Senovės Egiptas

Planas

1. Geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos
2. Egipto apgyvendinimas ir visuomenės santvarka
3. Didžiausi civilizacijos pasiekimai
4. Religija
5. Menas
6. Tradicijos

Egipto civilizacija

Egipto senove domėjosi jau Antikos rašytojai: Herodotas, Plutarchas ir kiti. Bet jie visi rėmėsi pašnekesiais su egiptiečiais, o jei ir matė egiptiečių rašto paminklų, tai negalėjo jų perskaityti.

Kai 332 m. pr. Kr. Egiptą užkariavo Aleksandras Makedonietis ir ten persikėlė daugybė graikų, susidomėjimas šios šalies praeitimi dar labiau sustiprėjo. Vėliau, 18a. pabaigoje, Napoleono žygio į Egiptą metu, prasidėjo sistemingi šio krašto tyrinėjimai. Štai, 1822m. prancūzų mokslininkas Ž.F. Šampolionas pirmas perskaitė egiptiečių hieroglifus.

Daugelis archeologų ir mokslininkų paskyrė savo gyvenimus senovės Egipto tyrinėjimams, nes ši seniausia civilizacija “buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina”.

Politinė Egipto raida

1. Ankstyvosios karalystės laikotarpis (3000-2800 m. pr. Kr.)
2. Senosios karalystės laikotarpis (2800-2250 m. pr. Kr.)
3. Pirmosios suirutės laikotarpis (2250-2050 m. pr. Kr.)
4. Vidurinės karalystės laikotarpis (2050-1750 m. pr. Kr.)
5. Antrosios suirutės laikotarpis (1750-1580 m. pr. Kr.)
6. Naujosios karalystės laikotarpis (1580-1085 m. pr. Kr.)
7. Nuosmukio laikotarpis (1085-30 m. pr. Kr.)
a) Tarpusavyje besivaržančios kunigaikštystės (1085-715 m. pr. Kr.)
b) Susivienijimas (715-525 m. pr. Kr.)
c) Persų nukariavimas (525-332 m. pr. Kr.)
d) Aleksandro Makedoniečio nukariavimas (332-30 m. pr. Kr.)
e) Nuo 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos galybe.

Derlingas Nilo slėnio dirvožemis davė pradžią Egiptui – civilizacijai, kuri atsirado prieš 5000 metų ir išsilaikė daugiau kaip 3000 metų. Nilo vandenys tamsų jo pakrančių dirvožemį padarė našiu, ir Egipto civilizacija suklestėjo.
Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Civilizacijos pradžią lėmė miestai. Egiptas buvo apgyvendintas dar prieš senojo akmens amžiaus (paleolito) laikus. Afrikos klimatas tuo metu ne toks karštas ir sausas. Nilo slėnis buvo žemiškasis rojus klajoklių gentims , kurios vertėsi rankiojimu ir medžiokle. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai žemdirbiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Klajoklių ir medžiotojų gentys tapo sėsliais žemdirbiais ir gyvulių augintojais. Imamas dirbti Nilo slėnis, esama pastangų panaudoti dirbtini drėkinimą. Nemažų laimėjimų pasiekia amatininkystė. Visi šie faktai rodo gamybinių jėgų stiprėjimą, o dėl to susidarė sąlygos pirmykštei bendruomeninei santvarkai irti ir virsti ankstyvąja vergovine visuomene.

Turtinė nelygybė spartino perėjimą nuo gentinės santvarkos prie valstybės.

Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamas nomais. Kiekvienas nomas – tai miestas su aplinkiniais kaimais bei laukais ir svarbiausiojo dievo šventykla. Nomai garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius reikalus tvarkė nomarchas – nomo viršininkas.. Manoma, kad iki IV tūkst.. pr. Kr. pab. Egipte buvo 42 nomai. Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenius po visą Egiptą padėjo susivienyti šiems mažiems valstybiniams dariniams. Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mažų valstybėlių junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės : Žemutinio Egipto karalystė (Nilo deltoje) ir Aukštutinio Egipto karalystė (į pietus nuo deltos). Apie 3000 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį , sostinė – Memfis. Šalies susivienijimas sudarė palankias sąlygas išplėsti ir patobulinti irigacijos sistemą. Žemės ūkis tapęs ekonomikos pagrindu dar priešdinastiniais laikais, pasidarė kur kas našesnis. Plėtojama sodininkystė ir daržininkystė.

Pirmųjų dviejų dinastijų faraonai (3000-2800 m. pr. Kr.) palaidoti iš plytų ar akmenų išmūrytuose kapuose. Tų statinių sienos pasvirusios į vidų, todėl vėliau jie buvo pavadinti mastabomis.

Senosios Karalystės laikotarpiui būdingas didelis šalies susitelkimas. Karaliaus valdžia stiprėja ir įgauna despotijos pobūdį. Žodis ,,Karalius” buvo laikomas šventu. Niekas neturėjo teisės jo garsiai ištarti ir tik retomis išimtimis vartojamas alegoriškas posakis ,,faraonas”. Visa dirbama žemė nominaliai buvo faraono nuosavybė. Visiškoje faraono valdžioje buvo rūdynai ir akmens skaldyklos. Iš gyventojų surenkami mokesčiai dažnai ėjo ne valstybės reikalams, o asmeniniams faraono poreikiams. Faraonas atliko 13 vaidmenų:

a) Tarpininko tarp Dievo ir tautos,
b) Kūrėjo,
c) Gydytojo,
d) Architekto,
e) Atpirkėjo ir t.t.

Faraonas šalį valdė per gana sudėtingą biurokratinį aparatą, kuriam vadovavo aukščiausias valdininkas (viziris). Viziris kontroliavo valstybines įstaigas ir šventyklas, vadovavo nereguliariosios kariuomenės rinkimui ir buvo vyriausiasis teisėjas.

Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietos kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Vergų buvo mažai.

Valdovų galybę, aukštą civilizacijos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.

Egiptiečių antkapinio paminko architektūra vystėsi ilgus amžius: nuo paprasčiausių mastabų iki tobulų formų Gizos piramidžių, iškilusių po daugybės nesėkmingų bandymų. Taigi faraonų kapai iš pradžių buvo mastabos. Mastabos – tai seniausias egiptiečių antkapis – vienaukštis statinys nuožulniomis sienomis.

Vėliau buvo statomos laiptuotos ir rombinės piramidės. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5000 m., ir šiandien stebina savo didingumu. Pirmoji piramidė, pastatydinta faraono Džoserio, buvo laiptinis pastatas. Tai antkapis iš mažėjančių viena ant kitos uždėtų mastabų. Pagrindo plotas – 121×109 m, aukštis – 60 m. Vėliau kapų statiniai įgauna aiškią piramidės formą. Pomirtinio gyvenimo kultas apogėjų pasiekė faraono Cheopso valdymo laikais.

2720 m. pr. Kr. buvo pastatyta Cheopso piramidė, kurios aukštis siekė 146,7 m, o pati ji užėmė 5,4 ha plotą. Tai aukščiausias iš trijų Gizos piramidžių. Pagal piramidės briaunas galima tikrinti kompasą, nes briaunos nustatytos į keturias pasaulio šalis.

Visose piramidėse stovėjo sarkofagai su palaikais. Egiptiečiai tikėjo kad siela yra nemirtinga, todėl reikia išsaugoti mirusiojo kūną. Jie manė, jog, išlaikę po mirties savo kūną, gyvens amžinai. Todėl egiptiečiai darė mumijas, balzamuodavo kūnus, kad jie negestų. Balzamuotojai iš mirusiojo kūno išimdavo kepenis, plaučius ir smegenis, bet palikdavo širdį. Tada, kad negestų, ištrindavo sodos kristalais ir galų gale suvystydavo jį drobės juostomis. Daugelis mumijų išsilaikė iki mūsų laikų.

Svarbus kylančios civilizacijos požymis buvo raštas, senovės Egipte jo būta trijų variantų:

1. Hieroglifai – tai ženklai, realistiškai vaizduojantys daiktus, gyvas būtybes ir pan.
2. Hieratinis – jį naudojo tik Egipto žyniai. Paprastesnis raštas, vartotas užrašams, laiškams, knygoms, sąskaitoms.
3. Demotinis – gerokai paprastesnis raštas nei hieroglifai, vadinamasis greitraštis. Jis buvo paplitęs visuose liaudies sluoksniuose.

Rašoma buvo ant papiruso.

Apie 2250 m. pr. Kr. prasidėjo pirmosios suirutės laikotarpis, kurio metu pasikeitė valstybės valdymo schema, smuko amatai, menas, buvo apleisti drėkinimo įrenginiai ir t.t. Prasidėjęs Egipto civilizacijos nuosmukis nereiškė, kad susilpnėjo ekonomika ar politinė galia. Egipto raidoje išryškėjo centralizacijos ir decentralizacijos kova.

Vidurinės karalystės laikotarpio pradžioje (apie 2050 m. pr. Kr.) Egiptas vėl buvo suvienytas. Prasidėjo naujas valstybės pakilimo laikotarpis. Tobulinama irigacijos sistema, plečiama užsienio ir vidaus prekyba. Pagrindiniu vertės matu vietoj grudų tampa auksas. Gamybinių jėgų ir mainų augimas vis labiau didino turtinę nelygybę. Šalia diduomenės iškyla viduriniai gyventojų sluoksniai (praturtėję žemdirbiai, amatininkai). Nenorėdami leisti diduomenei pernelyg sustiprėti, faraonai ėmė remtis šiais naujais sluoksniais. Taip Egiptas demokratizavosi.

Senoji ir vidurinė Egipto karalystė

Vidurinėje karalystėje išryškėjo civilizacijos socialinių sluoksnių susiskirstymas.

Faraonas – pirmasis karaliuje įsikūnijusio dievo pavyzdys. Apčiuopiama dievybė, kurios vienintelės valdžia galėjo duoti vaisių, dieviškajam veikimui pasireiškiant ,,kūrimo ištarme”, antžmogišku ,,suvokimu” ir ,,teisingumu”. Ji buvo užvaldžiusi egiptiečių mentalitetą ir teikė tautai pasitikėjimo nugalint bauginančias kliūtis.

Kariai – Egipto pajėgas, kurių vyriausias vadas buvo faraonas arba jo įgaliotinis, sudarė keturios kariuomenės, pavadintos pagrindinių dievų vardais. Veikiančios kariuomenės vadovybė turėjo sudėtingą pareigybių sistemą – nuo kariuomenės ir pulko vadų iki vėliavininkų ir būrininkų. Aukščiausios pareigybės kariuomenėje buvo prieinamos tik išsilavinusiam vyrui.

Raštininkai – centralizuotoje administracijoje buvo reikalingi tarnautojai, mokantys skaityti ir rašyti. Pirmas reikalavimas bet kuriam žmogui, norinčiam siekti profesinės karjeros, – kad šis būtų išsilavinęs vienoje iš mokyklų, veikusių prie didžiųjų valstybės žinybų.

Amatininkai – Egipte rankų darbas laikytas didžiausia vertybe, o amatininkas menininku. Žemės nedirbantys žmonės vertėsi amatais, kurie, nors klestėjo (auksakalystė keramika, namų apyvokos daiktų gamyba), tenkino tik šalies vidaus poreikius. Prekyba su užsienio šalimis buvo valstybės monopolija, išimtinai tvarkoma tik faraono. Amatininkas dirbo ne sau, o valstybei ar šventyklai, mokėjusiai jam atlyginimą natūra, bei aprūpindavusiai būtiniausias dalykais.

Žemdirbiai – senovės Egipte žemdirbiai buvo didžiausia ir pastoviausia dalis, bet kadangi jie buvo neraštingi, tai niekuomet nebylojo savo pačių balsu. Žemdirbius būdavo galima samdyti ar pirkti, tačiau jie netapdavo beteisiais vergais. Jų padargai buvo paprasti ir patikimi.

Vergai – žemiausia darbo jėgos grandis. Dauguma jų buvo svetimšaliai iš Azijos, parduoti ar paimti į nelaisvę karo metu. Vergai turėjo mažiau teisių nei aplinkiniai. Tačiau vergovės sistema reikalavo kad gyvenime su jais būtų elgiamasi prideramai. Be maisto ir būsto, jie kas met gaudavo pašalpa drabužiais, aliejumi ir drobe. Per karščius jie dirbdavo trumpiau. Belaisviai būdavo skiriami kaip baudžiauninkai į šventyklas, privačius dvarus. Vergo ir laisvojo piliečio skirtumas buvo sąlygiškas. Aukšto egiptiečio pareigūno asmeninis vergas būdavo labiau pasiturintis už daugumą vietos valstiečių.

Didžiausią ekonominį suklestėjimą ir politinę galybę egiptas pasiekė XII dinastijos valdymo laikais (apie 2000-1888 m. pr. Kr.). suaktyvėjo užsienio politika, rengiami žygiai Libiją, Palestiną. Egipto galybė pasiekė apogėjų. Tuo pat metu (apie XVIII a. pr. Kr. vid.) iš rytų Egiptą vėl ėmė pulti hiksai – karingos kalnuotų sričių gentys. Visa tai lėmė antrosios suirutės laikotarpį (1750-1580 m. pr. Kr.). Hiksams pavyko užimti didžiumą šalies.

Išvijus hiksus, Naujosios karalystės laikotarpiu ypač suaktyvėjo užsienio politika. Po sėkmingų karo žygių Egipto valstybės teritorija labai išsiplėtė. Karai labai pagausino vergų skaičių, o tai dar labiau disharmonizavo šalį. Tačiau civilizacijai teko patirti dar vieną smūgį – Echnatono religinę reformą.

Egipto Naujoji Karalystė

Faraonas Amenchotepas IV, pasivadinęs Echnatonu, t.y. ,,nuolankiu Atonui”, įvykdė religinę reformą, kurios tikslas – politeizmą pakeisti vieno Saulės Dievo Atono kultu. Be to, buvo siekiama susilpninti Amono žynius, kurių įtaka ir galia buvo labai didelė. Vykdydamas reformą, faraonas rėmėsi viduriniaisiais laisvųjų gyventojų sluoksniais. Jis konfiskavo Tebų šventyklos valdas, persekiojo Amono kultą. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu Dievu, o kitų dievų kultai uždrausti. Vyriausiuoju naujojo Dievo žyniu tapo pats faraonas. Tokiam persilaužimui Egiptas dar nebuvo pasiruošęs. Faraono reformatoriaus veiksmai nerado pritarimo šalyje, nepavyko pritraukti diduomenės. Echnatonas atkakliai siekė savo tikslo, bet vos tik jis mirė, jo artimiausi draugai ir giminaičiai ėmė ieškoti kompromisų su konservatyviais žynių sluoksniais. Echnatono žmona Nefertitė liko ištikima naujajam kultui ir po jo mirties iškėlė į sostą mažametį Tutanchatoną. Deja, Tutanchatonas tuoj tapo Tutanchamonu, grąžino Tebų šventykloms turtus ir privilegijas. Paskesni faraonai baigė restauruoti buvusią tvarką šalyje.

Reforma nepavyko todėl, kad faraonas pasikėsino I pamatinį Egipto civilizacijos akmenį – tradiciją. Per daugelį šimtmečių egiptiečiai susigyveno su savo dievais, ir jokie įsakai negalėjo priversti jų atsisakyti protėvių tikėjimo. Be to, Echnatono pertvarkos metu susilpnėjo Egipto galybė, Šalies viduje atgijo tarpusavio kovos. XIV a. pr. Kr. Pradžioje, padedamas Amono žynių, sostą užgrobė karo vadas Choremchebas, po jo mirties sostas atiteko kitam karo valdovui – Ramziui (Choremchebas sūnaus neturėjo). Prasidėjo Ramzių valdymo laikotarpis. Ypač pasižymėjo Ramzis II, kuris susilpnino Hetitų imperiją.

Nuosmukio laikotarpiu didelę įtaką įgyja žyniai, vis labiau užsisklendžiantys į izoliuotą kastą. Ramzių valdymo pabaigoje žynys Herichoras nušalino valdovą ir pats tapo faraonu.

Vidurio ir ypač Šiaurės Egipte vis įtakingesni darosi samdyti svetimšaliai kariai – libiai. Jie išstumia iš tarnybos armijoje tikruosius egiptiečius ir paveržia iš jų su tuo susijusias privilegijas bei apdovanojimus. Taip susidaro karių kasta, konkuruojanti su žyniais.

Apie 1085 m. pr. Kr. Egiptas vis dažniau tampa kaimynų ekspansijos objektu (puola asirai, etiopai).

XXVI dinastijos laikais pasižymėjo nauju ekonominiu ir politiniu Egipto suklestėjimu. Jis vis dėl to išlieka centralizuota valstybe. Tačiau 525 m. pr. Kr. Egiptą užkariavo Persija, o beveik du šimtus metų trukusį persų junga pakeitė graikų valdžia. Apie 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.

Egipto kultūra laikoma viena seniausių pasaulyje. Pagrindinė kultūrinio sustingimo, tiksliau, labai jos lėto augimo priežastis – geografinis Nilo slėnio atitrūkimas nuo visų kitų valstybių.

Religinės tradicijos Nilo slėnyje buvo labai tvirtos ir gyvybingos. Žynių kasta buvo labai turtinga ir galinga. Įvairūs religiniai kultai palaikė senąją tvarką ir ragino paklusti turtingųjų valdžiai. Egipto religijoje nebuvo vienybės. Egipto religija – tai dievų ir mirusiųjų garbinimas. Dievai – tai aukštesnės būtybės, nuo kurių nuotaikų priklausė gyvenimas žemėje. Religija buvo glaudžiai susijusi su gamta. Jie garbino vabalus, kates, karves, žuvis, paukščius, gyvates, krokodilus ir kitus gyvius. Pirmykštės bendruomenės laikotarpiu egiptiečių dievai buvo vaizduojami žvėrių ar paukščių pavidalu. Vėliau jie dievus vaizduodavo kaip žmones, bet dažnai su žvėrių ar paukščių galvomis. Kiekviena sritis turėjo savo globėją ir jų buvo apie 2000. Rutuliojantis žemdirbystei, egiptiečiai pradėjo garbinti saulę. Saulės dievas Ra buvo paskelbtas ,,dievų karaliumi”.

Šventykla, dievo ir faraono kulto namai, stovėjo miesto viduryje. Visos šventyklos buvo statomos pagal griežtą planą, kurį, kaip manė egiptiečiai, nustatė patys dievai. Aukščiausioje ir tamsiausioje vietoje (apreiškimo salėje) pasirodydavo dieviškoji dvasia. Tik faraonas galėjo tiesiogiai bendrauti su dievu, bet paprastai darydavo jo skiriamas įgaliotinis. (didysis žynys), kuris vadovavo ne tik visiems šventikams, bet ir amatininkams bei valstiečiams.

Apeigos. Tik aukščiausio rango žyniai galėjo prisiartinti prie dievo statulos, kuriai tris kartus per dieną atnešdavo maisto ir gėrimų. Vyriausias žynys arba faraonas atšaudavo šventvietės skląsčius ir vienas įeidavo vidun. Nuvilkęs nuo statulos drabužį, ją atsargiai nuplaudavo vandeniu su soda, paskui nudažydavo dievui akis ir aprengdavo jį švariu lininiu apdaru. Tardamas ritualinius žodžius iškviesdavo dieviškąją dvasią ir pasiūlydavo jai dieviškojo maisto. Baigus apeigas šventvietės durys būdavo užantspauduojamos moliu iki kito karto. Išeidamas didysis žynys pašluodavo grindų smėlį, kad neliktų jokių žmogaus pėdsakų. Per svarbiausias šventes žyniai aplink šventyklos mūrus nešdavo ant pečių apeiginę paauksuoto medžio valtį su dievo statula, kad eiliniai žmonės jį galėtų šlovinti.

Kad ir kokia religija stipri buvo, ji nesugebėjo užgniaužti laisvos žmonių minties. Egiptiečiams reikėjo nuolat skaičiuoti. Taip atsirado matematika. Jie sugebėjo atlikti visus keturis veiksmus ir galėjo skaičiuoti trupmenomis. Egiptiečiai mokėjo ir matavimo meno. Matuodavo sklypus, kasdavo kanalus. Manoma kad iš žemės matavimo meno atsirado geometrija. Jie mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu. Dangaus kūnų stebėjimas padėjo egiptiečiams nustatinėti Nilo potvynius. Turėjo tikslų kalendorių. Stebėdami žvaigždžių padėtį, žinodavo kada geriausias laikas sėti ir nuimti derlių. Cheopso piramidės šonai tiksliai nukreipti į pietus , šiaurę, vakarus ir rytus. Tai buvo astronomijos pagrindai. Balzamuodami egiptiečiai padarė labai didelę pažangą medicinoje. Jie įgijo daug žinių apie kūno anatomiją ir vidaus organus. Gydytojai aprašė įvairias ligas ir jų gydymą. Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. Gydytojai specializavosi pagal ligas. Buvo geri akių gydytojai. Tačiau dauguma gydymo būdų rėmėsi magija, todėl gyvenimo trukmė buvo gana trumpa.

Menas. Egipto mene kiekvieną personažą stengtasi atvaizduoti kuo detaliau. Vyravo didingas formos monumentalumas, griežtas ir ryškus konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas, atidus natūros stebėjimas. Žmogaus figūrą, nuo pakaušio iki pėdų, reikėjo pavaizduoti 18 langelių aukščio tinklelyje. Po du langelius buvo skirta veidui ir kaklui, šeštojo linija žymėjo liemens pradžią. Strėnos ir klubai užėmė tris langelius, o kojos – aštuonis. Delnui ir kulnui užteko vieno langelio. Ranka užėmė penkis vertikalius, pečiai – šešis horizontalius, pėda – tris langelius.

Sėdinčios figūros būtinai tūrėjo būti sudėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesne nei moterų oda. Egipte vystėsi įvairūs menai: dailė, skulptūra, grožinė literatūra. Kartais kokį nors žmogų mes vadiname “dideliu viršininku”. Egiptiečių dailininkai didelį viršininką ir vaizduodavo didesnį už jo tarnus ir žmoną.

Dažai tapybai tempera buvo gaminami iš suodžių (juodi), kreidos (balti), lazurito (mėlyni), malachito (žali) ir ochros (raudonu ir geltoni).

Skulptūrai budingas viso kūno sustingimas. Vaizduodamas faraoną, menininkas stengėsi pateikti pagražintą, gražaus ir galingo žmogaus atvaizdą. Skulptūros yra tarsi sustingusios iškilmingo didingumo poza. Statulėlėse, vaizduojančiose paprastus žmones, pasireiškė aiškios realizmo tendencijos.

Perskaitę egiptiečių papirusus, mokslininkai sužinojo, kad senovės Egipte būta grožinės literatūros. Iškilmingi himnai šlovino dievus. Buvo daug mitų – pasakojimų apie dievus ir tautos didvyrius. Labai populiarūs “pamokymai”, kuriuose propaguota kantrybė, sąžiningumas ir kita.

Metų laikai. Egiptiečiai metus nustatinėjo ne pagal saulės sukimąsi, bet pagal laikotarpį reikiamą derliui nuimti. Jie piešė žodį “metai” (“renpet”) kaip jauną daigą su pumpuru. Tas pats ženklas sutinkamas giminingų žodžių hieroglifuose: “renpi” – “esu jaunas, stiprus”, “renput” – “metų vaisiai”.

Tačiau Egipte derlius priklausė nuo Nilo išsiliejimo. Kasmet birželio pradžioje šalyje prasidėdavo sausra. Dar žiloje senovėje žmonės pastebėjo, kad horizonte prieš saulėtekį skaisčiai nuspindus Sirijui prasidėdavo potvynis. Egiptiečiai sugebėdavo nustatyti potvynių laiką, tačiau paaiškint šio reiškinio negalėjo. Upei patvinus egiptiečiai pradėdavo ir naujuosius metus, kuriuos, priklausomai nuo upės vandenio lygio, sudarė trys metų laikai po keturis mėnesius: Achet –potvynis, Peret – atoslūgis, Šemu – sausros periodas.

Metų laikas Achet trukdavo nuo liepos 19 dienos iki vėlyvo rudens. Per potvynį darbai laukuose sustodavo, tačiau valstiečiai netinginiaudavo: iš kanalų ir griovių valydavo dumblo sąnašas, tvirtindavo, o kartais ir platindavo tvenkinius, taisydavo arba keisdavo sklendes.
Peret – šalčiausias metų laikas. Atoslūgis (sėja) truko nuo lapkričio vidurio iki kovo vidurio.

Šemu – sausra (pjūtis), laukuose pats darbymetis. Truko nuo kovo vidurio iki liepos 19 dienos.

Šventinės ir išeiginės dienos. Pirmoji Naujųjų metų diena buvo ne tik deivės Sopdės šventė – ji buvo minima visos šalies mastu. Šią dieną Upuauato šventykloje tarnai dovanodavo savo šeimininkui dovanas. Reikia suprasti, kad atneštas į šventyklą dovanas žyniai aukodavo savo dievui.

Naujųjų metų proga visi egiptiečiai apsikeisdavo dovanomis ir palinkėjimais laimės. Egipte buvo labai daug švenčių visais metų laikais, bet itin daug būdavo “achet” metu, kai žemės darbai nutrukdavo.

Didžioji Opet šventė tęsėsi ilgiau negu mėnuo šio sezono viduryje.

Šventė “tehi”, kas reiškia “pasigėrimas” buvo minima antrojo mėnesio pirmą dieną, ir kiekvienas stengėsi nepraleisti jos. Sėjimo sezono pirmojo mėnesio pirma diena buvo laikoma švente visame Egipte. Vietinių dievų šventėse privalomai dalyvavo visi egiptiečiai, kartu jie turėjo neužmiršti ir geruosius kaimynų dievus. Pasitepę aliejumi, apsivilkę naujais rūbais, žmonės sugužėdavo į šventyklą, atnešdavo aukas ir gaudavo teisę išgėrinėti, valgyti ir garsiai rėkti. Kai kurios šventės buvo švenčiamos net tada, kai artimiausioje šventykloje nebuvo minimo dievo altoriaus. Tokiomis švenčių dienomis nereikėjo pradėti naujo darbo, ir apskritai buvo patartina vengti jokių darbų.
Be to, tikriausia, kiekviena pirmoji dekados diena buvo laikoma išeigine.

Valandos. Egiptiečiai dalino metus į dvylika mėnesių ir lygiai taip pat padalino dieną ir naktį į dvylika valandų. Vargu ar jie dalino valandą į dar smulkesnius laiko tarpus. Žodžio “at”, verčiamo kaip “akimirka”, reikšmė neturėjo jokios apribotos trukmės. Kiekviena valanda turėjo savo pavadinimą. Pirmoji dienos valanda vadinosi “žėrinčia”, šeštoji – “pasikėlimo valanda”, dvyliktoji – “Ra susilieja su gyvybe”. Pirmoji nakties valanda buvo “Ra priešų žlugimo” valanda, dvyliktoji – valanda, “stebinčia” Ra grožį”. Susidaro įspūdis, jog tokių pavadinimų valandų ilgumas keitėsi kasdien. Tačiau tai netiesa. Dienos ir nakties valandos buvo lygios lygiadieniais. Visą kitą laiką egiptiečiai žinojo, kad saulė vėluoja arba užbėga už akių.

Valandų pavadinimus, kuriuos nurodžiau, vartojo tik mokslininkai ir žyniai. Paprasti egiptiečiai vadino valandas pagal skaičius.

Naktį valandos buvo nustatomos pagal žvaigždes, naudojant liniuote su pradurta skyle ir du kampainius su švininiu svambalu. Valandų nustatymui reikėjo dviejų žmonių: stebėtojo ir padėjėjo. Padėjėjas atsistodavo nugara priešais žvaigždę, o stebėtojas – prieš jį. Stebėtojas naudojosi iš anksto sudaryta lentele, galiojančia tik penkiolika dienų, kur buvo nurodoma, kad tam tikra žinoma žvaigždė pirmą valandą turi būti tiesiai virš padėjėjo galvos, kitą valandą kita žvaigždė – virš jo kairės akies arba po dešine akimi.

Kai stebėti žvaigždes buvo sudėtinga, buvo naudojamos kūginės vazos alkūnės aukščio su anga dugne. Vazos tūris ir angos didis buvo apskaičiuojami taip, kad iš jos vanduo išbėgtų lygiai per dvylika valandų.

Dieną egiptiečiai naudojosi saulės laikrodžiais. Jie buvo dviejų rūšių. Šitie laikrodžiai nelabai domino paprastus žmones. Tik išskirtiniais atvejais jie praneša mums kurią valandą atsitiko tas ar anas įvykis.

7 klasės mokinės Eglės Tranaitės istorijos referatas
Vilnius 2002

Naudota literatūra:

B.Šetkaus, L.Pobedinskos „Senovės istorija 7 kl.“
Cyril Aldred „Egiptiečiai „Alma litera“, Vilnius, 2001 m.
Istorijos vadovėlis „PASAULIS I“
J.Varnienės „Istorijos konspektai“
„Egiptiečiai“ alma litera Vilnius 2000 m.