Mumifikacija ir jos etapai
Mumijų rasta Naujojoje Gvinėjoje, Kinijoje, Rusijoje, Italijoj, Danijoj, Kanadoje, Peru, Argentinoje, tai nereiškia, kad jos tokios senos kaip egiptietiškos ir būtinai žmonių. Mumija – bet koks kūnas, kuris savaime ar dirbtinai išliko nesuiręs. Kai žmogus, gyvūnas miršta, paprastai po kiek laiko jo kūnas ima irti dėl tam tikrų bakterijų. Kartais naturalių gamtos jėgų dėka arba žmogaus pastangomis kūnas užsimumifikuoja arba būna mumifikuotas (kaip kad Egipte) t.y. išlieka ilgą laiką nesuiręs ir nepakitęs. Daugiausia žmonių mumijų, kurios buvo specialiai balzamuojamos randama Egipte. Nemažai jų rasta ir Kinijoje.
Kodėl Egiptiečiai darydavo mumijas?
Egiptiečiai tikėjo,kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi ir kad žmogus sudarytas iš trijų elementų: Ach, Ba ir Ka. Kiekvienas jų pats sau šeimininkas, tik kartu gyvena kol žmogus gyvas. Žmogui mirus, jų keliai išsiskirdavo Ach likdavęs rytų krante, nes tai buvo ne kas kita, kaip vardas. Ba apsigyvendavo Atminimo šventykloje tarp Rytų ir Vakarų pasaulio ribos. Ka – buvo tapatinama su balzamuotu kūnu – mumija ir gyveno kape. Nors gyvendamos atskirai, ryšį tarp savęs palaikydavo, viena nuo kitos priklausydavo. Išlikusios tol, kol bent vienas žmogus atsimena mirusiojo vardą, aplanko jo Atminimo šventyklą, ir kol tyčia nesunaikinama jo mumija.Be to , tikėta, kad kūnas reikalingas keliaujant po pomirtinį pasaulį.
Kaip darydavo mumijas?
Mumifikacija – sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas, kurio menas buvo vystomas šimtus metų.. Egiptiečiai darydavo ne tik žmonių, bet ir gyvūnų mumijas. Mumijai, iš žmogau kūno padaryti vidutiniškai prireikdavo 70-ties dienų. Būtent tiek užtruko ir faraono Ramzio II mumifikacija.
Pagrindiniai mumifikacijos etapai:
1. Balzamuotojai išima kai kuriuos vidinius organus
(detaliau apie tai skaitykite čia, visgi silpnų nervų žmonėms, kuriems šiurpas eina pagalvojus apie smegenų išėmimą ir organų koncervavimą – nerekomenduojama
2. Tada apie 35-40 dienų užimdavo pačio kūno džiovinimas.Kūnas buvo padengiamas druska, “natriu” ( Natris – druska, dideliais kiekiais randama tuometinio Egipto ežerų ir upių krantuose.)
Kol kūnas būdavo padengtas natriu, jis būdavo paliekamas ant nuožulnaus stalo, vadinamo balzamavimo lova. Stalo posvirio kampas sudarė sąlygas skysčiams nuo kūno lašėti į konteinerį kol lavonas džiūdavo.
3. Išdžiovinus kūną jis buvo vyniojamas lininiais tvarsčiais. Jų sluoksnių skaičius svyravo nuo 20 iki 80! Procesas turėjo užtrukti ne mažiau kaip 15 dienų.
4. Mumija būdavo patalpinama į karstą (sarkofagą) arba į karstų lizdą (karstas karste, o tame karste dar karstas ir t.t.) tam kad būtų kuo geriau apsaugota nuo kapų plėšikų, žinoma, tai priklausydavo ir nuo turtinės padėties.
5. Padarius mumiją ir ją patalpinus i karstą jis buvo pastatomas kape. Senovės Egipte buvo naudojamos skirtingos kapų formos.
Apie mumijas prikurta begalės filmų ir legendų. Vieni tiki, jog egzistuoja mumijų prakeiksmas ir sutrukdžius mumijų ramybę mirštama, kiti gilinasi į mumifikacijos paslaptis. Senovėje tai buvo visas menas.
