėjo lygiagrečiai plentui, miestą lenkė iš šiaurės. Geležinkelio stotis buvo dabartinėje Šilalės gatvėje. 1915 – 1916 m. liūtims paplovus geležinkelio pylimą, okupacinė valdžia siaurojo geležinkelio neberemontavo, o per miesto pietinę dalį nutiesė plačiojo geležinkelio liniją. Prie turgaus aikštės 1916 m. vokiečiai pastatė trijų aukštų administracinį pastatą, vadinamą “Rathaus” (liet. – Rotušė). Vokiečių okupacijos laikotarpiu, per 1915 metų gaisrą nukentėjęs miesto užstatymas vyko lėtai. Iki 1919 m. buvo pastatyta tik 48 nauji mediniai pastatai.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, tauragiškiai buvo aktyvūs ir tautiškai sąmoningi. 1918 metų pabaigoje sudarytas Tauragės apsaugos štabas, jam vadovavo karininkas J.Kubilius. 1919 sausio 10 atvyko pirmieji savanoriai, o sausio 15 – mobilizuoti karininkai bei puskarininkai. Sausio mėnesį pradėtas formuoti 1 – as Žemaičių pėstininkų batalijonas. 1919 vasario 16, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės vienerių metų sukaktį, Tauragėje suruoštas pirmas Žemaitijoje Lietuvos kariuomenės paradas. Nepriklausomybės metais Tauragė pagal naują stačiakampį planą gražiai atsikūrė. Per Jūros upę pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas vietoj 1915 metais susprogdinto senojo, statyto XIX a. antroje pusėje. Miesto gatvės išgrįstos tašytais akmenimis, šaligatviai iškloti plytelėmis, pravesta dalinė kanalizacija, 1935 m. – vandentiekis, sutvarkyta Jūros upės pakrantė, sutvarkytas gatvių apšvietimas. Mieste atsirado monumentalių visuomeninių pastaų, suprojektuotų žinomų architektų: 1927 m. arch. E.A.Fryko geležinkelio stoties pastatas, 1932 m. – ligoninė, 1933 m. – šaulių namai (arch. K.Reisonas), 1935 m. – banko pastatas (arch. A.Funkas ir M.Songaila). Nuo 1932 m. pradeda veikti “Maisto” fabrikas, trečiajame dešimtmetyje mieste veikė 3 plytinės, spirito varykla, 2 saldainių fabrikai, 3 viešbučiai, 2 lentpjūvės, 3 automobilių remonto dirbtuvės, 5 malūnai, 4 vaistinės, 2 vaikų darželiai. Mieste buvo platus švietimo įstaigų tinklas – veikė kelios pradžios mokyklos, komercijos mokykla, gimnazija, mokytojų seminarija, žydų progimnazija, mergaičių amatų ir namų ruošos žemės ūkio mokykla. 1930 m. miestas pasipuošė V.Kudirkos ir V.Putvinskio paminklais, kurie sovietiniais metais buvo sunaikinti.

1923 m. Tauragėje buvo 1363 namai, 1936 m. – 872 mediniai ir 211 mūrinių pastatų. 1935 m. gyveno 6527 gyventojai, 1939 m. – 10561 gyventojas. Tauragė buvo vienas iš greičiausiai ir gražiausiai atsistatančių nepriklausomybės miestų, kuriam 1932 m. suteikiamas antraeilio miesto statusas. Jo reikalus tvarkė gyventojų rinkta taryba su burmistru. Tauragė buvo apskrities centras su savomis įstaigomis. Tauragė skaudžiai nukentėjo 1940-1941 m. pirmosios rusų ir 1941-1944 m. vokiečių okupacijos metais. 1941 birželio 22, vokiečiams pradėjus kovos veiksmus per Tauragę, buvo suduotas vienas didžiausių smūgių. Miestas paverstas griuvėsių krūva. Dar nespėjus atsistatyti, pakartotinai nukentėjo 1944 spalio mėnesį. Karo metais iš miesto pasitraukė dalis gyventojų, dalis išvežta darbams į Vokietiją, dauguma miesto gyventojų žydų išžudyta. Pirmais pokario metais miestas kentėjo nuo rusų NKGB represijų. Per karą sugriauta apie 80% miesto. 1948 m.Sudarytas Tauragės užstatymo projektas (arch. R.Skromanas) numatė miestą atstatyti toje pat vietoje, užstatytoje po 1836 m. gaisro, tik pramoninius rajonus iškelti už geležinkelio. 1962 m. arch. J.Vanago parengtas naujas miesto planas, 1976 m. arch. P.Janulis parengė kitą projektą. Juos realizuojant dingo turgaus aikštė, laisvesnės teritorijos buvo užstatytos gyvenamaisiais namais, kuriuos statėsi miestą atkuriantys gyventojai. Dėl pokarinių planinės struktūros rekonstrukcijų ypač nukentėjo istorinis paveldas, kuris telkėsi dabartinėse S.Dariaus ir S.Girėno, Bažnyčių, Vytauto gatvėse. Dalis senojo užstatymo rekonstruota be specialių tyrimų, tuo sunaikinant pastatų architektūros autentiką. Dėl naujo užstatymo sunaikintos žydų, evangelikų liuteronų kapinės. Formavosi nauji miesto rajonai: Žalgiriai, Jovarai ir pramoninis. Pokaryje Tauragė virto pramoniniu centru. 1959 m. pastatytas daržovių fabrikas, 1956 m. – keramikos gamykla, 1963 m. – skaičiavimo mašinų gamykla, atsikūrė nuo 1932 m. veikęs mėsos kombinatas ir t.t. 1959 m. Tauragėje gyveno 12041 gyventojas, 1970 m. – 19575 gyventojai. Atstačius sugriautą Tauragę, ji virto kultūriniu centru. Aštuntajame dešimtmetyje tvarkomas miesto centras, Jūros upės krantinė, įrengiama vasaros estrada, naujai užtvenkiama Jūros upė. 1965 m. pastatomas televizijos retransliacijos bokštas, kuris 1991 m. pakeistas nauju galingesniu.

1988 m. gaivus atgimimo vėjas pasiekė ir Tauragę, rugsėjo mėnesį įkuriama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1989 metais po daugelio metų pradedamos švęsti vasario 16 – osios iškilmės, sugražinami miestui senieji gatvių pavadinimai. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė atnešė naujų vilčių ir galimybių. Iš nebūties sugrįžo V.Kudirkos, V. Pūtvio – Putvinskio paminklai. Nauji paminklai įamžino tremties kankinių ir rezistencijos kovų bei jų aukų atminimą. Pamažu keičiasi miesto veidas, vis didesnis dėmesys skiriamas Tauragės istorinio palikimo išsaugojimui. Mieste savo veiklą pradėjo Mažosios Lietuvos ir Žemaičių bendrijos, politiniai kaliniai ir tremtiniai, šaulių sąjunga. Pamažu keičiasi Tauragė, nes kiekvieną didelę permainą pirmiausia lydi sumaištis, griūtys, netektys, o tik po to išsipildo viltys. Dabar, 1999 metu sausio 1 dienos duomenimis, Tauragės rajone gyveno 56015 gyventojų. Iš jų, 35464 gyventojai – mieste.