Savaitgalio “solo” žygelis dviračiu

Data: 2000m. birželio 3-4d.
Pasakojimo autorius: Algis (el.p.: kuras@takas.lt)

Norinčių ir galinčių šį savaitgalį pasivažinėti dviračiais neradau, taigi nusprendžiau važiuoti vienas. Savotiškai įdomu. Niekas neskuba, niekas neatsilieka, niekas nezyzia ir t.t. Nors į pirmos dienos galą pats su savim šnekėt pradėjau…. 🙂

Maršrutas:
Vilnius – Vaidotai – Keturiasdešimt Totorių – Baltoji Vokė – Pirčiupiai – Dargužiai – Čižiūnai – Valkininkai – Tiltai – Klepočiai – Vaikšteniai – Onuškis – Aukštadvaris – Semeliškės – Daniliškės – Trakai – Vilnius
Viso: apie 180 km

Iš namų išvažiavau šeštadienį apie 14 valanda. Už Vilniaus kiek nugrybavau ir atsidūriau Vaidotuose. Iš ten kažkokiais šunkeliais pasiekiau “Keturiasdešimt Totorių” kaimą. Čia XV a. pradžioje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Kaime yra medinė mečetė, šalia – senos totorių kapinės. Pačios kapinės paliko labai nebloga įspūdį. Daug labai senų paminklinių akmenų, tik ant nedaugelio pavyko perskaityti užrašus – kiti išblukę. Porą sykių susigriebiau bestovintis ant kapo – nesuprasi kaip ten jie išdėstyti, o pačios kapinės panašios i akmenų priverstą pievą.

Atmyniau i Baltąją Vokę. Kažkur skaičiau, kad ten yra apleistas dvaras. Išgėriau alaus. Tada nuvažiavau prie Merkio kanalo išsimaudyt.

Į Pirčiupius myniau per Rūdininkų girią. Užsukau pasižiūrėti partizanų žeminių (važiuojant Pirčiupių kryptim už Senųjų Macelių pirmas posūkis kairėn, po to apie 4km mišku). Ten kažkada buvo partizanų bazė – gal kokie 7 bunkeriai. Atrodo ten buvo bandyta padaryti muziejų.

Pirčiupiuose buvau nuvažiavęs į tą vieta, kur 1944.06.03 (lygiai prieš 66 metus tą pačią dieną) hitlerininkų baudžiamasis būrys sudegino gyvus 119 gyventojų. Kaime yra fašizmo aukų kapinės, paminklas.

Sekantis sustojimas – Dargužiai. Tai gatvinis kaimas (archit. p.). Nieko labai ypatingo. Yra dvi parduotuvės (išgėriau alaus).

Sekantis kaimas – Čižiūnai. Tai taip pat gatvinis kaimas, pati gatvė grysta akmenimis, kas ketvirtas namas negyvenamas ar apleistas.

Valkininkai – amatininkų miestas nuo 1571m. Stovi labai graži klasicistinio stiliaus dvibokštė bažnyčia (1837m.). Dar aplankiau buvusio pranciškonų vienuolyno vietą (1609m.). Įdomu tai, kad jame 1700m. buvo nužudytas nelaisvėn pasidavęs Mykolas Sapiega. Pačio vienuolyno nėra likę tačiau stovi koplytstulpis.

Iš Valkininkų per kažkokius laukus nuvažiavau i Tiltus (dar vienas gatvinis kaimas).

Dar pavažiavęs apie 5km nuvariau kažkur i mišką miegoti. Pavalgiau, išgėriau alaus ir apie pusę dvylikos užmigau. Rytą mane pažadino šalimais medyje straksėjusi voverė. Atsikėliau, išsiviriau arbatos ir apie pusę devynių išvažiavau.

Sekantys aplankyti kaimai yra Klepočiai ir Vaikštenai. Tai vėlgi gatvinio tipo kaimai.

Judėjau link Onuškio. Prie pat kelio netyčia pastebėjau paminklinį akmenį 1941m. mūšyje žuvusiam lakūnui. Netoli Grenavės prie kelio pamačiau dar viena paminklinį akmenį. Ant jo buvo iškaltas rusų kalba tekstas, kad šioje vietoje 1948m. buvo susprogdinta rusų armijos karinė mašina. Žuvo 16 žmonių, kurių pavardės taip pat yra ten iškaltos. Privažiavęs kaimą sutikau senutę, kuri mielai papasakojo kas ten atsitiko. Žodžiu legenda tokia: buvo gauta operatyvinė informacija apie partizanų buvimo vietą (kažkur netoli Panošiškių). Jų sunaikinti važiavo sunkvežimis su 17 kareivių ir dviem šunimis. Vos įvažiavus į mišką šunys pasidarė neramūs. Kareiviai siūlė vadovaujančiam leitenantui sunkvežimiu važiuoti vienam kareiviui, o kitiems eiti iš paskos gerokai atsilikus (kad nepatekti i pasalą). Tačiau leitenantas (man minėjo ir jo pavardę, tačiau užmiršau) pasitikėjo gauta operatyvine informacija ir įsakė važiuoti toliau. Neilgai trukus jie pateko į pasalą. Sunkvežimis buvo susprogdintas, o dar gyvi likę kariškiai sušaudyti. Tik vienam sunkiai sužeistam pavyko išlikti gyvam, nes partizanai palaikė jį mirusiu ir kartu su kitais sumetė į krūmus. Tas vienas gyvas likęs ir papasakojo kitiems kas nutiko. Man pasirodė, kad pačiai senutei, kuri man pasakojo šią istoriją, labiausiai gaila buvo tų dviejų šunų.

Onuškyje apžiūrėjau bažnyčią. Vėliau išgėriau alaus. Nuvažiavau i Aukštadvarį ir iš ten į Semeliškes. Pačio Aukštadvario ir jo apylinkių neapvažinėjau (užteko pėsčiųjų maratono).

Semeliškėse radau barą, kur pilstomas alus 1.70 Lt už bokalą. Ten aš ir užsibuvau…..

Vėliau nuvažiavau i Daniliškes. Prieš įvažiuojant i kaimą yra ženklas:”Daniliškės. XII-XXa. sentikių gyvenvietė”. Yra cerkvė. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad joje ankščiau buvo daug paauksuotu ikonų, senovinių knygų. Viskas buvo išvogta dar sovietų laikais. Netoli nuo kaimo yra Daniliškių (dar kitaip Totoriškių) piliakalnis. Gana įspūdingas, tačiau vaizdą gerokai gadina šalia einantys aukštos įtampos elektros laidai.

Netoli Trakų pradėjo lyti, todėl neatsirado noro pasivažinėti aplinkui, be to ir taip ten viską matęs. Parmyniau i Vilnių. Namuose buvau apie pusę aštuonių vakaro.

Va tiek įspūdžių.