Kamčiatka 2001
Dienoraštis
(Įvairūs informaciniai priedai apie kelionę – pabaigoje)
Liepos 21 d. šeštadienis
Atgal į ateitį
Gal ir ne kiekvieną dieną, tačiau turbūt daugelis norėtume pažvelgti į rytojaus dieną dar šiandien. Deja, tokius norus belieka palikti
vaikams skaitomose pasakose. Tačiau iki skrydžio likus mažiau nei dienai vienas kolega pastebėjo: “bet jūs ten būsite senesni”. Ir tai
pasirodė visai įdomi ir apčiuopiama tiesa.
Iš pradžių mes apie tai dar per daug negalvojom, bet jau prieš sėdant į antrąjį lėktuvą supratome, kad saulė šią naktį neturėtų beveik
nusileisti, nes mes greituoju IL 62 lekiame jai į glėbį, stengdamiesi pavyti patys save ir aplenkti naktį. Visa tai nepaprastai įdomu ir
vilioja mąstyti, tik viena bėda – pilvas tuščias.
Aeroflotas įvedė naują paslaugą – karštos drėgnos servetėlės prieš maistą, tačiau matyt sutaupė lėšų iš paties maisto…
2 varganos bandelės pusryčiams! Siaubas. Jau gretai vakaras ir palydovai žada duoti vakarienės. Servetėlės jau išdalintos. Bandau spėti kieno
sąskaita: pirmo patiekalo, deserto ar puoduko arbatai?..
***
Išlydinčiųjų minia Vilniaus aerouoste prikrovė begales siurprizų. Rimčiausias jų – parfumų buteliukas mūsų merginoms. Mane apėmė pasiutimas,
kad vyrams nedavė ir jau Maskvoje radau išeitį: sudaužiau paslapčia 3*9 butelį savo kuprinėje. Puikiai kvepiu ir manau bent kokiai savaitei
atgaivos užteks.
***
Vakarienė ačiū dievui buvo pakankamai soti. Padavėjas malonus: neatsisakė ir sulčių su vynu duoti. Su nerimu širdyje krebžda klausimas: “o
pusryčius ar duos?”. Tiesą sakant visiškai neaišku, kas yra rytas, nes šį vakarą jau pasieksim rytojų…
Aeroflotas sėkmingai įgyvendinęs šlapias servetėles, turėtų nesustoti ir įrengti kupe su staliukais. Būtų galima susikelti kojas ant stalo ir
kaifuoti. Laimė, Raimondas išėjo rūkyti, ir jo kėdę galėjom paversti staleliu.
Skrendam per šiaurę. Vilnius – Maskva – Vorkuta – Poliarnij – Jakutskas – Ochotsko j. – Petropavlovskas Kamčiatskas. Smagu. Širdis jaučia,
kad po 2 sluoksniais kamuolinių debesų – Vidurio Sibiro pelkynai. Žemėje jau vakaras, o pas mus dar plieskia saulė. Raimis miega, Sigis
kirkina merginas, Laimis užsiima fotošpionažu, o ką veikia Tomas? Gal jis su spaustuku prisispaudo? Jis vienintelis atskirtas ir velnias
žino, ką galvoja.
Taigi šią dieną užbaigsiu įdomia žinia: naktis truko lygiai pusvalandį. Tiesą sakant ar tai iš tikrųjų naktis – nežinau, nes tamsos nebuvo,
tik saulė už horizonto niurktelėjo pusvalandžiui ir vėl patekėjo. Lietuvoje tuo metu buvo 19.00 – 19.30. Tad štai kaip atrodo ta ateitis.
P.S. Rodos tolumoje matosi pusryčiai??? Gal tai ateities haliucinacija? Baugina mane ta ateitis…
Saulius
Liepos 22 d. sekmadienis
Sako sekmadienis. 18.45 Petropavlovsko Kamčiatsko laiku. ~ 6 ryto Lietuvoj. Dar nemiegojom, tai Saulius jau pradeda kalbėti eilėm. Bet gal
apie viską nuo pradžių. Apžiūrėjom lėktuve saulę. Be debesų ir Kamčiatkos nieko ir nematėm. Užtat dėdė prie šturvalo pasistengė parodyti
Petropavlovsko apylinkes. +18(C. Pasitiko mus toks Nikolajus. Pyko, kad vėluojam. Sako, ryt gali lyti. Šiaip geranoriškas. Visur mus vežioja.
Davė kambarius su gėlytėm. Pro langą Koriakskaja Sopka matosi. Jei gerai galvą pro langą iškištum, tai ir Avačinskaja Sopką pamatysi. Kol
Nikolajus tvarko reikalą, ištvermingieji sušaudo daug maisto. Planas dabar toks: važiuojam į miestą, grįžtam ir miegam. Pakeliui planas
keičiasi. Dabar važiuojam prie vandenyno (kvaso lemiamu momentu nelieka). Draugiškos fotografijos, kol Nikolajus pro milicijos – sustiprintų
karinių pajėgų postą praveža antrą partiją žmonių. Ir apskritai čia Kamčiatkoj viskas ne taip: vaikštom žemyn galva, mašinos važiuoja klišai,
debesų nėra, beržų lapai trigubai didesni nei pas mus (radiacija), smėlis juodas, paukščiai uodega pirmyn skraido, miego norisi…
***
Tamsu. Visi atsikelia. Ta proga pribaigiam nerką (vakar pirkom turguj ~ 17 Lt/kg).
Tomas
Liepos 23 d. pirmadienis
22 d. 9 val. Vakaro lūžtam miegoti, nors saulė dar labai aukštai, pagal Lietuvos laiką jau sėdėčiau darbe ir maigyčiau kompo knopkes. Bet
“iškritusi” nemiegota naktis dėl laiko skirtumo daro savo, o čia dar minkšta lova su balta patalyne. Ryte apie 5.00 prižadina kažkokie
sproginėjimai. Dar visai tamsu. Pasižiūrim pro langą – visai šalia dega kažkoks mikroautobusas. Gal čia įprastas reiškinys?
Nikolajus dviem reisais nuveža mus į stotį, iš kur autobusu važiuojame į Kozyrevską. Važiuojam ilgai ir nuobodžiai, sustodami pakelės
“užeigose”. Išragaujam keletą ledų rūšių. Beje, rusiški ledai visai neblogi, ko nepasakysi apie vietinius limonadus, ypač apie ”?????????? ??
????????”. Autobuse ima miegas – organizmas vis dar nori gyventi Lietuvos laiku. Dėl nepatogių sėdynių tenka išbandyti visokias pozas.
Apie penktą valandą mus išmeta dulkinoje ir purvinoje Kozyrevsko gatvėje. Čia mums reikia susirasti transportą link Tolbačeko. Sukrentam į
patvorį. Pirmyn atgal vaikšto tos pačios moteriškės. Po kelis kartus užeiti į tas pačias parduotuves matyt yra pagrindinis jų dienos
užsiėmimas. Saulius eina šnekėti su vietiniais ugniagesiais dėl transporto, bet randa juos pačiame gėrimo įkarštyje. Perkalbam su keletu
nelabai simpatiškos ir inteligentiškos išvaizdos vietinių, bet jie nori brangiai – 150 USD. Babkių šiek tiek gaila, bet norisi kuo greičiau
dingti iš čia, tai sutinkam.
Susipakuojam į dulkiną sunkvežimuko kėbulą ir pajudam. Važiuoti buvo linksma – kelias beveik nepravažiuojamas (mums taip atrodo), užgriuvęs
medžiais, bet vairuotojui nei motais – mašina kriokdama važiuoja į priekį, kur reikia laužydama medžius, o mes kėbule šokinėjam kone iki lubų
ir kritinėjam vienas ant kito. Bet geriausias dalykas – tai dulkės, kylančios tirštais debesimis, nuo jų suplyšęs tentas visai neapsaugo.
Neįmanoma kvėpuoti, graužia akis, viskas pasidengia storu dulkių sluoksniu, išeiginės gražiosios firminės maikutės pasidaro pilkos, “pražyla”
plaukai, tik dantys ir akys žiba. Po kokių trijų valandų pasiekiam tikslą – jau virš miško juostos pastatytą “motelį” – kelis gana
kultūringus medinius namelius su gultais, stalais, maisto atsargomis. Bet labiausiai pritrenkė peizažas – juodos kopos su kyšančiais
pemziniais akmenimis primena mėnulį. Išsiverdam pirmą normalią košę ir apie antrą valandą nakties sumingam.
Indrė
Liepos 24 d. antradienis
Ryte pagaliau galim apžiūrėti, kur mus čia atvežė, mat atvažiavom praktiškai visai naktį. Na vaizdas tai kaip mėnulyje. Viskas aplinkui
juoda, aplink nedideli kalniukai, atsiradę per išsiveržimą. O keisčiausias jausmas tai einant: atrodo, kad arba po žeme kas nors užkasta,
arba ji paprasčiausiai tuščiavidurė – žodžiu einant labai keistai dunksi.
Na papusryčiavę atsisveikinome su savo stovyklaviete – moteliu ir patraukėme tolyn, link Tolbačeko. Šioje mėnulio žemėje ne mes vieni
vaikštinėjome, prieš mus gal ir ne labai seniai Miša buvo praėjęs, tai mes dalį kelio jo pėdomis ir paėjom. Iš viso nuo nakvynės vietos
paėjom gal porą valandų, ir radę upeliuką sustojome. Buvo kilę minčių čia pasilikti ir niekur nebeeiti, tačiau vis tik nusprendėm palikę
daiktus užlipti iki Plokščiojo Tolbačeko kraterio.
Oras puikus, šviečia saulė, o mes vis tolyn, vis aukštyn. Beeidami radome kažkieno palapinę, pašūkavom, bet niekas neatsiliepė. Vėliau
paaiškėjo, kad čia buvo apsistojusi rusų iš Kozyrevsko pora, kuriuos sutikome jau besileidžiančius. Jie nusistebėjo, kad mes tokiu oru
(viršuje užslinko šikna) sugalvojome į viršų kopti. O mes vis tik užlipome.
Krateris tai jėga! Nemaniau, kad toks didelis ir gilus. Statūs krantai, uolos raudonos, akmenys byra, ir dar debesys tai prasiskiria, tai vėl
užeina, bet vis tik leidžia pasigrožėti – žodžiu vaizdas fantastiškas.
Ant kraterio krašto papietavome (o jau tikrai norėjosi) ir ėmėme leistis. O leistis tai smagu. Vos ne bėgte parbėgom. Tik kažkaip atstumas
pasirodė nerealiai didelis. Net nesitiki, kad tiek buvome nuėję.
Grįžę apie 11 val. aišku įsikūrėm stovyklavietę ir pavakarieniavom. Vakarienė tai buvo fantastiška, kaip kažkas sakė, vos ne orgijos. Buvo
atidarytas Sapno siurprizas, taigi vakarienei gavom daug daug šokolado. Jau Saulius pareiškė, kad daugiau turbūt nebesuvalgytų. Na ką,
prisišveitėm ir miegot.
P.S. O aš dar taip svajojau vakare išsimaudyti ir išsiplauti galvą, nes plaukai po visų pasivažinėjimų dulkėse darosi panašūs į vielutes.
Nieko, rytoj pasimaudysim.
Neringa
Liepos 25 d. trečiadienis
Pagaliau buvo pirma nakvynė palapinėse. Mes testavome pūkinius miegmaišius. Sujungtuose dviejuose visai laisva, tik truputi per šilta.
Geriausia Indrei – ji centre ir pas ją užtrauktukas – termoreguliatorius. Nieko, išgyvensim.
Paryčiais susapnavau košmarą: kad esu darbe, ir reikia šnekėtis su klientu apsiavus suplyšusiomis “Spartos” kojinėmis. Tomis pačiomis, kurios
man pačioj žygio pradžioje suplyšo, nepaisant Sigio reklamos. Komercija yra komercija…
Rytas prasidėjo ~ 8.00. tingus ir šiltas rytas, neskubus. Budintys, primusai, pusryčiai, pakavimasis, kuprinės ant pečių. Išeinama į
dundančią juodą dykumą.
Paėjus valandėlę išsipildo merginų svajonės išsiplauti galvas – prieiname upę. Tiksliau upelį, tačiau vanduo ne ledinis ir jo pakanka, tad
maudomės visi.
Foto – kino operatoriai šventai laikosi taisyklės “Take only pictures, leave only foot prints”. Tomas matė uodą, prilipusį prie šlapio akmens
sparneliais, ir neišgelbėjo jo teisindamasis tuo, kad nenori ekosistemos sugriauti… Kiti sėkmingai kišasi į ekosistemą. Buvo surastos ir
iškastos kelios aukso šaknys – gaivus gėrimas iš to.
Einam toliau… Baigiasi juodieji smėlynai su akmeniniais grynuoliais, primenančiais statulų liekanas. Pamažu išeinam iš nežemiškų vietų ir
pakliūnam į visai įprastą kalnų peizažą. Tik kalnai aplinkui – tai vulkanai, o kalnų upeliai – sausi ir kartais dunksintys. Pietums vandens
tenka rinkti snieginiame grote, kuris nežinia kaip išsilaikė per vasaros karščius.
Nakvynės sustojam ant Toludo perėjos, tiksliau prieš pat, ten, kur yra vandens. Vakarienė, saulė užslenka už Tolbačeko ir pasidaro vėsu.
Kamen ir Kliučių ugnikalniai švyti besileidžiančios saulės spinduliuose – vaizdai nuostabūs. Suplyšusios “Spartos” kojinės džiūsta ant
palapinės atotampos…
Laimis
Liepos 26 d. ketvirtadienis
🙁 Ir vėl viskas blogai… Visą naktį nemiegojau, nes galvojau… Ateina Raimis prie akmeninio stalelio. O šiandien visai šauni dienelė
išaušo. Iš ryto manų košė (kuri labai skani) su uogiene , bei svarbiausia – arbata, kuri irgi vietoj įprastos kažkokia raudona ir rūgšti. 🙂
Ryte einant per perėją, kuri visai nepanaši į klasikines, stebėjome graužikus barsukėlius. Tiksliau juos galima apibūdinti kaip mažas pilkas
voveraites. Vienas voveriukas pasitaikė ypač drąsus. Gerai papozavo mūsų meno žmonėms, Raimis net paglostyti sugebėjo.
Po ilgų pasivaikščiojimų atėjo ilgai lauktas pietų metas. O tada tai jau viskas gerai. Skanusis citrinų gėrimas, bei “vegetaro svajonė”, kuri
yra Raimio kulinarinių sugebėjimų viršūnė…
Po to vėl į kalną, nuo kalno, nuo upelio prie upelio. Taip ir šokinėjam kaip voveriukai, tik su kuprinėm.
Šiandien buvo “sunki diena”, kelis kartus buvome sustoję pailsėti, padiskutuoti, kur geriau nakvoti. Visi kažkodėl norėjo kaip greičiau
įsikurti nakvynei. Bet ne…
Vakarop priėjome antrąją perėją. Ture buvo surasta maskviečių turistų žinutė bei du saldainiai. Saulius rimtu veidu (taip priklauso vadui)
kažką įnirtingai rašinėjo ant “Karūnos” šokolado popieriuko. Ką rašė nežinom, tikriausiai ir nežinosim. Jo žodžiai: “Gausiu laišką su
pasipiktinimo žodžiais, ką ten prirašinėjau”.
Nuo perėjos atsivėrė nuostabūs vaizdai. Čia jau korespondentai pasireiškė – fotografavo, filmavo, “ėmė interviu”…
Nakvynei apsistojom prie “Napoleono kepurės”. Susikūrėm lauželį iš šalia mums specialiai paruoštų malkų.
Raimio mintis: “Tomas prieštarauja, kažkas mokėjo 1000 baksų, kad malkų atskraidintų, o mes… Raimis: Nieko panašaus, čia mums ir atgabeno
malkas, o kam gi daugiau…”
Tuo metu, kai Sigis siuvinėjo palapinę (pasirodo šis turistas nesugebėjo paruošti palapinės dideliam vėjui, Laimis subėgiojo į Jupiterio
ugnikalnį. Na o mes planuojame jį aplankyti rytoj. Nuo “Napoleono kepurės” suvenyrai – švilpikų kaukolės. Na jau čia pasimeistravo kerėtojos
ir laumės. Labai greitai iš kaukolės buvo išlupti dantys ir panaudoti savo piktiems burtams…
Na o vakare dainos prie laužo iki saulėlydžio. 🙂
Sigis
Intarpėlis: nusileidom nuo Tolbačeko perėjos. Visokios uolos vulkaninės įdomios. Laimis išsišiepęs bėgioja, viską fotkina iš eilės,
aitvarines – palapines skraidina.
Tomas
Liepos 27 d. penktadienis
Ir vėl rytas. Turbūt jau septintas ne Lietuvoj. Aplinkui puikus peizažas. Pavalgę pusryčius įkopiame į vulkaną skambiu pavadinimu
“Jupiteris”, kuris iškilęs lyg ir akmenų laukuose, o tolumoje matosi kalnų virtinės.
Patraukiame link Kliučių Sopkos, apeidami vulkaną ??????????. Apima jausmas, jog atsidūrei kažkokiame apleistame žvyro karjere – aplink
kilometrai smėlio ir akmens sangrūdų, išdžiūvusių upių dugnai. Mes įsikuriame vulkano papėdėje ir gal kiek su pagarbia baime klausomės ir
stebime, kai vulkanu kas pusvalandį byra įkaitę akmenys.
Na o ryt vėl kelionėn link Kliučių. Pamenu išvykstant draugai manęs klausė: kas tai – poilsis ar sportas? Atsakiau – hobis! Ar aš teisus?
Raimondas
Rytas. Mes su Raimiu budim. Išlendu iš palapinės. Šalta. Pasižiūriu į Tolbačeką ir einu iš super baseinėlio semti vandens. Verdam makarus.
Tik spėk Raimiui padavinėti prieskonius. Iš vieno pako šliūkšt pusę tūrio. Susižvalgom, nusišypsom… Gerai, kad krapai buvo. Paskui dar gerą
porciją dievams nuliejom. Reikalą teko taisyti patiekalus transportuojant į palapines.
Vakaras. Apsistojam šiukšlyne. Na gal tiksliau žvyro karjere su nedideliu kiekiu toninių akmenukų. Temsta. Pradedu lopyti batą. Tiesa,
Kliučiai pasislepia, Kamen dalinai irgi. Užtat Bezimianij protarpiais matosi neblogai. Dunda beveik be sustojimo. Nurieda pora raudonų
akmenų, iškiša vulkanas savo raudoną liežuvį. Įsižeidžiu, baigiu siūti batus ir einu miegoti.
Tomas
Liepos 28 d. šeštadienis
Didžiausia palaima – galėjimas gyventi šia diena, šia minute, nesijaudinti kas bus netrukus. Laikas tampa beveik nereikšmingu, nevaržo,
neįpareigoja. Ši diena puiki tuo, kad suteikė mums šią galimybę. Kasdieną skubėję: nuo kalno prie kalno, nuo upelio prie upelio, nuo akmens
prie akmens mes turbūt pavargome. Patys tai ko gero kiekvienas pultume karštai neigti, tačiau gamta geriau žino. Paskutinė naktis – nerami,
su karštos lavos atšvaitais ir griūtimis – matyt buvo paskutinis lašas mūsų taurėje.
Laikas nusiraminti, viską apmąstyti, pailsinti įaudrintas galvas. Todėl yra debesys. Jie – neapčiuopiamos sienos, lubos, užuolaidos,
uždengiančios viską. Viską, ko nereikia. Mums belieka klausytis debesų ir elgtis taip, kaip jie liepia: truputį paėjėti, ilgokai pailsėti.
Kai ateina laikas, mums vėl parodoma kelio atkarpėlė, ir taip toliau.
O kelias neramus. Statūs kanjonai, keteros, smėlio ir akmenų laukai. Ant vienos keteros mūsų laukė kažkada buvusio namelio likučiai. Raimis
tuoj sukuria laužą, ir netrukus Indrė virtuoziškai pjausto dešrytę ir kitus skanumynus. Pietūs su karšta arbata. Sigis – gal apie jį
atskirai.
Sigis – nekromanas. Aš iki šiol nesuprantu ką tai reiškia, bet tai jam suteikia teisę projektuoti kojines su burbuliukais ir svastikom,
gyventi išvien su velniu, būti pasiryžusiam bet kurią minutę lėkti į priekį. Priekis gali būti bet kas, net ugnimi ir įkaitusiais akmenimis
alsuojantis vulkanas. Ši kartą tarp namelio liekanų jis aptinka keletą žmonių darbo įrankių ir šie patakę į Sigio rankas tampa monumentais.
Taip negyvoje akmenų, smėlio, šlako ir purvo jūroje atsiranda paminklai kirviui, dildei ir viniai.
Netgi plaukai įgauna naujų paskirčių. Pvz. pašiaušus padidėja galvos plotas, ir taip tampa vėsiau.
Taigi debesys. Kai jau nusprendžiama, kad mums šiandien užteks, prasideda lietus, kuris, nepaisant Sigio šokoladinio kremo ir Raimio
pasiryžimo gulėti ant žemės susisukus į skraistę ir laukti prošvaisčių, priverčia mus įkurti stovyklą. Namai, užuovėja, šiluma. Šis
rinkinėlis patraukia iš merginų veidų rūpestį ir grąžina šypsenas.
Kai viską aplinkui valdo debesys, nėra jokių taisyklių. Todėl mes sėdime vienoje palapinėje ir… kepame blynus. Puode, ant primuso,
varvančiame palapinės prieangyje. Kvapai ir azartas užvaldo. Nusiraminti pavyksta tik po vakarienės.
Raimondas. Kantriausias batų siuvėjas, dėmesingasis, šmaikštusis pašnekovas.
Kaifo bėgiai veža kartu visus. O ekspresas, riedantis tais bėgiais, lekia pragaro pakraščiu tarp rūkstančių milžinų.
Greta šniokščia vanduo. Tarsi jūra. Bet iš tiesų visai ne. Jūros dugnu neskraido dundėdami didžiuliai akmenys. Po mirtinos tylos, protarpiais
nutraukiamos griūnančios lavos dundesio, šis šniokštimas ramina. Ir migdo. Labanakt.
Saulius
28 d. vakaras. Neeiliniai kadrai: sėdim visi užpakaly ir kepam blynus. Čia pas mus fabrikėlis – Saulius varto, Indrė nukėlinėja dangtį ir
pakuoja blynus į puodelius bei kiša kažkur po miegmaišiu. Likusi palaikančioji grupė aikčioja, liaupsina kepėjus girdama patiekalo kokybę.
Tik vargšas Raimis lopo savo suplyšusį batą ir guodžiasi, jog visomis maloniausiomis gyvenimo akimirkomis teks siūti.
Tomas
Liepos 29 d. sekmadienis
Sigio balsas: “chebra, kaip čia gražu!”. Oras geras. Matosi Bezimianij, po Kamen pasirodo miegojom, o Kliuči “????? ??????”.Lėtai, bet
užtikrintai akmenais rėpliojam į viršų. Užsikariam ant pasaulio krašto, prasideda akrobatinių sugebėjimų demonstravimas. Eini, akmenys ir į
kairę, ir į dešinę, ir iš po kojų tik byra. Vaizdas neblogas – eina visi rankas išskėtę. Bet užtat peizažas – atsigręžus slėnis skęsta
debesyse, virš jų iškyla kalnų grandinė, galima sakyti po kojomis įvairiaspalviai ežeriukai – oranžiniai, žydri, žalsvai mėlyni.
Užsikabarojom ant ledyno. Na nesitikėjau, kad bus toks liūdnas. Jau ropoju keturiom. Daroma sauga. Vadas be didesnio vargo traukia iš
kuprinės dugno virvę, prie manęs pririša kokį tai gudrų mazgą ir aš jau ant morenos krašto. Neribotais kiekiais dalinamas šokoladas. Traukiam
į viršų sniegu, 20 cm ilgio žingsneliais. Vulkanologų perėja vis dar “????? ??????”. Jei jau Laimis liežuvį iškišęs sėdi, tai gero nelauk.
Kartkartėm stabtelim ir užgeriam gėrimo dinamito. Gražu. Iš kairės Kamen. Įlendam į jo šešėlį. Saulės spinduliai pro debesis, o mes vis
žingsniuojam 20 cm ilgio žingsneliais viršun. Baltas sniegas, vietom juodi vulkaniniai akmenys. O – izbuškės. Tiesa, kol iki jų nubrendu,
visom dviem kojom įlekiu į ežerioką. Suprask, užlipome. Zonder komanda – Sigis su Neringa nulekia ieškoti vietos palapinei, miegosim ant
ledo. Kuriam savo miestelį. Ir upeliūkštis čia pat. Supuvusio kiaušinio kvapo nėra. Tiesiog “aerodinamičeskaja truba”. Neprispaustų akmenimis
kojinių palikti nedrįstu. Palapinę apkraunam akmenim. Sigis: “gyvensim kaip tanke”. Vietos palapinėj sumažėja akivaizdžiai. Su pūkėm šiaip
taip telpam šešiese – taip jau traukia tas kisielius su bananais.
P.S. Gal kaip į upelį įlėkiau ant nugaros neaprašinėsiu.
Tomas
Liepos 30 d. pirmadienis
Visą naktį pūtė siaubingas, ne, tai ne tas žodis – vėjas buvo klaikus, žvėriškas, ai , net nežinau tokio žodžio, kuris apibūdintų tą
reiškinį. Palapinė tiesiog šokinėjo, tentas garsiai plakėsi vėjyje, į galvą lindo baisios mintys apie palapinę vėjo su visais miegančiaisiais
nublokštą į prarają. Bet ramus dviejų mano miegmaišiokų parpimas leido įsitikinti, kad palapinė pakankamai atspari, ir vėjo gūsiai jau
nebetrukdė miegoti.
Ryte pažadina Raimis, liepiantis keltis valgyti sriubos. Taip nesinori lįsti iš šilto miegaso į lauką, nors vėjas atrodo šiek tiek aprimęs ir
skaisčiai šviečia saulė. Skauda galvą – vis dar jaučiamas aukščio pasikeitimas.
Kadangi dar iš vakaro buvo nuspręsta šiandien nelipti į Kliučius, o aklimatizuotis, tai laiko yra per akis. Atsiranda ir darbų. Raimis kaip
visada siuva batus, Laimis taiso sugedusį primusą, kiti džiovina batus, tvirtina palapines ar tiesiog drybso palapinėse. Lauke ilgai nesinori
būti – vėjas košia kiaurai, nuo saulės skauda akis, į kurias vėjas laikas nuo laiko įpučia dozę keramzito.
***
Kadangi yra laiko, tai noriu atskirą pastraipą skirti KERAMZITUI, šitoms smulkioms vulkaninių pelenų, uolienų dulkių ir dar velnias žino
kieno dalelėms, lydinčioms mus nuo pat žygio pradžios. Jų pilna visur – ore, ant žemės, vandenyje, pamažu stori jų sluoksniai nusėda ant mūsų
odos, puodeliuose ir puoduose. Jos vandeniui suteikia nepakartojamas skonines savybes. Valgant tereikia akimirkos, kad ant žemės išdėliotas
maistas pasidengtų plonyčiu šito vitamino Š sluoksniu. Visai nenuostabu, kai sumanęs pasikrapštyti ausį pirma iš ten turi iškabinti kokį
kibirą šito daikto. O jei kramtant niekas negirkši tarp dantų, tai atrodo, kad trūksta prieskonių maiste. Žodžiu, keramzitas tapo
neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi, su kuria labai susigyvenom ir turbūt pasigesim grįžę namo.
***
Čia buvo lyrinis nukrypimas, o poilsinė diena eina toliau – drybsom miegmaišiuose, plepam apie šį bei tą, budintieji atneša pavakarius į
palapinę – vienžo, kaupiam jėgas rytdienos kopimui į Kliučius.
Kažkam kilo idėja suorganizuoti šaškių turnyrą. Šaškes atstoja juodi ir raudoni keramzito (na kaip čia be jo) gabaliukai, lenta pieštuku
nupiešiama kitoje sąrašo pusėje. Užverda įnirtinga kova, stebintieji pasidalina į dvi palaikančiąsias komandas. Deja, geltonoji palapinė
pralošia mėlynajai. Bet nieko, dar bus progų atsirevanšuoti.
Indrė
Liepos 31 d. antradienis
Šiandien diena – ypatingoji, galima sakyti visos mūsų kelionės pagrindinis tikslas. Šiandien kopsime į Kliučių Sopką. Vakar visą dieną
pratinginiavom, todėl šiandien sveikatėlė turėtų būti puiki, ir į Kliučius sulaipiosime be vargo.
Kalnas mus pasitiko ir priėmė tikrai geranoriškai ir svetingai. Tą dieną oras buvo geriausias, kokį tik galėjome įsivaizduoti. Danguje nei
debesėlio, o ir vėjas apsiramino.
Iš stovyklos išėjome apie 8 val. ryto. Kai pasižiūri – atrodo ta viršūnė visai šalia, kaip sakant “????? ??????”. Tačiau lipant ji artėja
labai jau pamažu. Lipom ir lipom, lipom ir lipom tai sniegu, tai uolomis, tai iš viso byrančiais akmenimis. Kad krateris jau nebetoli,
pajutome iš kvapo, tiesą sakant nelabai malonaus. Tačiau net ir tada, kai atrodo, kad esi viršuje, iki viršaus teko dar palypėti apie
valandėlę. Pagaliau užlipome! Na vaizdas tai sunkiai nusakomas, reikia pačiam pamatyti. Krateris toks gilus, kad nei vienas dugno taip ir
nematėme. Sienos stačios, raudonos, viskas rūksta. Žemė po kojomis taip pat neblogos temperatūros – ranką vos gali padėti – karšta. Žodžiu,
tikra pekla. Na ilgai ten ir nebuvom, nes dujų, rūkstančių iš kraterio poveikis neypatingai malonus – graužia gerklę, akis. Na kai Laimis
pavardino jų sudėtį, tai pasidarė aišku, kad kitaip ir būti negalėjo. Tokioje vietoje ilgiau pasėdėjęs turbūt ir kojas užverstum.
Pasigrožėjom, įsiamžinom ir patraukėm žemyn.nors leidimasis buvo gana greitas, stovykloje buvome apie 8 val. vakaro, taigi pralaipiojome visą
dieną.
Kaip bebūtų keista, apačioje praktiškai visai nebuvo vėjo – ramu, šilta. Taigi mes labai ramiai pavalgėm vakarienę, perstatėm ir suremontavom
palapines, su viltimi, kad gal vėjo jau daugiau ir nebus. Deja, deja… Naktį vėl rodėsi, kad tuoj pakilsim su visa palapine. Bet vis tiek
miegojome laimingi, kad kalnas mus priėmė, leido pažvelgti į save.
Neringa
Rugpjūčio 1 d. trečiadienis
Kalnų dvasios, maloningai mums leidusios vakar sulaipioti į Kliučių Sopką (oras buvo idealus, geriausias kokį matėme būdami Vulkanologų
perėjoje), naktį nutarė pasiausti. Jos matyt nugirdo Neringos, prisiėmusios raganos pareigas, žodžius, kad naktį oras bus tykus ramus taip
pat. Todėl, kai tik mes atsiremontavom ir perstatėm aplamdytas palapines, vėl prasidėjo vėjo gūsiai. Papučia, ir vėl ramu, lyg žaistų. Bet
tie pūstelėjimai tokie, kad palapinės prisiplodavo prie žemės, o ir mano **** buvo paskridusi keletą metrų, dėkui Sauliui, kad pagavo.
Rytas. Vėjas nešioja mūsų daiktus, kuriuos mes gaudome ir pakuojamės į kuprines. Laikas palikti šią ledo šalį, kurioje nakvojome 3 naktis,
kurioje jau apsipratome ir pasijutome beveik savais. Liūdna palikti savo virtuvėlę, krištolinį ir ledinį vandenį, pasiilgsime ir vėjo, kuris
įvairino mūsų gyvenimą. Tai buvo KITAS pasaulis, kurio ilgėsimės gyvendami civilizacijoje, ir ieškosime, ir galbūt atrasime jį kitur, gal
muzikoje, gal mene, gal literatūroje – kiekvienam savo…
Atsisveikinome su Vulkanologų perėja ir nužygiavome Bogdanovičiaus ledynu žemyn. Labai purvinas ledynas, su daug purvinų upelių ir upių,
kurios išteka iš nuostabių purvinų grotų ir vėl į kokį urvą pradingsta. Ledo matosi vis mažiau, daugėja nuobirynų. Raimio viela suveržti
batai dar laikėsi – todėl spėriai dūmėme tolyn. Sustojome, kai iš 3300 m nusileidome iki 1900 m. Indrė padarė maisto inventorizaciją,
paaiškėjo, kad jo likę daug, ir toliau maitinsimės sočiai. Ir tikrai, vakarienė buvo soti. Tiesa, prieš ją dar išsimaudėme upelyje – vanduo
ledinis, ir ne kiekvienas išdrįso pilnai pasinerti į putojančią srovę, tačiau apsiprausėme visi.
Po vakarienės – Miglės siurprizo atidarymas, jos įdėtų patarimų skaitymas, ir taip pat perskaitome Linutės įdėtą japonų poeziją – 8 trumpus
eilėraštukus.
Jau vakaras, temsta, tik paskutiniai saulės spinduliai dar apšviečia Kliučių ir Kamen viršūnes. Dešiniau dūmina Bezimianij, priekyje matosi
abu Tolbačekai. Tykus, ramus ir liūdnokas vakaras. Labanaktis mielieji.
Laimis
1-os d. vakaras. Atlikta maisto inventorizacija. Valio! Visko per daug. Dabar tai išbandysim savo galimybes – prisikertam kiek lenda. Saulė
nusileidžia. Mėnulis beveik pilnas. Virš Tolbačeko pasimato raudonas Marsas. Sustoję spoksom į Kliučius, Kamen ir kartkartėm pro debesis ir
savo dūmus išlendantį Bezimianij. Dar tradicinis Raimio “Valdžia… labanakt!!!”.
Tomas
Rugpjūčio 2 d. ketvirtadienis
Ankstyvas rytas. Visi miega kaip užmušti. Vakar paskutines jėgas atėmė maudynės lediniame vandenyje.kelis laktus bandau žadinti Neringą. Be
reakcijos. Pakrutinęs kurį laiką išeinu vienas.
Pirma H2O procedūros. Vanduo pasirodo lyg ir šiltesnis. Po to manų košės virimas ir garsus šaukimas: “košė šąla!”.
Po gero pusvalandžio pajudėjome žemyn. Upė nuseko… Ir mes labai greitai jau bėgame šlaitais žemyn.
Vidurdienį priėjome du ugnikalniukus, kurie viso labo aukščio. Žinoma praeiti pro šalį neužlipus mes negalėjome. Kaip paprastai ugnikalnio
aukščiausioje vietoje Sigis vėl stato turą (teisingiau sakant taiso seną…). Toliau vėl leidžiamės. Norisi kaip greičiau pasiekti taigą…
Per pietus užslinko tirštas rūkas. Teko eiti, kaip sakoma “ežiukas rūke”. Pastebimai keičiasi gamtovaizdis. Atsiranda žolytė, po to gėlės.
Vėl švilpauja voveriukai, barsukėliai. Tai laiks nuo laiko šiauriniame šlaite matosi pajuodusio sniego.
Štai ir nakvynė. Ji buvo pasirinkta prie išdžiūvusios upės šalia didžiulės raudonosios uolos. Gerai, daug natūralių vonių su šiltu
vandenėliu.
Smagu, vėl atskrido seni draugai, kurie taip ir taikosi, kaip čia įkąsti.
Sigis
Vakaras. Stojam nakvynės prie buvusios upės. Pievos. Su nedidelėm užuominom apie kalnus. Šalimais sienutė – puiki vieta virtuvei. Raimis tuoj
sukuria laužą – antra priemonė nuo uodų po Sauliaus “Bibano”. Be sustojimo traukiami siurprizai – ir tai vis “Kapučino” kava. Negerai.
Saulius taiso padėtį be sąžinės graužaties kirsdamas dešrą ir mokydamas Indrę gerti spiritą. Sigis be didesnių pasiekimų šeria tarp uolų vis
sužviegiantį burunduką sūriu, dešra, skūrelėmis ir panašiomis gėrybėmis.
Tomas
Rugpjūčio 3 d. penktadienis
Rytas. Vėl mes su Raimiu budim. Prisiverčiu atsikelti 7.15. Per tą laiką Raimis spėja paruošti spirgus, papuošti stalą mėlynomis laukų
gėlėmis ir pririnkti rūgštynių mūsų super salotoms. Verdam žirnius. Vėl nerealiais kiekiais kur tik įmanoma kraunami prieskoniai. Po netrumpų
Sauliaus raginimų (mat Sigis, Neringa ir aš intensyviai raunam vietinius rododendrus) pajudame.beje, ant akių užslenka drėgnoji. Matomumas
vos ~ 10 m. Sauliaus sprendimas leistis į upės vagą. Šlapia. Ant užapvalintų šlapių akmenų koja nesilaiko. Meškos pėdomis. Šio padaro buvimo
žymės dar šviežios. **** į kanjoną. Keletas nesėkmingų bandymų šlaitu apeiti akmenines vonias. Jo, augmenija čia vešli – žolės iki juosmens
ir aukščiau, kai kurie beržai storumo sulig pušim Vingio parke. Dar toks apėjimas, ir pradedam šokinėti nuo kadaise buvusių kriokliukų. O,
plikosios žmogbeždžionės pėdsakai. Ta proga Laimis pasigauna keletą palydovų. Ne kas. Nuo stovyklos nuėjom ~ 5 km. Iki Kozyrevsko dar 22 km.
Vado sprendimas eiti dar daug. Bet kanjonai šiose platumose pasitaiko gana dažnai. Aišku nieko nenueinam, bet visi patenkinti. Tarp tokių
akmenų, uolų randam du plotelius smėlio, kelias balutes vandens. Aišku stojam.
Vakaras. Sėdim upės vagoj prie laužo. Kalbamės apie meškas. Suklykia koks tai negirdėtas paukštis. Visi taip ir suklūsta.
Tomas
6.30 ryto. Tirštas rūkas. Laikas keltis, nes aš ir Tomas šiandien turime gaminti valgius. Leistis į kanjono apačią praustis ir parsinešti
vandens šiek tiek nejauku, nes Neringa grįžusi iš vakarinių maudynių sakė, kad tikriausiai maudėsi tik išlipus iš upelio meškai, nes pėdos
buvo visiškai neseniai paliktos smėlyje, ir vanduo baloje dar tebeteliūskavo.
Taigi pagaminome pusryčius, valgėme žirnių košę – ji labai patiko Indrei, ir leidomės išdžiūvusio upelio vaga žemyn. Pagrindiniai tikslai jau
pasiekti, taigi link Kozyrevsko. Eidamas kanjonu patyriau vieną didžiausių kelionės malonumų. Eiti sunku, visur akmenys, tačiau tai ir yra
pats grožis. Leidžiamės krioklių sienomis, apeiname lyg ir vandens baseinus ir t.t. Vienu žodžiu – neišpasakytas grožis. Visa tai bus
užfiksuota nuotraukose.
Vakaras. Vadas kelia tostą už merginas. Visi nors ir pavargę, tačiau laimingi – įdomi buvo dienelė. Tuo metu Sigitas pjauna medžius miške (ko
gero jam patiko pjūklas, kurį turi Laimis), sako drožinės šaukštus ir skulptūras.
Naktį lyja – tai mano stichija, nors ir guliu šlapias baloje, bet man vis viena smagu. Labanakt.
Raimondas
Rugpjūčio 4 d. šeštadienis
Žopslėjus tęsiamas. Tik dar šlapesnėm sąlygom nei vakar. Lyja.
Tomas
Naktį lyja. Pabudęs girdžiu keistus garsus. Išlaksto miegai – gal meška. Realiai paklausęs suvokiu, kad tai tik lietaus garsas į kaimynų
palapinę. Užmiegu vėl…
Budi Laimis ir Indrė. Jaučiu, kad man būtų labai sunku keltis ir ruošti pusryčius šį rytą… Keliamės, lyja. Kaimynų palapinė plaukia. Košė.
Visų veidai pavargę, jaučiasi nerimas dėl ateinančios dienos.
Lietus, slidūs akmenys, šuoliai, šlapi apėjimai per stačius šlaitus.
Koją pasitempia Sigis.
Tomas nebenori kabarotis šlapiu akmeniniu kriokliu.
Indrės akys pavargusios.
Ant akmenų išsitiesia Raimis.
Laimis tepa kelią Fastum tepalu.
Greičiau tas kelias. GPS rodo, kad liko apie 2 km. Prisikertam šokolado, riešutų. Nuotaika šiek tiek pagerėja. Lekiu į priekį ir tarp akmenų
pamatau užpiltą smėliu puoduko šukę. Ženklas! Taku į krantą, ir pamatau įrengtą stovyklavietę su į taigą vedančiu gerai išmintu taku. Mes
pagaliau atėjome! Taigi laužas, pietūs, atsipalaidavimas, džiovinami daiktai. Beveik ir pabaiga. Kūnas apsunkęs, rodos niekus nesinori eiti.
Po penkių pajudam. Iki Kozyrevsko apie 14,5 km. Eisim dar porą valandų. Takelis greitai atveda į gerai išvažinėtą kelią. Mėgautis galima
viskuo, kas nauja. Šį kartą pasimėgavimą atneša kelias. Kurį laiką taip gera eiti, bet kojos batuose ir šlapiose kojinėse troškinasi, oda
bando atšokti nuo padų. Po trejeto praėjimų, išbandžius tinklelius nuo uodų ir apsvarsčius vamzdiecų kilmės istoriją, ateina laikas poilsiui.
Pasukam į beveik užžėlusį keliuką dešinėn. Čia neaišku prieš kiek metų buvo kertama taiga. Dabar tai apžėlęs krūmais, žolėmis ir medeliais
sąvartynas… Įsikuriam stovyklavietę. Kaip ir praeitą vakarą į darbą eina pjūklas. Atsiranda suolai, malkos, ugniakuras… Vakarienei, kaip
ir dera žygio pabaigai – košė asorti: manai + avižiniai dribsniai.
Raimis filosofiškai skaičiuoja prabėgusias dienas ir apstulbsta suvokęs, kad jau 2 savaitės, kaip mes keliaujam… Taip nejučia artėja mūsų
žygio pabaiga. Buvome visai atitrūkę nuo žmonijos. Per visas dienas sutikome tik 2 žmones, ir tuos ant Tolbačeko šlaito debesyse… Rytoj jų
vėl sutiksime daug. Ar esame tam pasirengę? Ar pakako to atotrūkio? Gal ir taip.
Lietaus tikriausiai jau nebus, ir meškų nerimas praėjo. Naktis turėtų būti rami. Labanakt.
Saulius
Rugpjūčio 5 d. sekmadienis
Tiesus kelias į Kozyrevską. Dar keletas sustojimų su moliūgų sėklom bei šokoladu, ir sankryža. Pravažiuoja pora mašinų. Fu. Vos neuždusau.
Dar pažygiuojam, jau matosi pašto antenos ir jau sėdim ant mums pažįstamos pievelės.su savo žiagu vis dar sukiojasi Petrenko (pirštas jau
apgijęs). Į kalnus traukia 4 čekai. Saulius persimeta su jais keliais žodžiais. Toks jausmas, kad jie dar nelabai žino, kur važiuos. Sėkmės.
Tuo tarpu nekurie iš mūsų įkala “kaifo bėgių”, nekurie ledų. Sigis suranda transportą į Esso. Saulius susidraugauja su kokiu tai vietiniu
žveju. Šis geraširdiškai pasiūlo žuvies – pirma už 10 $, paskui už 10 rublių, dar vėliau visai už dyką. Ta pačia proga iš jo perkam ikrų 10
$/kg. Imam visi ir dar 1 kg šiam vakarui. Ekspertas Raimis ir finansininkas Sigis susipakuoja į motociklą su priekaba ir kaip geriausi
draugai visi išdumia (nu ir vaizdas).
Taigi, mikriukas mus transportuoja į Esso. Prie kelto vairuotojas priskiedžia, ko dar nepamatėm, nors galėjom, vėliau be perstojo pliurpia
apie žvejybą, rodo kablius ir kitus niekus. Intensyviai gina savo mašinos apvalkalus nuo purvinų Laimio kelnių . atvykstam į Esso. Nuveža
prie pat baseinų. Vanduo nešaltas.kiek šiltesnis nei mano vonioj. Net keista, jog reikia pratintis prie karščio prieš įlendant. Labai ilgai
neužsibūnam. Prasideda nakvynės ieškojimai. Sauliaus iškvosti čekai aiškino, kad gera vieta prie upės, netoli karštas šaltinis, ir dar kad
milicininkų klausti reikia. Vargais negalais su Laimiu randam milicijos pastatą. Čia kokia tai plauna mašiną ir aiškina, kad visi “?
???????????? ??????”. Sekmadienio vakarą visi?? Na tiek jau to, ji pati mums paaiškina, kad yra kokia tai jamka, kur galima sėkmingai
apsistoti. Randam tą jų jamką – kažkokie pelkynai. Ir kaip čia galima maudytis? Vieta prie upės nebloga. Ilgai nieko nelaukę šaukštais
kabliuojam raudonąją ikrą su šviežia duona! Du labiau patyrę (Sigis su Raimiu) išdarinėja po žuvį. Raimondas imasi majonezo padažo ir žuvies
kepimo. Fantastika kaip skanu. Laimis iš karštosios versmės ima vandenį gėrimui. Jau geroka prietema. Grįžęs pasakoja: “Einu, kažkas girdžiu
teliūškuojasi. O pasirodo, kad ten Sigis. Ten, kur visi kojas plauna, įlindęs… visas”. Kai nueinu apžiūrėti aš, jau ir Neringa mirksta
šiltame vandeny. Kelis kartus pareiškia: “aš čia miegosiu”. Sigis liūdi, kad niekas jam jokio bambalio ar puodo karštesniam vandeniui
pasisemti neatneša.
Tomas
Rugpjūčio 6 d. pirmadienis
Turim visą laisvą dieną šiame “kurorte”, tai keltis neskubam. Turbūt būtume dar ilgai snaudę, jei ne garsus karvės”mū-ū-ū” kažkur visai šalia
palapinės. Saulius, kaip ir dera vadui, iš karto susirūpina puodų ir kitų daiktų, išmėtytų po pievą, saugumu, ir keliasi. Jau dešimta
valanda, bet taip tingisi lipti iš miegmaišio ir tapti potencialiu daugybės uodų, kurie nenuilstamai zyzė visą naktį aplink palapinę, maistu.
Bet jau šonus skauda nuo gulėjimo, o barškantys puodai puryčiams žada kažkokį dar neragautą raudonosios žuvies pavidalą. Čia Raimis
nepralenkiamas, ir pusryčiams mūsų laukia visas puodas garuojančios žuvienės, o prieš tai užkandam ikrų likučių. Kol baigiam valgyti, jau
nebeaišku, kas tai buvo – vėlyvi pusryčiai ar ankstyvi pietūs, nes jau beveik dvylika. Norisi nuodugniau apžiūrėti vietines Esso įžymybes,
bet, kad nereiktų pakuotis daiktų ir kažkur kraustytis, pasidalinam į dvi dalis: Sigis, Neringa, Tomas ir Raimis išeina į miestą, o aš,
Saulius ir Laimis liekam saugoti stovyklos. Veikti nelabai yra kas, bet patingėti kartais reikia, ypač po tokio sotaus maisto. Saulius nueina
išbandyti “jamkos”, iš kur grįžta patenkintas, kad ten buvusių moteriškių buvo palaikytas savu, pavadintas “molodym čelovekom”, vienžo
nepriskirtas kapitalistams.
Apskritai šis miestelis tipiškai rusiškas – dulkėtas, su medinėmis neskoningomis trobomis, monstriškų sovietinių paminklų likučiais, bet
jaučiasi kažkokia rusiška dvasia, kuria persmelkti rusiški filmai, kuri bent jau man nėra visai svetima.
Pagaliau grįžta pirmoji komanda, papasakoja, ką matę, parneša šviežios duonos. Vėl šveičiam žalią sūdytą raudoną žuvį su majonezu ir tomatais
– skanu, bet jaučiu, kad jau greitai bus gana tos žuvies ir vėl užsinorėsiu įprastinės košės, lašinių,dešros ir sūrio.
Patraukiam į miestą likusi trijulė ir Neringa, norėjusi paskambinti namo, nepaisant labai jau ankstyvo ryto tuo metu Lietuvoje. Taigi,
apžiūrim (čia surašyta ne visai eilės tvarka):
* etnografinis muziejus – keli gražūs mediniai namukai. Deja pirmadienį ir antradienį uždarytas, tai per apdulkėjusius langus apžiūrim
eksponatus: jurta, nacionaliniai vietinių (koriakų ir evenų) drabužiai, greičiausiai buities rakandai. Visai įdomu būtų apžiūrėti ir iš
vidaus;
* meteorologinė stotis – čia pasireiškia Saulius, parodo, kaip matuojamas kritulių kiekis, debesuotumas, dirvos temperatūra ir t.t.
* bažnyčia. Jos, deja, neradom, nors pirmieji vaikščioję po miestą ją tiksliai apibūdino: paprastas gyvenamas namas, nuo kitų skiriasi tik
kažkokiu burbulu ant stogelio, ant kurio yra kažkas panašaus į kryžių;
* vėl vakarykščiai baseinai. Vanduo čia šiandien yra smarkiai “atšalęs” – net iki kokių +35 (C laipsnių. Jau galima ir paplaukioti, bet vis
tiek maudynės tokiame šiltame vandenyje žvalumo ir jėgų neprideda. Kadangi pirmadienis, tai ir žmonių čia daug mažiau.
Grįžtam vakarienės į stovyklą. “Vaizdzialis” gana juokingas: po visą pievą mėtosi puodai, visokie maišeliai ir kitokie daiktai, medžiai
apkabinėti drabužiais, žodžiu kažkoks čigonų taboras, o svarbiausia, nė gyvos dvasios. Tik priėjus visai arti, palapinėje sujuda Sigis ir
Neringa, o neužilgo parbėga ir Raimis su Tomu, mirkę kojas “jamkoje”. Taip , vadinasi jie “saugojo” stovyklą :).
Vakarienei gaunam paskutinę dozę raudonosios žuvies, šį kartą Raimio ištroškintos su svogūnais ir tomatais. Na, pagaliau žuvies dieta
baigėsi, o į apyvartą vėl po truputį išeina dešra ir sūris.
Kadangi pirmajai ketveriukei, vaikščiojusiai po miestą, neužteko laiko nueiti į baseinus, tai jie susiruošia ten po vakarienės. O mes liekam
saugoti stovyklos. Bet kol rašau dienoraštį, matau, kad mano abu miegmaišiokai jau snaudžia išsitiesę prie laužo, ir mane suima nenugalimas
noras pasekti jų pavyzdžiu. Taip ir padarau.
Indrė
Sėdim Esso. Palapinių negriaunam – dalinamės į dvi vaikščiojimo grupes. Nors ką čia dalintis? Viskas aišku – palapinėmis. Dabar einam mes –
t.y. Sigis, Neringa, Raimis ir aš. Pirmas objektas – muziejus. Pirmadienį ir antradienį nedirba. Viską, tiesa, apžiūrėjom pro langus –
nacionaliniai koriakų drabužiai, būstas, koks tai kajakas, kėdė iš ragų. Šiaip įdomu.pastatai gražūs, puošti įmantriai. Gražus tiltas per upę
šalia. Nieko, užtat randam bažnyčią – paprastas namas su nedideliu bokšteliu ant stogo ir kryžiumi. Iš pradžių mes nedrąsūs. Bet vietinės
moteriškės mus pakviečia vidun. Normalus didelis kambarys per visą namą. Elementarus elektros skaitiklis matomiausioj vietoj, radiatoriai
tokie, kaip pas mus bute, visos sienos ikonom apkabinėtos. Garbingoj vietoj kažkokia ypač stebuklinga ikona. Prieangy turtinga, pasak jų,
parduotuvė. Keista, bet sugebam cerkvėj praleisti gerą pusvalandį. Šalia turgus – nieko jame gero. Net suvenyrai, ir tie Raimiui per brangūs.
Nekalbu apie neperkalbamas pardavėjas. Ieškom kažko panašaus į vulkanologijos muziejų. Susitranzuojam vyruką, dirbusį Petropavlovske
vulkanologijos institute. Paveža ~ 50 m. naudinga info:čia “teplovųjų istočnikų” temperatūra nuo 72 iki 78 (C (berods gerai prisimenu). Esso
jokio kito muziejaus nėra. Yra “seismostancija”. Čia randam tetą. Sako, įranga jų primityvi, “vsio v temnate”. Diagramos neva tai mums bus
nesuprantamos, taigi kalbamės apie sunkų pensininkų ir jų 20 metų senumo šiltnamio gyvenimą. Dar kažkokį GPS’ą jiems pastatė, tik jie nežino,
kam ta dėžė reikalinga. Taip, traukiam toliau. Kol atidarė paštą, Sigis perka peiliukus “dlia megchoj kožy”. Pašte niekai – atvirukų net
normalių nėra. Pakeliui namo nusiperkam puikių ledų (kitai palapinei jie nepasirodė labai puikūs). Dabar mes “saugom” palapines. Sigis miega,
Neringa vėl mieste, atrodo skambina, mes su Raimiu kaip pensininkai sėdim ir mirkom jamkoj kojas. Vakare dar kartą einam į miestą. Nusiperkam
ledų ir sudrimbam į šiltą baseiną. Šįkart jis ne toks karštas, kaip vakar. Bet ledai labai tinka. Grįžtam jau sutemus.
Tomas
Rugpjūčio 7 d. antradienis
Gaila, kad jau reikia palikti Esso. Visai čia smagu – mirksti sau karštuose baseinuose ar visai šalia stovyklavietės esančioje “jamkoje”,
valgai raudoną žuvį, ikra užsikandi… Gyvenimėlis… Bet reikia važiuoti. Ta proga atsikeliame gana anksti, susikrauname kuprines. Mes su
Sigiu dar nulekiame į karštąjį šaltinį vandens, spėjam ir “jamkoje” kojas pamirkyti. Nuo keliuko pašūkavę nusprendžiame, kad visa kompanija
mus jau paliko ir išėjo į miestą, taigi paspartinam žingsnį. Tačiau pasirodo, kad jie dar net neišėję, taigi išeina taip. Kad mes visus
aplenkiam.
Šiaip ne taip susipakuojam į autobusą ir pajudam link Petropavlovsko. Nors ir neypatingai patogu sėdėti, beveik visi sugebam nulūžti. Tačiau
ramiai pavažiavome viso labo gal tik apie 1,5 valandos. Pravažiavus vieną tiltuką mūsų autobusą sustabdė vietiniai milicininkai. Nuskamba
klausimas: “ar yra užsieniečių”. Na mes lyg ir užsieniečiai. Raimis nueina aiškintis. Vėliau ir Saulius. Deja, išsiaiškinti nepavyksta, ir
mus su visomis kuprinėmis išsodina iš autobuso. Aiškinimaisi ir protokolų rašymas užtrunka visas 2 valandas, nes mes esame žiaurūs
pažeidėjai, neturintys registracijos Kozyrevske bei Esso. Tai mums kainuoja po 50 rub. baudos. Ne, kainuoja dar daugiau, nes savo autobuso
Milkovo mieste mes jau nebepavejame (iki Milkovo mus paveža mašina, vežusi 3 austrus ir 5 vietinius – aptarnaujantį personalą), taigi, kaip
nusigauti iki Petropavlovsko tenka galvoti iš naujo. Pagal grafikus į P.K. autobusų lyg ir nėra. Sumedžiojamas vietinis dušmanas, sutinkantis
mus nuvežti, tačiau gal tik po poros valandų. Tačiau belaukiant atvažiuoja ir autobusas į P.K. nors jame tik 1 laisva vieta, mes
susipakuojame. Na, merginos tampa privilegijuotomis, deja, vaikinams tenka sėdėti ant grindų. Po kurio laiko Sigį užknisa sėdėti, tai jis
sugeba stovėdamas miegoti ir gąsdinti keleivius.
Nepaisant visko, sėkmingai nuvažiuojame iki Elizovo. Čia prasideda vietos nakvynei ieškojimas. Pirma pretendentė yra šalia kažkokios gamyklos
sienos, lyg ir parkelyje, tačiau laimi antroji pretendentė, mat ji yra visai netoli radijo antenų (egzotika), toliau nuo miesto, žmonių, ir
šiaip labai tinkama. Taigi čia ir įsikuriame. Ciklopų šviesoje pavalgom vakarienę ir einam miegoti. Rytoj skrisim į Geizerių slėnį. Turėtų
būti puiku.
Neringa
Rugpjūčio 8 d. trečiadienis
Geizerių diena…
Pabudome netoli Elizovo, prie radijo antenų lauko – puiki vieta, be pastatų ir žmonių. Išsikrapštėme apie 9.00, dar pasivaikščiojome mieste –
kas lėtai, su kuprinėmis (aš, Saulius, Indrė), kas greitai, kaip meteoras (Sigis su Neringa). Bet rezultatai visų tie patys – išleista po
kelis dolerius, suvalgyta po kokį pyragaitį ir po to susirinkta autobusų stoty, kur laukiame Nikolajaus, o Nikolajus kitam gale laukia mūsų.
Bet pagaliau susitinkam ir dviem mikroautobusais važiuojame į Krečeto malūnsparnio aikštelę. Čia mūsų piniginės palengvėja po 200 $. Tomas
suskaičiuoja, kad ekskursijos minutė mums kainuoja 2 Lt, ir mintyse įjungia “skaitliuką”. Galų gale, palikę kuprines administracijoje,
susėdame į malūnsparnį Mi – 8. sraigtasparnis vibruodamas pakyla, ir prasideda ekskursija. Apskrendame krūvą ugnikalnių ir ežerėlių, ypač
gražūs ežerėliai krateriuose. Nenupasakosi, reikia pačiam pamatyti (nors skaidrėse). Buvo trumpas nusileidimas prie kažkokių šaltinių, mes
paėmėm 2 švedų fotografus, ir pagaliau mes Geizerių slėnyje. Labai gražus slėnis net ir jei būtų be geizerių – saulės apšviesti žali
krūmokšniai, tolumoje kalnų grandinės (perėja į Mirties slėnį), upelis, šniokščiantis per akmenis. Na ir patys geizeriai – geizerito
apsuptyje, spalvingi, garuojantys. “Didysis” mūsų nenudžiugino išsiveržimu, bet “Mažojo” išsiveržimą stebėjome dusyk. “Plyšys” išsiveržė, kai
tik priėjome. ” nepastovusis”, “Dvigubas” ir krūva kitų, kurių jau pavadinimų nebeatsimenu. Pasižiūrėjom, kur “Velikan”, bet jis tylėjo.
Apžiūrėjome karšto purvo duobes, pukšančias ir burbuliuojančias, mažytį sieros rūgšties ežerėlį. Kai jau išalkome, mums pateikė pietus – po
raudonos žuvies kepsnį ir šiaip visokių gerų dalykų. Po jų dar matėme tolumoje ” Velikan” išsiveržimą (fontano aukštis ~25 m) ir
sraigtasparniu parskridome į Elizovo. Maisto nupirkimas, važiuojam į aerouostą, netoliese susirandam bomžišką nakvynę ir ilgai vakarojam –
pabaiginėjam spirito likučius. Gerai buvo… Aplinkui triukšmavo kažkokie paaugliai, kažkur kompanija atvažiavusi automobiliu laužą kūreno,
bet jie mums netrukdė. Ir po 12 – tos nuėjome miegoti – kas į jau pastatytą palapinę, kas (aš, Saulius, Indrė) tiesiog po atviru dangumi.
Kadangi uodai naktį taipogi miega, buvo visai gerai. Labanaktis, kelio broliai ir sesės. Rytoj mūsų laukia ilga kaip šimtmečiai diena (~ 36
val.) – sugrįžimas į civilizaciją.
Raimis
Rugpjūčio 9 d. ketvirtadienis
Įkyriai cypia laikrodis (žinoma Laimio). Laikas keltis virti pusryčius. Palapinė sugriauta, galva svaigsta (tikriausiai naktį kažkas užlipo
su batais)…
Atbuline eiga išlendu iš palapinės, o šalia guli kažkokie valkatos. Patrinu akis, prasimerkiu ir įsižiūriu geriau – mūsų valdžios nariai…
Tikriausiai vakar tiek prisigėrė, kad net palapinės nesugebėjo pastatyti…
Sigis šiandien ypač gražus… Su naujomis Tomo kelnėmis, senas paaukojo seniesiems Kamčiatkos dievams.
Greiti pusryčiai, ir kuprinėmis nešini patraukiam į aerouostą. Ten prasideda daiktų dalybos, kad kuprinės nesvertų >20 kg.
Išskrendam vėliau, kaip visada. Traukiniai nelaukia…, lėktuvai vėluoja…
Lėktuve: Neringa: “pakilau, pavalgiau, lūžau…, vėl pavalgiau ir vėl lūžau… atskridau…”
Pokalbis lėktuve: “Dabar vadinamas ne amžinas įšalas, o ilgalaikis įšalas…”.
Atia Kamčiatka…
Sigis
TU – 134. pakylam iš Šeremetjevo. Visus išbarsto po visą lėktuvą. Atsisėdu šalia tokio. Matyt rusas, nes pasiima porą rusiškų laikraščių.
Pavarto. Duoda bandelių. Vienos iš jų mano kolega nė nebando valgyti (šiaip aš vadovaujuosi principu: už ką sumokėjau, tą suvalgysiu). Ir
šiaip matosi pasikėlęs bičas. Verslininkėlis. Išsitraukia kompą (mokykis Raimi). ~ 20 min. Paskaičiuoja, paskui imasi dėlioti kortas.
Silpnavalis. Na, gal neteiskite manęs už tai, kad lendu į svetimus gyvenimus. Smalsumas… + 23 (C Vilniuje, leidžiamės…
Tomas
Įvaitrūs priedai
Bendruomenės nariai
Saulius Šukaitis
e-mail: saulius@cms.lt saulius33@takas.lt
Indrė Skarulytė
e-mail: i.skarulyte@rittal.lt indre77@hotmail.com
Laimis Jašinskas
e-mail: l.jasinskas@it.lt ljasinskas@it.lt laimis@it.lt
Sigitas Sakalinskas
e-mail: ssigiss@delfi.lt vadyba@sparta.lt
Neringa Norvaišaitė
e-mail: neringan@delfi.lt
Tomas Šalkus
Raimondas Puišys
Vulkanas Ploskij Tolbaček nuo P. Pusės ~2800 m
Nuo šlako laukų (persivertus per Južnij proryv gūbrį) kylam link Ploskij Tolbaček kraterio. Pirmus 400 – 500 m kylam žole apaugusiais
šlaitais, vėliau šlaku ir nuobirynais. Kadangi viską užtraukia debesys, orientuojamasi pagal kompasą ir GPS. Taikome į žemiausią kraterio
tašką. Paskutinį pakilimą pamatome prasisklaidžius debesims. Tai nuobirynas su ledo sluoksniu po smulkučiais akmenimis. Šlaitas gana status,
todėl apeidinėjame iš dešinės per uolas. Krateris didelis, stačiais bortais, pastoviai byra akmenys. Fumarolių nepastebėjome. Leidžiamės tuo
pačiu keliu, tik viršutines uolas keičiame glisavimu nuobirynu.
Bendras įkopimo ir nusileidimo laikas 8val.
Vulkanologu perėja nuo Černovo ledyno
Černovo ledyno liežuvis stipriai sutrumpėjęs lyginant su nurodytu žemėlapyje ilgiu. Kylame dešinėn moreniniu gūbriu. Gūbrys pasidaro labai
aštrus su uolų intarpais.
Pasileidžiame ~ 50 m žemyn ir traversu išeiname prie didžiulės konglomeratinės uolos, nuo kurios galima išlipti ant ledo persivertus per
neaukštą moreninį gūbrelį. Čia yra vanduo. Toliau kylame palei minėtą gūbrelį link Kamen vulkano šlaitų. Pačiam viršuje persiverčiam per
gūbrelį ir išeinam ant ledyno. Ledas padengtas akmenukais, šlapias ir purvinas. Kylam ledu aukštyn link perėjos. Šlaitas statėja, be to
vidurdienį gausiai teka tirpsmo vanduo. Aišku, kad be kačių iki pat viršaus neužlipsim. Kabinam turėklą 2*35 m horizontaliai į dešinę ir
išeinam ant kairės ledyno morenos. Toliau kylam stačia netvirta morena. Pereinam ant sniego šlaito ~ 25 – 30 (. Šiuo šlaitu mušdami pėdas
užlipam iki ~ 3000 m aukščio. Yra plyšių. Apeinam dešiniau per morenas. Prieš pat perėją – snieginė mulda, kurią praėjus patenkame ant
plataus balno.
Vulkanas Kliuči nuo Vulkanologų perėjos
Vulkanologų perėjos balnas platus, į abi puses sniego laukai. Nakvynė ant moreninio gūbrio arčiau vulkano Kliuči, Bogdanovičiaus ledyno
pusėje. Ant perėjos balno vidurio šlapia – po sniegu susikaupęs vandens ežerėlis. Yra 2 medinių namelių karkasai.
Įkopimas nuo nakvynės vietos (pietiniu vulkano šlaitu) prasideda moreniniu gūbreliu ~ 20 ( statumo. Išeiti rekomenduojama kuo anksčiau (
prieš patekant saulei), nes sušalusia morena lengviau kilti.
Gūbrys toliau tampa statesnis ir atsiremia į uolas. Galima kilti uolomis arba jas apeiti iš dešinės. Abiem atvejais išeinama į byrančius
vulkano šlaitus ~ 30 (.
Nuo viršūnės žemyn eina 2 negilūs kuluarai. Vienas (labiau į vakarus) viršuje turi aiškiai matomas fumaroles, kitas – mažiau išreikštas. Tarp
kuluarų gūbrys, kuriuo reikia kilti, nes kuluaruose pastoviai byra akmenys. Kylant reikia prisilaikyti uolų ir stambesnių kyšančių akmenų,
nes šlaitai labai birūs ir jais sunku kopti. Prie kraterio prieiname per stačius fumarolių laukus palei PR vulkano šlaito kraštą. Krateris
įspūdingo dydžio, stipriai išskiriantis vulkanines dujas. Ilgai būti be apsauginių kaukių nerekomenduojama, nes rūgštys nudegina kvėpavimo
takus. Kraterio kraštas karštas ir minkštas, todėl būtina įvertinti jo tvirtumą prieš einant artyn. Nusileidimas – pakilimo kelias,
glisuojant nuobirynais ir sniegu.
Visas pakilimas ir nusileidimas užėmė 10 val. Didžiausias pavojus – akmenys. Šlaitus būtina stebėti viso įkopimo metu. Vandens ryte nėra.
Inventorius: šalmai, lazdos / ledkirčiai.
Nusileidimas Bogdanovičiaus ledynu
Nuo perėjos leidžiamės nestačiais sniego šlaitais dešiniu ledyno pakraščiu. Nuo ledyno posūkio į P. Prasideda ledokritis ir negyvo ledo
laukai. Bendra ėjimo kryptis – link dešinio šoninės morenos gūbrio. Iki šoninės morenos laviruojam tarp stačių ledo gabalų, padengtų morena.
Sraunią šoninę upę pereinam sniego tiltu. Perlipus dešinės ledyno morenos gūbrį, tarp gūbrio ir Bolšaja Ploskaja viršūnės atragio teka upė.
Jos kanjonu ir leidžiamės iki santakos, kur baigiasi kanjonas ir yra puikios nakvynei vietos.
Auksinės mintys
Jeigu žmogus žopai žopa, tai ir žopa žmogui žopa, bet jeigu žmogus žopai žmogus, tai ir žopa žmogui žmogus.
Raimis
Vado kojinės visada kvepia
Autorius nežinomas
Kaifo bėgiai… (kava)
Raimis
Vanduo su vitaminu “Š” (lengvai drumstas vanduo)
Autorius nežinomas
Įkišk man nugaroje į kairį šoną žemyn galva…
Raimis – Tomui
Gamtoje nebūna sausų daiktų – arba šlapi, arba sudegę
Autorius nežinomas
Paduok stovintį tarp kojų…
Autorius nežinomas
Reikia filmuoti, nes tokių nesąmonių ne kiekviename žygelyje pamatysi
Tomas apie blynų kepimą
