Edvardo kelionė į Skandinaviją

pasakoja Edvardas Sakalauskas

MARŠRUTAS: Vilnius – Skandinavija
LAIKAS: 1997 m. liepos 21- rugpjūtis
PAGRINDINIS VEIKĖJAS: Edvardas Sakalauskas

IŠVYKIMAS. VILNIUS – TALINAS

Beveik kaip taisyklė prieš kelionę visada trūksta vienos dienos pasiruošimui, lygiai taip pat kaip ir studentui prieš egzaminą vienos nakties pasimokyti. Ne išimtis buvo ir man. Išvakarėse teko paskambinti Vilniaus Autostopo Klubo (VAK) prezidentui, kad kelionę vienai dienai atidedu, nes jis su klubo nariais ruošėsi mane išlydėti. Išvykimo datos perkėlimo pasekmėje mano startas sutapo su VAK varžybų po postsocialistines šalis pradžia. Atsikėlęs anksti rytą užsidėjau sunkią prikrautą maisto ir rūbų kuprinę, prie kurios papildomai dar buvo pritvirtinta palapinė ir miegmaišis, išvažiavau iš Naujosios Vilnios į priešingą Vilniaus miesto pakraštį, nuo kur turėjau pradėti kelionę. Išlipęs iš autobuso pamačiau savo “kolegas” VAK keliautojus su ryškiai geltonomis kepurėmis. Tokią turėjau ir aš. Televizijos kameros filmavo mano prisiartinimą. Į šį šurmulį pakliuvau dėl tos pavėluotos dienos išvykti. Reporteriai buvo atvykę filmuoti varžybų pradžią, bet dabar nepraleido progos pasidomėti ir mano kelione, paėmė intervjų, kuris buvo parodytas per tos dienos vakarines žinias. Jiems teko išnaudoti nemaža juostos norint nufilmuoti pirmo automobilio sustojimą paimantį pirmą autostopininką, kuriuo buvau aš, nes teko laukti netoli valandos. Juo buvo “Audi 100”, kurio vairuotojas vardu Benius, važiavo į kaimą už Pasvalio aplankyti savo ten gyvenancios vienišos motinos. Pravažiuodamas pro savo kolegas pamačiau, kaip jie atsisveikindami mojuoja rankomis. Išlydėjo iškilmingai, bet kaip man seksis kelionė? Į “vakarų kapitalistinį” užsienį vykau pirmą kartą ir vienų vienas. Bandžiau susirasti bendrakeleivių, bet nepavyko, neatsirado norinčių. Kaip mane ten sutiks? Ar kiek nors seksis? Tai buvo šuolis į nežinią.
Atsisveikinus su pirmuoju vairuotoju, neužilgo paėmė antras, kuris pavežė iki tos vietos nuo kurios iki Latvijos sienos beliko keliolika kilometrų. Bet čia teko laukti ilgokai ir jau norėjau iki sienos eiti pėščias. Paėmė nedidelio furgoniuko vairuotojas. Atvežęs iki sienos jis liepė ją praeiti pėščiomis, nes “gal būt, kuprinėje vežuos narkotikų”. Čia sutikau pirmą porą VAK varžybų dalyvių – latvę mergaitę ir vilnietį, jie ieškojo mašinos į Rygą. Mano maršrutas iki Rygos sutapo su jų, nuo kur jie turėjo pasukti atgal į Lietuvą, o toliau į Lenkiją ir Čekoslovakiją, į visai priešingą pusę negu aš. Praėjęs sieną vėl įsėdau į forguniuką ir Rygą pasiekiau pralenkęs priešakinius VAK varžybų dalyvius. Išvažiavęs iš Vilniaus apie devintą valandą ryto Rygą pasiekiau puse pirmos. Bet toliau sekėsi nebe taip jau gerai.
Rygoje daug sugaišau, kad apvažiuoti miesto apvažiavimą ir išeiti į Talino kelią. Pirmas vairuotojas pavežė puse apvažiavimo. Po to paėmė važiavę pasivažinėti keturi jaunuoliai kurie nuvežė iki kokio tai žiedo ir viaduko, kurį praėjęs dar ilgokai ėjau ieškodamas vietos balsuoti. Diena buvo labai karšta, kuprinė sunki, žliaugė prakaitas. Atsisėdęs pagriovy papietavau. Toliau priėjau viaduką per geležinkelį kurio gale sustojau balsuoti. Mašinų pravažiuodavo mažai. Klaikus karštis. Laukiau apie pora valandų. Sustojo senas automobilis, pavežė iki artimiausio miestelio. Neužilgo paėmė vairuotojas latvis kuris papasakojo, kad jo žmona lietuvė ir norėjo, kad aš su juo kalbėčiau lietuviškai, nežiūrint kad šią kalbą jis mokėjo gana silpnai. Jis pagrojo man ant liežuvio uždedamu instrumentėliu ir nupirko dvi alaus bonkes ir aš neatsispyriau pagundai kartu su juo pasivašinti, nes nuotaika buvo sutrikus dėl užstrigimo ant geležinkelio viaduko. Išleido jis mane nedideliame miestelyje, kur vėl sugavau furgoniuką su prekėmis. Juo nuvažiavau iki Estijos sienos. Saulė jau buvo nelabai toli laidos. Atsisveikinau su forgoniuko vairuotoju, nes jis sakė keleta valandų užtruksiąs apiformindamas muitinėje prekes. Beieškodamas kitos mašinos sugalvojau, kad šiandiena iki Talino nebevažiuosiu, nes ką aš darysiu nuvaževęs į jį naktį, pernakvosiu netoliese už sienos kur nors miške. Sutikau lietuvių šeimą iš Lietuvos beforminančią pravažiavimo dokumentus, ji važiavo nedideliu „Latvijos” tipo autobusiuku į netoliese esantį kurortą ir sakė, kad pevešią mane į čia netoliese esantį labai gerą kempingą. Tas kempingas pasirodė esanti vieniša sodyba miške. Už palapinės pasistatymą kieme paprašė 80 kronų. Man tai pasirodė brangu ir aš nupėdinau plentu ieškodamas geresnės vietos pasistatyti palapinę miške. Kiek paėjęs nusiledžiau kelio pašlaite į mišką. Pamačiau kad jis beveik pelkė, šlapias, priaugęs aukštos žolės. Pasistatyti palapinę čia buvo neimanoma. Tolumoje matėsi lyg tai miško pabaiga. Bet pėdinau kilometras po kilometro, o miško-pelkės galo vis nesimatė. Kandžiojo vapsvos ir uodai. Priartėjo saulėlydis. Mašinų bepravažiuodavo vos viena per keliolika minučių. Pralėkė forguniukas ir tolokai pavaževęs sustojo. Gal sugedo? Kai jį priėjau, pasirodė, kad jame tas pats vairuotojas kurį palikau muitinėje forminant prekes. Jis nusistebėjo kodėl aš per tiek daug laiko tiek netoli nuvažiavau. Paaiškinau, ir jis išvežė mane iš miško ir iki sausesnių vietovių. Pasistačiau palapinę ant smėlio kalnelio gražiame pušynėlyje. Tai buvo pirmoji nakvynė užsienyje, Estijos žemėje. Rytą, vos išėjus į kelia, iškart paėmė jaunas vaikinas ir pavežė iki artimiausio miestelio. Po to kitas iki Piarnu centro. Išėjęs į miesto pakraštį perėjau tiltą, painią kryžkelę. Sustojau priėjęs miško pakraštį, pro kurį plentas šovė tiesiai į Taliną, bet netoliese buvo dar vienas atsišakojimas. Laukiau ilgai, nors mašinų pravažiuodavo daug. Pasirašiau popieriaus lapą „TALIN” ir išskleidęs jį laikiau. Per dvi valandas sustojo trys mašinos, bet kai paaiškindavau, kad važiuoju į Taliną pasakydavo, kad jie ten nevažiuoja. Estijoje kalbėjau rusiškai. Ketvirtuoju sustojusiu automobiliu važiavo įmitęs jaunuolis. Jau išvargęs nuo stovėjimo spirginant karštai saulei pasakiau tiktai „Į Taliną”. Gerai – pasakė jis – dėkis kuprinę” Įsidėjau kuprinę ir sėsdamasis dar kažką jam pasakiau. Tada jis staiga pakeitė nuomonę: – Imk kuprinę iš mašinos aš tavęs nevešiu, galvojau, kad tu estas, aš pavežu tik estus. Jam paaiškinau kad esu ne koks tolimas užsienietis, o kaimynas baltietis, lietuvis. – Man tas pats velnias – pasakė jis. Tai sukėlė man keistą klausimą iš kur Estijoje atsirado tokie ideologai kurie skleidžia propagandą, kad lietuviai estų priešai. Neužilgo mane paėmė vienas estų vairuotojas ir pavežė iki nedidelio miestelio. Krautuvėlėje nusipirkau ir išgėriau limonado. Kiek palaukus pavėsingoje centrinėje gatvėje paėmė kitas estų vairuotojas. Jis sakė važiuojąs i Taliną, bet pakelėje turįs užsukti pusvalandžiui į kaimą pasiimti mašinos detalių ir aš galiu su juo važiuoti iki Talino arba jis mane išleis prie posukio į kaimą. Sutikau važiuoti iki Talino. Kai pasuko į kaimą iš pradžių važiavo asfaltu, pravažiavo vieną kaimą, po to, gruntiniu keliu, sukdamas vis į prastesnius ir prastesnius keliukus, kol pasijutau bevažiuojąs šunkeliu, klaikia, niūria pelke. Aukšti karklai ir kiti pelkių augalai gaubė šunkeliuką, atrodė kad važiuoju lyg kokiu tuneliu, o dangus aptemęs. Aš paklausiau, kas čia per vietovė, kad jau senai nebesimato nei kaimų nei sodybų. Vairuotojas atsakė, kad sodyba viena kita yra, bet iš čia jų nesimato, o apie kaimą jau nebeužsiminė. Ėmiau baugintis, kad nuveš jis mane į pelkyną ir ten įmurkdys, nes gi aš važiuoju į užsienius turiu pilnas kišenes pinigų. Pagaliau automobilis įsuko į pelkių žolėmis apaugusią miško aikštelę, kurios gale pupsojo senas, aprudijęs, nusuktais ratais autobusas ir sustojo. Vairuotojas pasakė, kad jau atvažiavome. Aš nustebau, o kurgi kaimas, kurgi sodyba ir koks čia šio sustojimo miške galutinis tikslas? Vairuotojas išlipo iš automobilio, atidarė bagažinę, išėmė iš jos sunkų geležinį raktą ir… priėjęs prie surudijusio autobuso emė atsukinėti detales. Sukrovus detales į mūsų automobilį tuo pačiu keliu grįžome į autostradą. Erikas, toks buvo vairuotojo vardas, papasakojo, kad užsiima autmobilių remontu. Tą autobusiuką, kuris pupsojo pelkėje jis suremontuosiąs, parduosiąs ir tada atvažiuos apsilankyti į Lietuvą. Atvažiavus į Taliną Erikas nuvežė mane į uostą.

IŠPLAUKIMAS

Mane, nei karto nekeliavusi dideliu (netgi mažu) keleiviniu laivu į užsienį, domino bilieto nusipirkimo ir įsėdimo į laivą procedūra, nes tuo pačiu tai valstybinės sienos peržengimas pirmą kartą išvykstant į „kapitalistinį” pasaulį. Kadangi šis pasakojimas skiriamas daugiausiai tiems kurie tebėra dabartiniame mano patyrimo lygyje, tai apsistosiu kiek smulkiau ties šiais pirmakartiniais įspūdžiais.
Uosto pastatas atrodė nesenai pastatytas, gana didelis, gražus. Priešais jį automobilių stovėjimo aikštelė. Plačiais laiptais kartu su Eriku pakilome į antrą aukštą. Atsidūrėme šviesioje, erdvioje salėje. Kasos buvo galinėje sienoje, kurios dešinysis kraštas rėmėsi į išorinę stiklinę sieną ir tame kampe įrengtas modernus bufetas. Priešingoje nuo išorinės sienos pusėje, aklina medinė siena, kurios viename krašte durys pro kurias prasideda ilga kelionė į laivą. Kasininkė kalbėjo gražia rusų kalba. Pasakė kad laivas išplauks po poros valandų. Pateikus pasą išrašė bilietą. Mokėti reikėjo estiškomis kronomis. Atplėšęs kišenę kurioje buvo užsiūtas valiutinis pundas suskaičiavau kronas – trūko penkiasdešimt. Šalia stovėjęs Erikas tai pastebėjęs tuoj pasiūlė trūkumą padengti. Laimei to nereikėjo, nes prisiminiau, kad dar turiu „neužslaptintų” palaidų kronų smulkioms išlaidoms Taline. Jų užteko. Erikas dar norėjo aprodyti Taliną, bet aš bijojau pavėluoti į laivą ir su šiuo draugišku estu atsisveikinau, optimistiškai nusiteikęs, kad tokių žmonių galima sutikti kelionėje.
Neužilgo prie durų vedančių į laivą susidarė ilga eilė. Stojau į ją. Nustebino, kad didžioji dalis (apie 80 %) žmonių eilėje buvo solidaus pensijinio amžiaus. Tai daugiausia grįžtantys iš kelionių skandinavai, kuriems pensijos dydis leidžia be materialinių trūkumų sveikai gyventi ir dar keliauti – garbingai ir turiningai naudotis užtarnautu poilsiu. Stebino jų sveika išvaizda – sunkiai galėjai atskirti ar jie turi 60 ar 80 metų.Mano eilės kaimynė, maždaug aštuoniasdešimt metų norvegė, apsirengusi tautiniais raštais išmargintais rūbais, nei žodžio nemokanti angliškai, paprašė manęs pasaugoti daiktus, kai sugalvojo dar kažko pasiteirauti kasoje. Kada mūsų tautiečiai galės taip turiningai ir garbingai leisti gyvenimo rudens dienas?
Visi stovėdami eilėje užpildėme nedidelius blankus su keliais klausimais. Tuoj už durų buvo langelis kur patikrino pasus ir bilietus. Toliau ėjome ilgu koridoriumi kuris baigėsi sale. Čia maršrutas išsiskyrė į dvi kryptis. Salės viduryje buvo pakabintos dvi lentos viena nurodė kryptį tiems kuriems įvažiuoti į Švediją reikia vizų, kita – kuriems nereikia. Naujo koridoriaus pradžioje buvo pasienio kontrolės postas. Čia per langelį reikėjo parodyti pasą. Dabar nebeatsimenu kuriuo koridoriumi einant reikėjo praeiti pro muitinę. Prie atvirų, koridoriaus sienoje esančių durų, stovėjo muitininkė. Ji pasirinktinai, pamačiusi įtartiną asmenį galėjo pakviesti užeiti patikrinimui. Į muitininkę aš pažvelgiau su baime (skandinavai neleidžia įsivežti nekonservuotų mėsos produktų), bijojau, kad nepasikviestų ir neatimtų iš manęs dešros. Kitų neleistinų daiktų, aišku, neturėjau. Tačiau nepastebėjau, kad ką pasikviestų iš ilgos žmonių virtinės. Pagaliau visos kontrolės praeitos. Išėjęs iš šio pastarojo koridoriaus atsidūriau laive. Biliete vieta buvo užrašyta „Ant denio”. Laivas turėjo dešimt denių. Suklausinėjau, kad man reikia eiti į aštuntą aukštą. Vieno to aukšto koridoriaus dešinėje radau erdvią patalpą padalintą į dvi dalis. Kampuose tų patalpų sukrauti patogūs aptraukti dirbtine oda čiužiniai, kuriuos pasiklojus ant minkštu kilimu išklotų grindų, galima ilsėtis naktį. Man įėjus patalpos gale sėdėjo pasiklojusi čiužinį jauna estė. Pasisakė pirmą kartą vienai dienai važiuojanti į Stokholmą. Neužilgo šalia manęs pasiklojo čiužinius dvi rusės mergaitės ir paprašė kad joms pasaugočiau vietas, tačiau sugrįžo tik rytą kai jau reikėjo lipti į krantą. Prisikirtęs iki sočiai dešros (gal atims Stokholme?), išėjau pasižvalgyti po laivą. Koridoriaus gale buvo didelis bufetas ir restoranas su estrada. Neužilgo turėjo prasidėti koncertas. Iš restorano laiptai vedė į diskotekos salę. Skelbime buvo parašyta kad diskoteka veiks visą naktį – tai čia, tikriausia, praleido naktį mano kaimynės. Iš kiekvieno aukšto buvo galima išeiti į aukšto denį, kur sėdint ant suoliuko arba atsirėmus į išorinę laivo rampą stebėti laivo plaukimą, mėgautis šviežiu jūros oru. Kituose aukštuose buvo maisto ir prekių parduotuvių, restoranų, bufetų, salė su rulete, prie kurios sutikau du lietuvius, bet jie man pasirodė panašūs į mafijozus, tai kalbos su jais neužvedžiau. Laivas vardu „Regina Baltika ” buvo naujas, blizgėjo pabrangia apdaila, aukšto lygio komfortu. Užlipau į dešimtą, patį viršutinį denį, virš kurio buvo tik dangus. Nuo čia, kaip nuo aukšto kalno ar aukšto bokšto, atsivėrė gražus vaizdas į Talino miestą. Žvelgiant į vieną pusę matėsi senamiestis su kyšančiais bažnyčių, kirkių ir pilių bokštais, žvelgiant į kitą pusę Talino įlanka, kurios pakrantėse išsidėstę naujieji miesto rajonai. Dangus buvo giedras, vakarė saulė auksinėmis spalvomis spalvino šį grąžų miesto, uosto ir jūros kraštovaizdį.
Sustaugė laivo sirena. Prasidėjo kelionė jūra. Krantai tolo labai lėtai. Slinko valandos, o jie vis dar matėsi, ilgiausiai dešinėje laivo pusėje. Dar nei karto nebuvau plaukęs jūra taip toli, kad nesimatytų krantų, todėl nekantriai laukiau kada jie išnyks, dažnai pasėdėdamas denyje, nusinešęs į patogią apžvalgai vietą lengvą plastmasinę kėdę kurių čia buvo pakankamai. Keleivių slankiojo daug – vieni fotografavo, kiti kiek žemesniame kairiajame denio flange prie staliukų gėrė alų. Pagaliau siauras krantų ruoželis išnyko ir mes atsidūrėme atviroje jūroje. Dabar liko laukti saulėlydžio. Išgirdęs lietuviškai kalbant su žmona, taip pat saulėlydžio belaukiantį kaimyną, užkalbinau. Tai buvo vieno Lietuvos laikraščio redaktorius išsiruošęs keliauti po Šiaurinę Europą automobiliu su žmona ir dviem dukterimis. Papasakojo, kad Stokholme užsakęs vienai nakčiai viešbutį ir tai jam kainavę du šimtus dolerių keturiems žmonėms. Man tiek nekainavo visa trijų savaičių kelionė po Skandinaviją. Iš šio pavyzdžio aiškiai matosi autostopo privalumai.
Gabalėlį įspūdžių nurašysiu iš užrašų knygelės: ” Saulėlydis. Nuo skęstančio į jūrą saulės disko nusitiesia raudonas takas iki pat laivo. Jūra rami. Nuotaika kaip Tysliavos eilėrašty: „Tyliai plaukia laivas okeano veidrodžiu…” Vėsus, silpnas vėjelis, po karštos dienos maloniai gaivina. Saulei pasislėpus greitai pradėjo temti. užsidegė laivo žiburiai. Prožektoriai apšvietė du storakamienius laivo kaminus. Nuostabus jausmas lydi kai plauki pirmą kartą į tolimą kelionę. Nuo dešimto denio, nuo pačio laivo viršaus galima į visas puses apžvelgti bekraštę jūrą. Nors jau stiprėja vėjas, bet nešalta su vienais marškinėliais. Lengvai raibuliuoja pasinerianti į tamsą jūra. Ant denio žaidžia vaikai – pastato kėdę ir vėjas ją neša per visą slidų denį.
Patekėjo mėnulis. Nusitiesė begaliniai ilgas sidabrinis mėnulio takas. Begalinis todėl, kad tamsią, kaip ši, naktį nesimato horizonto. Takas atrodo tęsiasi toli, toli ir išnyksta begalybėj, o jūros krašto nesimato”.
Nusileidžiu į laivo vidų sklidiną elektros šviesos ir gausybės žmonių. Prekių parduotuvėj nusiperku pora atviručių, maisto parduotuvėj – limonado. Šeštojo denio restorane užtinku jau pažįstamą Redaktorių su žmona žiūrintį estrados koncertą. Jis pasiskundė, kad neturės naktį kur atsigulti, nes dukterys per nepatyrimą nupirko bilietus be vietos. Užtikau didelę kino salę, kur vairuotojai ir automobilių keleiviai leido naktį sėdėdami. Atėjo laikas ir man kiek pamiegoti. Paskutinį kartą užlipau į viršutinį denį. Jis buvo tuščias, tamsus ir nykus, lyg grėsmingas. Pūtė stiprus, žvarbus vėjas. Būti denyje nebebuvo jokio malonumo, tik klaiki romantika. Dešinėje pusėje, tolumoje matėsi kažkokio kranto žiburiai. Nusileidęs žemiau paklausinėjau, kieno tai žiburiai. – „Suomijos” – atsakė. Suomija tai šalis kurioje aš būsiu kelionės pabaigoje, bet ji man dar tolima ir nepažįstama.
Prasibudau jau išaušus. Išbudino kaimynės rusės mergaitės tik dabar grįžusios pamiegoti. Pažvelgiau pro langą. Pro šalį „plaukė” akmeninės salelės, retai arba gausiai apaugusios pušimis. Apsirengęs ir pavalgęs išėjau į denius. Tos salelės vadinasi šhėros. Tūkstančiai mažų ir didelių salelių kuriose švedai pasistatę namelius – vasarnamius, kaip mūsų kolektyviniuose soduose. Bet tie nameliai atokiai vienas nuo kito. Vietos ir salų užtenka. Pakrantėse jachtos ir mažos valtys. Tarp tų šhėrų plaukėme visą rytą. Pasitaikydavo ir didesnių salų, gražių įlankų ir sąsiaurių. Man susidarė įspūdis, kad Švedija jauna žemė. Atrodė, kad čia nesenai burbuliavo ugninė magma, po to ji staiga atšalo, iškilę iš vandens kauburiai supleišėjo ir apaugo retomis pušimis. Pilnai sutrupėti akmenys ir apsidengti žemės sluoksniu dar nesuspėjo. Toks įspūdis lydi keliaujant po visą Skandinaviją, ypač jos pakraščiais.
Išniro Stokholmo panorama ir mes įplaukėme į uostą. Priartėjau prie pagrindinio kelionės tikslo – peržengti geležinę uždangą, nors tiesą sakant, ji jau nebe geležinė, o tiktai varinė, tačiau jos įvaizdis per 50 metų manyje taip isišaknijo, kad ir dabar ją jaučiu širdyje, nes ji man buvo tikrai geležinė, nebuvo jokios vilties kol ji nesugriuvo ją peržengti. Mintyse tebeaidėjo sovietinių saugumiečių žodžiai: „Tau negalima, tau nėra reikalo važiuoti” ir apsidraudelių profsąjungos vadovų – „Tavęs neleisime”. Baiminausi praeidamas pasų kontrolę ar neras kokios nors priežasties prisikabinti, kad per maža turiu pinigų ar pan. Bet tik tekštelėjo štempelį ant paso nieko nepaklausę ir viskas. Dar liko praeiti muitinę – kaip bus su dešra? Visą atims ar ne? Ėjau baukščiai plačiu, ilgu koridoriumi, nebeprisimenu dėl ko atsilikęs nuo kitų, vienas.bet niekas į mane nekreipė dėmesio.. Net nepastebėjau kada tą muitinę praėjau. Ir štai visos kontrolės praeitos, beliko keliolika žingsnių praeiti pro nedidelę salę ir aš laisvajame pasaulyje. Nebestovi už nugaros nei saugumiečiai, nei apsidraudeliai profsąjungos vadovai. Pajutau, kad užplūdo sponatiška, netikėta susijaudinimo banga. Išsipildo penkiasdešimt metų lauktas momentas. Priartėjau prie paskutinių išėjimo durų. Už jų nematytas pasaulis į kurį įžengsiu pirmą kartą.

STOKHOLMAS – OSLO

Pravėriau paskutines duris ir išėjau į uosto aikštę. Už nugaros liko plati ir aukšta grofuoto aliuminijaus uosto pastato siena. Kažkodėl į aikštės pusę joje nebuvo langų. Ši siena mane galutinai atskyrė nuo postsocialistinio pasaulio, nuo Pabaltijo, nuo Lietuvos-tėvynės kuri nuo čia buvo jau gerokai toli. Net keista atrodė, net sunku patikėti, kad aš jau Švedijoje, Stokholme, vienas, nuo nieko nepriklausomas, paliktas tik su savo likimu. Kaip mane, vienišą piligrimą, priims šis naujas nepažįstamas pasaulis?
Apžvelgiau stoties aikštę. Vaizdas mane nuvylė. Tai buvo didelė, plati aikštė be aiškių ribų. Dešiniąjame jos krašte matėsi netvarkingai išmėtyti uosto sandėliai, kituose aikštės kraštuose neišvaizdūs, pilki praėjusio amžiaus pastatai. Nepastebėjau aiškių gatvių kontūrų, nesimatė autobusų sustojimų vietų. Po aikštę zujo krovininės mašinos. Dalis keleivių susispietė taksi stovėjimo aikštelėje, kuri buvo čia pat. Bet autostopininkas nuo taksi šalinasi kaip velnias nuo kryžiaus. Neturėjau Stokholmo plano, kokio nors laikraščių kiosko jį nusipirkti nesimatė. Nežinojau kokiu autobusu, kokia gatve ir kur man važiuoti. Kaip vadinasi tas miesto pakraštys į kurį nukakus jau galima būtų pradėti balsavimą. Pasijutau visai pasimetęs ir nebežinojau ką toliau daryti. Štai tau ir laisvasis pasaulis. Laisvas, bet aš jame atsidūręs esu vienišas ir pamestas. Nei vieno pažįstamo žmogaus Švedijoje neturiu. Jokie ryšiai su pasauliu iš kurio atkeliavau neberiša.
Prie uosto pastato sienos buvo nedidelė lauko kavinukė. Nutariau atsisėsti prie staliuko, panagrinėti žemėlapius ir be panikos ramiai apgalvoti, kaip čia iš šios situacijos išsikapstyti. Ieškodamas laisvo stalelio pamačiau lyg tai pažįstamą veidą. Turiu tokį prigimties defektą – sunkiai įsimenu žmonių veidus. Man pasirodė, kad prie stalelio sėdi mergina pirmoji atėjusi į laivo “denio” kajutę, kurioje aš nakvojau. Pasisveikinau ir paklausiau ar galiu prisėsti. Ji mielai sutiko. Papasakojo kad su bendrakeleiviu kuris dabar nuėjo nupirkti limonado, važiuojanti konferencijon žemės ūkio klausimais į vieną Švedijos miestą. Jie dabar laukia Stokholme gyvenančio ir turinčio automobilį draugo, kuris nuveš juos į konferenciją. Pažadėjo jo paprašyti, kad jis mane pametėtų iki man patogios tolesnei kelionei vietos. Toliau besikalbant paaiškėjo, kad tai ne ta mergina, kuria aš ją palaikiau. Ji pasakė, kad tai tiesiog Dievo apvaizda, kad štai mes vėl susitikome ir ji galinti man padėti, nors tik vieną kartą atsitiktinai stovint eilėje Talino uoste aš jos kažko pasiteiravau. Yra žmonių kurie laimingi galintįs padėti kitiems. Tik tokių žmonių dėka galimas autostopas.
Mūsų laukiamas automobilistas pasiklydo mieste, nes vairuotojas jame buvo dar naujokas ir tik po geros valandos pradėjome kelionę po Švediją. Važiavome neišvaizdžia senamieščio dalimi. Namai praėjusio amžiaus, nors daug masyvesni ir didesni negu Vilniuje. Tik vieną kartą nustebino aukštas, akmeninis gatvės šlaitas. Atrodė lyg tai gatvė būtų iškalta uoloje. Išvažiavome į priemestį kur pasibaigė namai, įsukome į siaurą kelią – iš vienos pusės į kalną lipantis miškas, iš kitos pusės į daubą nusileidžiantis šlaitas, kurio dugnu ėjo greitkelis. Čia vairuotojas pasijuto, kad vėl pasiklydo. Grįžo atgal ir gerokai pasisukiojęs išleido mane prie vienos autobusų stotelės. Aš vėl likau vienas su savo likimu.
Čia buvo pats miesto pakraštys. Trys keliai atvingiavę iš miesto palaukių suėjo į vieną vietą sudarydami jau “rimtą” iš abiejų pusių apstatytą namais gatvę. Pirmas kelias iš kairės atėjo nuo miškais apaugusių kalvų, antras rietė dešinėje pusėje plytintį miestą skirdamas jį nuo laukų, trečiasis vidurinysis atbėgo iš tiesiai priešais esančio viaduko kiaurymės per kurį ėjo geležinkelis. Tie trys keliai susijungę sudarė pradžią magistralinio greitkelio E-18 kuris ėjo skersai Švediją tiesiai į Oslą. Autobusų stotelėje žmonių nebuvo. Pradėjau balsuoti. Ilgai niekas nestojo. Per tą laiką stotelėje susikaupė žmonių. Atvažiavo autobusas ir jie nuvažiavo. Prisėdau ant suoliuko, užkandau. Vėl balsavau. Saulė jau buvo gerokai po piet. Gal šioje vietoje niekas nestoja ir neima? Jei belaukiant nusileis saulė kur nakvosiu? Ėmiau apžiūrinėti kalnų atšlaites. Pamiškės ir miškas prismaigstytas namų ir vasarnamių. Ar ten privačios žemės, gal visos aptvertos tvoromis? Iš tolo negalėjaau įžiūrėti. Ar rasiu vietą pasistatyti palapinę? Jei teks nakvoti, anksti rytą vėl stosiu į “postą” ir sekmė gal geriau lydės.
Pagaliau sustojo juoda pabrangi mašina, ja važiavo juodas, kaip anglis, negras. Nuo šio momento prasidėjo pirmos autostopinės klaidos. Aš pasakiau, kad keliauju į Oslą. Draugiškas, malonios išvaizdos juodaodis, greita anglų kalba ėmė aiškinti, kad jis tiek toli nevažiuoja, bet gali mane pavešti iki miesto kurio pavadinimą tarė keistai šnybšdamas “čiopi”, “čiopi”. Aš tokio miesto nežinojau nors buvau įsiminęs visus didesnius miestus iki Oslo. Nesugebėjęs išsiaiškinti ar tas miestas man tinka, nubėgau jam atnešti žemėlapį, kurį buvau palikęs ant kuprinės prie stotelės. Dėl nesekmės išsiaiškinti susijaudinęs ir pasimetęs neaiškiai pasakiau ar visai nepasakiau, kad nubėgu žemėlaio. Kol aš sugrįžau mašina nuvažiavo. Per šį atsitikimą padariau tris rimtas klaidas. Prieš kelionę nagrinėdamas Švedijos žemėlapį aš buvau įsitikinęs, kad miestų pavadinimai tariami taip kaip rašomi lotiniškomis ar angliškomis raidėmis (švedų gi ne anglų kalba ). Švedijoje įsitikinau, kad tarimas net labai skiriasi. Antra klaida – visada rankose (ar po ranka) reikia turėti žemėlapį. Vairuotojas gali visai nemokėti tau žinomos kalbos parodysi žemėlapyje pirštu miestą ir to visai pakaks. Trečioji klaida nereikia sakyti labai tolimo atstumo, nes tada vairuotojas gali pagalvoti kad nori važiuoti tik tokia mašina, kuri važiuoja iki tavo paminėto miesto.
Vėliau išsiaiškinau, kad tas miestas iki kurio mane norėjo pavežti juodaodis vairuotojas yra maždaug tredčdalyje atstumo iki Oslo ir mano kelionė būtų buvusi daug sekmingesnė jei būčiau nepadaręs tų klaidų dabar jau atrodančių elementariomis. Dėl įdomumo paminėsiu, kad tas miestas žemėlapyje rašosi Enkoping.
Antroji mašina kuri sustojo buvo taksi. Aš prie jos nesiartinau nežiūrint kad atkakliai mane kvietė, nes kaip minėjau autostopininkas šalinasi nuo taksi kaip velnias nuo kryžiaus. Kiek pastovėjęs taksi vėl pajudėjo ir prieš uždarydamas dureles taksi sedėjęs vienas keleivis dar šūktelėjo “povieziom bezplatno”. Taigi norėjo mane pavešti nemokamai, o aš, kaip užsispyręs asilėnas, atsisakiau. Bet ši klaida necharekteringa, negirdėjau, kad taksistai pavežtu autostopininkus. Jei taip būtų atsitikę, tai gal būtų unikalus atvejas. Dar sustojo pora automobilių kurie važiavo ne ta kryptim. Pagaliau sustojo man likimo skirta mašina.
Paėmė vairuotojas agronomas kuris gyveno viename Švedijos kaime už keliasdešimt kilometrų važiuojant mano kelionės kryptimi. Tradicinių kaimų kaip Lietuvoje savo kelionės metu Švedijoje nemačiau – tai tik vietovės, kur tarp dirbamų laukų, o daugiausia pamiškėse, išsidėstę gražūs, tvarkingi vienkiemiai. Visi pastatai, su retomis išimtimis, vienaukščiai, nedideli, sienos nudažytos raudonai, o namų kampai baltai, stogai apdengti rusvomis metalizuotomis čerpėmis. Centrinė Švedija ištisai apaugusi miškais. Dirbamų plotų pasitaiko mažai, visi jie kaip taisyklė apsupti miško. Pravažiavęs savo kaimą vairuotojas važiavo dar keleta kilometrų iki kolonėlės prisipildyti benzino baką. Išleido mane uolėtoj atšlaitėj prie kelio. Po kiek laiko mane paėmė pagyvenęs komersantas gyvenantis Vasterous. Jis papasakojo apie savo šeimyninę firmą, kuri užsiima plastmasių gamybos įrengimų importu iš įvairių Eurtopos šalių. Vasterous mieste yra didžiausias Europoje amerikiečių IBM kompiuterių firmos gamyklų kompleksas. Netoliese stovėjo šiose gamylose dirbančių darbininkų bendrabučiai. Tai daugiaaukščiai, masyvūs, ilgi, storomis sienomis ir siaurais langais tikrai šiaurietiški pastatai. Juos pastatė IBM kompanija. Pagalvojau, kad jeigu juos būtų statę švedai tai tikrai būtų pastatę spalvingesnius ir graikštesnius. Pravežęs pro miestą vairuotojas paieškojo patogesnės sustojimo vietos. Išlipęs iš mašinos pastebėjau, kad pamečiau megstuką, kurį buvau nusivilkęs pirmajame sustojime, nes buvo karšta diena. Pastebėjęs mano susirūpinimą vairuotojas man netektį kompensavo dviem šimtakroniniais banknotais.
Neilgai palaukus sustojo senas, mažas automobilis, berods Moskvičius, kuriu važiavo jugoslavas imigrantas-pabėgelis iš karo apimtų sričių ir nors jau gyveno Švedijoje tris metus, bet kaip paskiau pamačiau, prie švediškų papročių dar neprisitaikė. Jis pažądėjo nuvešti iki Orebro. Važiuodamas pastebėjau kad vairuotojas girtas ir jam vis labiau sukosi galva. Pradėjo kalbėti nesamones, prašyti degtinės, sakyti, kad mane paėmęs tik todėl, kad pagalvojęs jog aš amerikonas ir turiu daug pinigų. Pagaliau užmiršo anglų kalbą ir ėmė kalbėti tik jugoslaviškai dažnai išbaubdamas vieną žodį – Orebriūūū-riūū-riūū. Tas jo baubimas vis labiau ėmė panašėti į “krriūūū, krriūū”, krriūūū”. Pasistengiau kuo greičiau su juo atsisveikinti, skubėdamas išlipti iš automobilio palikau jame visus žemėlapius. Į benzino kolonėlę, prie kurios išlipau, užvažiuodavo tiktai retkarčiais vietiniai vairuotojai. Netoliese matėsi nedidelis transporto žiedas su keliais atsišakojimais. Nuėjau prie jo ir suklausinėjau man reikiamą kelią. Laukiau ilgokai. Sustojus pirmai mašinai keleiviai pasakė, kad kelias eina ne į tą pusę. Kiek besistengiau reikiamo kelio surasti nepavyko, visi ėjo ne ten kur man reikia. Grįžau į kolonėlę. Nusipirkau žemėlapį už 40 kronų ir limonado bonkę, nes jau buvo iškankinęs karštis ir troškulys. Išsiaiškinau, kad norint pasiekti 18 greitkelį reikia kelis kilometrus eiti pėščiomis iki artimiausio miestelio. Taip ir padariau – pluncinau, laistydamas prakaito druska Švedijos laukus, kol atsidūriau ūksmingoje, tuščioje miestelio gatvėje, kuria retkarčiais praeidavo rudaodis imigrantas su būriu mažamečių vaikų. Švedai ir kasdieninių buitinių reikalų verčiami važinėti įpratę automobiliais. Per šį mažą miestelį einančia autosrada Nr.18 automobiliai lėkė be sustojimo ir į šalia esančią kolonėlę neužsukdavo. Leidžiamos sustoti automobiliams vietos nesuradau. Vienas senas švedas, supratęs mano tikslus, bandė man padėti. Jis nemokėjo nei žodžio angliškai. Prie vienintelės didesnės miestelio kryžkelės, įėjęs į greitkelį jis atkakliai stabdė mašinas ir aiškino sustojusiems, kad man būtinai reikai nuvažiuoti į gretimą miestą. Tačiau iš kelių sustojusių mašinų nei viena manęs nepaėmė. Po kokios valandos šio geranoriško seno švedo jėgos išsibaigė ir jis nuėjo namo. Jau leidosi saulė. Supratau, kad šį vakarą jau nebepavyks išsikapstyti iš šio miestelio. Reikėjo ieškoti nakvynės. Nuėjau į geležinkelio stotį, kuri pasirodė uždaryta. Atsisėdau stoties aikštėje-parke ant suolelio po ūksmingu medžiu pailsėti. Nuo aikštės ėjo neilga gatvė kuri baigėsi mišku kylančiu į kalvą. Ten nuėjau. Miške stovejo daugiaaukščiai namai, bet galima buvo surasti vietą pasistatyti palapinę. Ruda, buvusi aukšta bet jau sugulusi žolė dengė žemę ir visur buvo pilna akmenų. Čia pasistačiau, jau temstant, palapinę ir ramiai permiegojau pirmą naktį, jau tikrajame užsienyje – Švedijoje.
Rytą nuejau į geležinkelio stotį, kuri jau buvo atidaryta. Joje nusiprausiau nusiskutau, net kai ką rekalingiausio išsiskalbiau ir papildžiau vandens atsargas. Netoli stoties buvo autobusų sustojimo vietos. Nutariau paprašyti autobuso vairuotojo kad išveštu iš šio nelemto miestelio iki geresnės balsavimui vietos. Beieškodamas reikiamos stotelės sutikau jauną švedą kuris irgi važiavo ta pačia kryptim. Jis kartas nuo karto išsiimdavo tabokinę ir iš jos išėmęs kramtydavo kažkokias tai žoleles. Nuo to jo akys pasidarydavo apsiblausę ir jam gniauždavo kvapą. Įlipome į atvykusį autobusą ir atsisėdome gale. Laukiau kada ateis kondukturė parduoti bilietų, bet taip ir nesulaukiau. Vietovės pro kurias pravažiuodavome darėsi lengvai banguotos ir įvairesnės. Pastebėjau, kad pamiškėse išmėtytos sodybos labai jau standartinės – vienaukštis gyvenamas namas, naujutėliai nudažytomis raudonomis sienomis baltais kampais, rusvu čerpių stogu, tokie pat kuklūs pagelbiniai pastatai, gyvatvorėmis apjuosta sodyba, nuskustos žolės kieme baltas staliukas ir baltos kėdės. Važiuojant dešimtis ir net šimtus kilometrų vis tokios pat niekuo nesiskiriančios sodybos. Nepaprastai tvarkingi laukai nusitesią iki pamiškių darė velykinės atvirutės įspūdį. Malonu buvo važiuoti minkštu, komfortabiliu autobusu ir gerėtis šiais pasteliniais Švedijos vaizdais. Pravažiavęs keliasdešimt kilometrų viename miestelyje išlipau, sukoręs visą tą atstumą „autostopu”. Ant autobusų stotelės vienos sienos buvo nupieštas miesto planas su einančiu pro jį gretkeliu E-18. Įsidėmėjęs planą perėjau miestelį, jo pakraštyje kokio tai technikumo kiemą ir nusileidęs aukštu šlaitu radau ramią balsavimo vietą. Laukiau ilgokai. Vienas tehnikumo studentas visą valandą laipiojo šlaitu ir apžiūrinėjo žoles. Paklausiau jo ar teisingai stoviu. Išsiaiškinau, kad kelias eina į priešingą pusę. Perlipau per greitkelį ir kiek paėjęs radau kryžkelę nuo kurios gretkelis per lygų begalinį mišką šovė tiesiai Norvegijos link. Prie praplatėjusios kelio juostos automobiliams sustoti ilgokai laukiau. Niekas nesustojo manęs paimti. Ėmiau abejoti ar teisingai pasirinkau vietą. Paklausiau pro šalį ėjusios moteriškės su dviem mažais vaikais. Moteriškė paaiškino, kad balsuoti geriausia perėjus kryžkelę prie netoliese esančios autobusų stotelės, o čia automobiliams neleidžiama sustoti. Dar rūpinosi mane palydėti per sankryžą. Prieš išvažiuodamas į Skandinaviją iš kai kurių girdėjau teiginius, kad Švedijoje visi turi automobilius ir niekas ten nežino autostopo, nesustoja ir nepaveža. Automobilius turi ten visi, bet ir autostopą žino visi ir niekas juo nesistebi, sustoja ir paveža. Neilgai palaukus sustojo gražus limuzinas. Juo važiavo pagyvenęs vairuotojas. Pasakė nuvešiąs mane iki Karsbado. Pokalbis nukrypo į politiką. Vairuotojas pasipasakojo kelis kartus buvęs Rusijoje, nėsąs geros nuomonės apie Jelceną, džiaugiasi, kad Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Dėsto jis religiją ir priklauso Karsbado bažnyčiai, kurią parodė pravažiuojant pro automobilio langą. Pavaišino pusvakariais vienoje kavinukėję. Lengvas užkandis, sulčių stiklinė ir kavos puodukas kainavo abiem 100 kronų. Vakarui artėjant vairuotojas pasisiūlė nuvešti mane į kempingą, nežiūrint kad aš sakiausi norįs nakvoti miške, automobilis vistik pasuko į kempingą. Palapinės pasistatymas kepinge kainavo 100 kronų, bet laimei mano piniginės tuštinti nereikėjo. Tai buvo maloniausias vakaras Švedijoje – poilsis po ilgokos varginančios kelionės. Kempingas – didelis pievos plotas apsuptas miško, kurio viduryje administracinai ir aptarnavimo pastatėliai, bei daug įvairaus dydžio stacionarinių palapinių ir eilės plotelių pasistatyti mašinoms ir palapinėms. Šalia mano palapinės plotelio buvo įsikūręs jaunas švedas, atvaževęs su automobiliu, su savo rudaode drauge turinčia ryškius Pietryčių Azijos rasės bruožus. Jie prie palapinės pasistatę staliuką užkandžiavo ir gėrė kavą. Vakaras buvo ramus, tylus, saulėtas. Karštis atslūgo. Nuėjau prie aptarnavimo namelio. Jame radau jaukią virtuvę su dviem plytomis, antras kambarys indų plovykla kur išsiploviau prakaitu permirkusius baltinius. Išsiviriau sriubos iš pokelio kurį man padovanojo Stokholme mane pavežęs estas. Gretimam kambary esančioj valgyklėlėj skaniai ją suvalgiau – pirmąkart sriubą per šią kelionę. Nuėjau į dušą. Niekaip negalejau paleisti vandens. Išėjęs iš gretimos kabinos švedas paaiškino, kad į sienoje esantį plyšelį reikia įmesti „coin” (monetą). Suradęs didžiausią turimą monetą imečiau. Vanduo atsirado. Išsimuilinau galvą. Vanduo pasibaigė. Daugiau didelių „coin” nebeturėjau. Teko galvą nusiplauti prieškambaryje, kur prausykloje rankoms nusiplauti vanduo buvo užprogramuotas bėgti tik pora sekundžių. Temstant išėjau pasivaikščioti po kempingą. Už kempingo pievos buvo dar didelis laukas su golfo ir kitomis žaidimų aikštėmis. Kempingo centre veikė restoranėlis ir lauko kavinė. Grojo muzika ir dainavo vienas estrados dainininkas. Restoranėlis buvo tuščias, bet kavinė išsidėsčiusi verandoje ir lauke buvo pilna. Švedų grupelės sustūmę staliukus, apstatę jas alaus bonkutėmis ir jau šiek tiek įsilinksminusios nepergarsiai dainavo dainas. Degtinės niekas negėrė, tik kai kas buvvo pasistatę po vyno taurę. Kieme būriavosi daug pagyvenusių švedų, kurie klausėsi muzikos, žiūrėjo į šokančius. Šokančių buvo vos viena kita pora, o tai ir visai nelikdavo. Jaunimo beveik nebuvo. Niekas manęs neužkalbino, tai nejaučiau noro ir aš tai padaryti. Apie švedus sakoma kad jie nekalbūs, užsidarę žmonęs. Aš pastebėjau, kad jie gerbia savo ir kitų autonomiją. Švedas niekada tavęs neužkalbins pirmas ir be reikalo, niekuo nesistebės. Tačiau jei tu su juo pradėsi kalbėtis, tai dažnai pasirodys, kad jis ir kalbus ir noriai pasipasakoja apie save ir savo šeimą. Nors ilgokai gerėjausi šia kempingo gegužine, tačiau nepamačiau nei vieno girto ar garsiau rėkaujančio. Būtu įdomu tokį kempingą įstegti Lietuvoje, tik žinoma už lietuvišką apsistojimo kainą.
Gerai išsimiegojęs ir ryte atsikėlęs išėjau ieškoti greitkelio. Iš pradžių ėjau plentu, po to, asfaltuotu dviračių keliuku. Neužilgo atsidūriau į greitkelio žiedą susisukusi, susirangiusi ant aukštos sampilos, aptvertą rampa, tarp dviejų stačių šlaitų. Prieiti prie jo buvo beveik neimanoma, o ir užrepliojus ant jo abejotina ar rastum sustojomo vietą. Pravažiuojantys dviratininkai patarė patarė eiti pora kilometrų dviračių taku einančiu palei gretkelį.. Praėjus šį atstumą patarė eiti dar pora. Priėjau kitą žiedą nuo kurio per greitkelį buvo permestas viadukas. Juo aš galėjau patekti į kitą greitkelio pusę kuria mašinos važiavo man reikama kryptim. Nuo viaduko vidurio atsivėrė toks vaizdas: bekrašte mišku apaugusia lyguma tęsėsi tiesus kaip styga platus greitkelis kurio pakraščiai apsaugoti rampomis. Kiek akys užmato iki susiliejant su horizintu nesimatė jokios autobusų ar kitokios mašinų sustojimo vietos į vieną ir kitą pusę žiūrint. Nusileidęs viaduku patekau į vietinį kelią. Čia tarp miško buvo išmėtyta keleta pastatų – nedidelė gyvenvietė. Sutikti švedai patarė men eiti šiuo keliu palei greitkelį iki priesiu fabrikus, nuo jų kelias suks į dešinę. Apeiti fabrikus po kaire, užlipti į greitkelį ir juo eidamas rasiu sustojimą. Taip ir padariau. Nustebino mane fabrikų vaizdas. Lietuvoje gyvendami mes gamyklas ar fabrikus įsivaizduojame tokius kokius ir matome – pastatus iš grubių betono blokų, apjuodusiais langais, apleista ir užgriosdinta visokiomis atliekomis aplinka. Čia pamačiau septynerių aukštų ilgą pastatą, apdengtą balta kaip sniegas apdaila, kuri spindėjo taip lyg tai pastatas butų vakar pastatytas ir iš ryto nuplautas. Šalia jo stovėjo kitas tokio dydžio pastatas mėlynas, mėlynas kaip dangus ir spindintis ryškiuose saulės spinduliuose. Aplenkęs šiuos pastatus iš kairės, kieme esančių darbininkų patartas, nusileidžiau šlaitu žemyn, tokiu pat šlaitu pakilau į greitkelį. Nors greitkeliu eiti pėščiomis draudžiama, bet neturėjau kitos išeities. Praėjęs kelis kilometrus radau nedidelę, bet man abejotiną sustojimo vietą. Nesimatė nei vieno žmogaus pasiteirauti, aplinkui vien tušti miškai. Nerizikavau čia stovėti. Nuėjau toliau. Neužilgo pamačiau šalia greitkelio einantį dviračių keliuką. Pasivijęs mane dviratininkas paaiškino, kad dar reikia eiti keleta kilometrų pirmyn ir rasiu gerą sustojimo vietą. Pamačiau lentą kurioje buvo parašyta, kad prasideda draustinio teritorija. Saulė artėjo prie zenito. Kepino negailestingai. Sunki kuprinė darėsi vis sunkesnė. Žliaugė prakaitas. Sustojau pamiškėj pailsėti. Išgėriau paskutinius vandens likučius. Pailsėjęs keliolika minučių toliau keliavau. Po kelių kilometrų priėjau grąžią aikštelę, kuri buvo skirta automobilistams sustoti ir trumpam atsipūsti, taip pat pasistatyti mašinas vietiniems uogautojams. Čia buvo susilieję du greitkeliai E-20 einantis į Švedijos pietus ir E-18 einantis į Oslą. Mašinos lėkė nenutrūkstamu sriautu, taip kad nebūdavo kada nuleisti rankos. Laukiau valandą, dvi, tris. Pravažiavo šimtai ir tūkstančiai mašinų, bet nei viena nesustojo manęs paimti. Kartas nuo karto vienas kitas automobilistas sustodavo pailsėti, bet pravažiuodavo pro mane nesustodama į kitą aikštelės pakraštį. Vos ne kas valandą pereidavau greitkelį, kur stovėjo uogautojų mašinos, kad prisipilti vandens bonkę kuri greit ištuštėdavo. Laukdamas ketvirtą ir penktą valandą ėmiau bijoti, kad negaučiau saulės smūgio. Uogautojams pasiskundžiau menka sekme, jie atsakė, kad mato kiek aš stoviu, ir užjautė mane. Viena pagyvenusi pora – vyras ir žmona parodė, kad per tą laiką pririnkę jau du kibirus mėlynių. Sustojo mašina kurią vairavo viena moteriškė, bet ji galėjo pavešti tik 30 km. Atsisakiau. Tokia jau autostopininko duona. Laukti valandą, dvi, šešias, dieną, dvi dienas. Pastarasis atvejas yra atsitikęs Lietuvos autostopininkams Ispanijoje. Šaltoje Pirėnų perijoje teko laukti dvi paras ir ne tik jiems. Vairuotojas turi teisę nesustoti, ant jo nereikia dėl to pykti – girdėjau taip teigiant Leningrado Autostopo Lygos prezidentą Aleksiejų Vorovą. Apie šeštą valandą vakaro dangus apsiniaukė ir pradėjo po truputi lyti. Sustojo juodas Mersedėsas kuriuo važiavo Stoholmo Technologijos Universiteto profesorius. Jis pasisiūlė mane pavešti nelabai toli, bet iki tos vietos kur išsiskiria greitkeliai E-18 ir E-20. Tai man buvo naudinga.- nesimaišys nereikalingos krypties automobiliai. Išlaipino mene miške nežymioje sustojimo vietoje. Greitkelis buvo labai susiaurėjęs – vos dviejų juostų. Jis buvo tuščias. Lijo. Žemi švininiai debesys taip aptemdė dangų, kad atrodė atėjo sutemos. Miškas tapo niūrus ir lyg grėsmingas. Trumpam į jį nuėjau. Augo aukšta žolė. Žemė šlapia permirkus drėgme. Nejaugi vėl patekau į pelkę, kaip Estijoje? Grįžau iš miško. Pasilenkęs prie kuprinės kažko joje ieškojau. Tuo laiku pralėkė ištaigings automobilis. Nespėjau pakelti rankos. Ėmiau gailėtis, kad nepamačiau jo atvažiuojant. Gal būtų pavežęs? Kai pakėliau galvą pamačiau, kad automobilis tolokai nuvažiavęs sustojo. Šiame greitkelyje sustoti negalima. Gal sugedo ar vairuotojas sugalvojo trumpam šoktelti į mišką? Mašina kurį laiką stovėjo, bet iš jos niekas neišlipo nei taisyti, nei pasivaikščioti. Dingtelėjo mintis, kad gal manęs laukia. Užsidėjau kuprinę ir nužingsniavau prie jos. Automobilyje sedėjes jaunas vyrukas tikrai laukė manęs. Pasisakė, kad važiuojąs į Oslo. Aš net išsižiojau iš nustebimo, kaip tik ten kur man reikia. Kokia laimė po tokio dienos vargo! Šiandiena aš jau būsiu Norvegijoje! Buvau dar nelabai sušlapęs. Buvo malonu sedėti jaukiame salone, čaižant lietui automobilio langus, klausytis švelnios muzikos ir lėkti greitkeliu į naują valstybę. Vairuotojas pasipasakojo kad važiuojąs iš Švedijos praleisti savaitgalį pas savo merginą kuri gyvena Osle. Buvo geros nuotaikos. Neužil;go išvažiavome iš miško. Lygumos pasibaigė. Kuo arčiau artėjome prie Norvegijos sienos tuo vietovė darėsi labiau banguota. Ėmė rūpėti kaip pavyks praeiti muitinę, ar neatims dešros? Paklausiau ar toli siena. „Nėra sienos” – atsakė vairuotojas. Aš paprieštravau kad taip negali būti. – „Jokios sienos nėra. Nėra ir viskas”. Man toks tvirtinimas atrodė keistas, negalėjau patikėti. Kelias pasidarė nebe tiesus, o vingiavo tarp kalvelių ir lomų. Vairuotojas parodė į priešais esantį kalnelį ir su įronija pasakė: ” Štai pasižiūrėk, jei nori – siena! ” Tai buvo platus, atviras, kiemas be jokių šlakbaumų ar užtvarų. Per jo vidurį ėjo tiesus greitkelis. Vienoje ir kitoje kiemo pusėje stovėjo maži, vienaaukščiai, mediniai nameliai. Kieme niekas nestovėjo. Aš pasakiau, kad mes lietuviai turime muitinėje atsižymėti. Vairuotojas man paprieštaravo kad jis skubąs ir neturįs laiko ieškoti muitininko. „Matai, ką aš vežuos” – parodė man dėžutę sargių. „Supranti, kad aš skubu?” Man nieko nebeliko, kaip tik atsakyti, kad suprantu. Nemažindamas greičio automobilis pralėkė kiemą ir aš atsidūriau jau Norvegijoje.
Dar prieš sieną debesys išsiklaidė ir vėl pasirodė jau nebekaršta pavakario saulė įspūdingai nuspalvindama kalvas, lomas, priekalnėse išsidėsčiusius miškus, atsispindėdama kartas nuo karto pravažiuojamų ežerų vandenyse apie kuriuos rėždavo plačius lankus plentas. Iš abiejų pusių kelio plytojo erdvūs laukai, o kukliai nutolę miškai jau nebesudarė ištisų masyvų. Preciziškai tvarkingus pasėlių laukus ir gražias pievas saugojo pamiškėse išsidėstę sodybos. Jos jau buvo atsikratę švediško standarto, puošėsi įvariomis spalvų gamomis ir įvairesne arhitektūra. Čia buvo namų nudažytų ir melsvai ir žalsvai ir gelsvai ir kitais atspalviais, nors neretai pasitaikydavo ir švediško standarto. Vietomis vietovaizdis tapdavo nuostabiai panašus į kalvotą Žemaitijos ar Dzūkijos vietovaizdį, tktai kalvos daug didesnės, tik sodybos daug gražesnės. Apie tai pasakiau vairuotojui. Jisai įdėjo į magnetafoną kasetę su meilės dainomis ir pritardamas muzikai ėmė dainuoti. Ach, ta meilė! Jo laukė mylimoji, kurią jis sutiks už kelių valandų, jaukus butas, vaišės ir kiti malonumai. O kas laukė manęs? Saulė jau pasislėpė už horizonto. Artėjo sutemos. Nnenorėjau atvykti į Oslą naktį, kur aš tokiuo metu dėsiuos? Paprašiau vairuotojo, kad jis mane išleistu prie kokio nors miško kai būsime keliolika kilometrų nuo miesto. Pasiūlė pasirinkti mišką man pačiam. Pasirinkau nevykusiai. Nusileidus nuo kelio šlaito žemyn plytojo keliasdešimt metrų platumo kultūrinė, pelkėta pieva priaugusi aukštos žolės ir aptverta spigluota viela. Pievą nuo miško skyrė platokas upelis kurio neimanoma buvo nei peršokti, nei perbristi. Grįžau atgal ir pasistačiau palapinę ant kieto takelio einančio tarp pievos ir alksniais apaugusio šlaito. Permiegojau laimingai. Tai buvo pirmoji naktis Norvegijoje.

NORVEGIJOJE – Į ŠIAURĘ IR ATGAL

Atsikėliau anksti rytą. Oras buvo apniukęs. Nuo automobilių sustojimo aikštelės atsišakojo kelias kuris aplenkdamas Oslą ėjo į greitkelį E-6 einantį į Norvegijos šiaurę. Buvo galimybė greičiau pasukti šiaurėn, bet tada nepamatyčiau sostinės. Kol tai svarsčiau pamačiau, kad tuo atsišakojimu tik retkarčiais pravažiuoja vos viena kita mašina. Ištroškau, o vanduo buvo pasibaigęs. Aplinkui dungsojo miškai, tik priešingoje kelio pusėje nedidelis laukas su pora sodybų. Į artimiausią ruošiausi nueiti, bet kai pamačiau į kiemą iššokusį šunį susilaikiau. Vandens gavau iš vokiečio turisto, kuris važiavo su šeima ir prie automobilio prikabintu nameliu. Jaunas vaikinas norvegas pavežė mane iki Oslo. Privažiuojant prie miesto pasimatė didelis vandens plotas kuriame pupsojo apstatytos namais salos, turinčios pavidalą lėkštų kalvų. Tai jau Oslas. Greitkelis ėjo ilankos pakraščiu ant kurios buvo išsidėstęs miesto centras. Vairuotojo tvirtinimu Osle įskaitant apylinkes gyvena du milijonai žmonių, pačiame mieste pusė milijono. Išlipau prie geležinkelio stoties. Gražus su didele skulpt?ra fontanas, aikštė apstatyta masyviais senovinias namais, iš kurios ėjo plačios gatvės. Į centrinį stoties įėjimą vedė aukšti laiptai. Nustebino vaizdas stoties salės kuri panašėjo į nedidelę aikštę ankštai prigrūstą prekystalių su prekėmis ir produktais bei vaisiais, spintų su stiklinėmis durimis, prikrautų gaivinančių gėrimų, stendų su atvirutėmis ir pan. Tų prekių niekas nesaugojo, pasiėmęs ką nors turėjai eiti ieškoti pardavėjo. Išsirinkau keleta atviručių. Suklausinėjau kad užmokėti reikia eiti į kitą salės pakraštį kur pardavinėjamos knygos. Pardavėja nei žodžio nemokėjo angliškai. Vieną atvirutę norėjau pasiūsti į Lietuvą. Rodžiau į atvirutės kraštą, kad reikia ženkliuko. Užklijevęs ženkliuką nuėjau ieškoti pašto dėžutės ir neradau. Grįžau pas pardavėją. Ji atkakliai kažką aiškino norvegiškai rodydama į ranką kurioje laikiau monetas. Dingtelėjo, kad neužmokėjau už ženkliuką. Ištiesiau ranką ir ji atskaitė penkias kronas. Atvirutę atidaviau jai. Namiškiai laišką gavo paprastu paštu, po trijų savaičių, kai aš jau buvau grįžęs į Vilnių. Stoties tualetas panašėjo į nedidelę salę, kurios viename pakraštyje buvo eilė prausyklų. Daug ką išsiskalbiau. Prisimindamas neseną sustojimo vietos gretkelyje ieškojimo patirtį nutariau neklaidžioti Oslo gatvėmis, o išvažiuoti priemiestiniu autobusu į artimiausią punktą už miesto. Eidamas į autobusų stotį turėjau praeiti dangoraižių rajoną. Oslo dangoraižiai nekopijuoja amerikietiško keturkampės išstypusios į aukštį dėžės standarto. Jie daug įvairesnių, net lenktų ar lanko pavidalo formų. Kai kurie „skaidrūs” permatomi, vien iš stiklo ir plieno rėmų. Vienoje vietoje gatvė nusileido po žeme. Išlipęs į viršų pamačiau stotį, bet dar į ją rekėjo įkopti aukštais laiptais. Stoties salė ilgas platus kolidorius su išorine stikline siena kurioje buvo daug durų išeinančių į autobusų stovėjimo aikšteles. Niekaip negalėjau rasti informacijos tarnybos. Nuėjau pasiteirauti vairuotojo į aikštelę. Jis nemokėjo angliškai. Nuvedė mane pas kitą vairuotoją kuris mokėjo ir nurodė man reikiamą autobusą. Autobusas vingiavo po priemestį tai išklysdamas iš automagistralės, tai vėl į ją sugrįždamas. Bijojau, kad mano pasirinkta (pagal žemėlapį) gyvenvietė nebūtų toli nuo gretkelio. Bet kaip tik taip ir atsitiko. Autobusas sustojo nedidelėj gyvenvietėj ant lėkštos kalvos, iš vienos pusės apsuptos miškais iš kitos laukais. Vairuotojas pasakė, kad tai galutinis sustojimas ir aš išlipau. Pirma pamatyta šiame tuščiame miestelyje moteriškė paaiškino, kad trumpiausis kelias iki autostradoje esančios benzino kolonėlės yra einant per laukus smėlėtu keliuku. Praėjau senovinę, panašią į dvariuką sodybą gausiai apaugusią medžiais, nuo jos pasukau žemyn į nuokalnę. Tolumoje jau matėsi gretkelis. Iš abiejų pusių plytojo žemučiai, vos siekantys kojų kelius javų laukai. Kad pasiekti kolonėlę reikėjo reikėjo kirsti dalį lauko, pereiti pievą, perkopti griovį ir įkopti į kalvelę. Dėja, tai buvo ne man reikiamos krypties greitkelio pusė. Kieme stovėjo būrelis rokerių su motociklais. Jie nurodė netoli esantį viaduką. Balsuodamas Švedijos ir Norvegijos keliuose matydavau retkarčiais dideliu greičiu greitkeliais pralekenčias nedidelias rokerių grupeles. Beveik visada, bent vienas iš jų, draugiškai man pamojuodavo ranka. Perėjęs viaduką artėdamas prie jau man tinkamos benzino kolonėlės pirmą kartą per savo kelionę pamačiau stovint autostopininką. Apsidžiaugiau, kad turėsiu bendrakeleivį. Juo pasirodė esąs čekas, keliaująs į patį šiauriausią Norvegijos tašką Nord Cap’ą. Priešingai negu aš, jis neapsidžiaugė mane sutikęs. Ėmė aiškinti, kad vairuotojai dviejų vyrų nelabai nori imti, tai geriau stovėkim atskirai, jis stovėsiąs pirmas, o aš antras. Tačiau jeigu jį paims, tai jis paprašys vairuotojo, kad paimtu ir mane. Taip ir padarėme, stovėjome atskirai. Dangus apsiniaukė ir pradėjo lyti. Kuprines teko nunešti prie kolonėlių po stogu. Čekas pasigyrė, kad jis nuo Čekijos iki šios vietos atitranzavęs per Vokietiją ir Daniją per dvi paras. Mašinų į kolonėlę užvažiuodavo mažai ir pro mus pravažiuodavo nekreipdamos dėmesio. Laukėme ilgai. Sutemo. Sulijome ir sušlapome. Mane apėmė miegas ir nuovargis. Ėmiau galvoti apie palapinės pastatymą ir poilsį. Dar prisiminiau, kad čekas tuo tik apsidžiaugs likęs vienas. Taip ir buvo. Kai tai jam pasakiau, jis palinkėjo man labos nakties. Šalia kolonėlės augo jaukūs krūmeliai. Pasistatęs palapinę pavarkarieniavau ir iki užmigdamas pro palapinės plyšį stebėjau čeką. Jis čaižomas lietaus atkakliai stovėjo vis keldamas ir keldamas ranką retkarčiais pravažiuojant mašinoms. Vėliau, grįžęs iš kelionės aš pagalvojau, kad tas čekas turėjo daugiau atkaklumo ir daugiau patyrimo, negu aš pirmąkart išvykęs į užsienį. Tranzuoti naktį net nebandžiau, vienam man tai atrodė nejauku.
Miegojau mažai. Atsibudau brėkštant. Kaip niekad gretai susiruošiau ir nuėjau prie kolonėlės. Čeko jau nebebuvo. Gal padariau klaidą, kad neturėjau kantrybės laukti kartu su juo? Oras buvo šaltas, drėgnas, po truputi lynojo. Neilgai palaukus sustojo forgoniukas, kuriuo važiavo viena vidutinio amžiaus moteriškė. Ji pasakė pavešianti mane kokį tai atstumą. Papasakojo, kad grįžtanti iš darbo, iš naktinės pamainos, visą naktį nemiegojusi yra numačiusi viename miestelyje sustoti pamiegoti. Važiuojanti ji toli iki pat Fauskės. Tai buvo miestas esantis toli Norvegijos šiaurėje, daugiau kaip pusė man reikiamo atstumo iki šiaurinės Suomijos sienos. Paklausiau kiek laiko ji važiuos iki Fauskės. „Tris paras sustodama naktimis pamiegoti, tai gana tolimas atstumas”. Aš buvau nustebintas, tai kiek man reikės važiuoti iki Suomijos šiaurės, o po to iki Helsinkio? Dar kiek su ja pakalbėjau, bet kažkaip nepavyko surasti ją dominančią temą. Šilta jauki automobilio kabina ir mažai miegota naktis padarė savo – aš aptingau, nutilau. Stebėjau vis labiau kalvotą Norvegijos vietovaizdį ir užsisvajojau, kad malonu taip ramiai, patogiai sedėti lekiant mašinai į dar nematytus tolimus kraštus. Neilgai trukus mašina sustojo vidury kelio ir moteriškė pasakė, kad nuo čia ji suks į kempingą pamiegoti. Supratau padaręs nepataisomą klaidą – nespėjau jai „užkalbėti danties”. Ji palaikė mane nuobodžiu bendrakeleiviu ir nutarė atsikratyti. Ach, jeigu tai būčiau žinojęs būčiau plepėjęs nesustodamas iki pat Fauskės. Kelio viduryje kur mane išlaipini buvo kokios tai baltos atžymos. Ar leidžiama čia sustoti mašinoms? Sakė, kad leidžiama, bet aš abejojau. Balsavau ilgai. Lėkė pro šalį šimtai mašinų, bet nei vina nestojo. Situacija man ėmė panašėti į tą kuri buvo draustinyje. Netoliese matėsi viadukas. Nuėjau ant jo apžiūrėti vietovės. Viena rodyklė rodė, kad už kilometro į šoną, kempingas, vadinasi, vairuotoja tikrai nuvažiavo pamiegoti. Atsisėdau pamiškėje ant akmens ir išsiėmiau kalendorių. Paskaičiavau, kiek aš dar galiu eikvoti dienų kelionei, kad nepavėluočiau į skautų stovyklą Suomijoje. Buvo sekmadienis. Vėliausiai Hesinkyje reikėjo būti šeštadienį – tą dieną prasidėjo stovykla. Vėluoti nenorėjau, nes buvau prižadėjęs, manęs ten laukė. Per penkias dienas tikrai nespėsiu padaryti kelių tūkstančių kilometrų lanką iki Norvegijos šiaurėje esančios Suomijos sienos ir nuo jos į Helsinkį. Be to, ar neiklimsiu kur nors tame tolimame kelyje? Per ilgai užtrūkau kelyje iki Oslo. Suspėti, esant šiai situacijai, galėjau tiktai grįždamas į Stokholmą, o iš ten laivu. Pasirėmiau galvą rankomis ir svarščiau amžiną, neišspręndžiamą Hamleto problemą, bet ne būti ar nebūti, o važiuoti pirmyn ar grįžti? Grįžau į greitkelį. Mečiau monetą. Išmečiau, kad važiuoti pirmyn. Prisiminiau anglų dramaturgo Bernardo Show teiginį, kad žmonęs klausia patarimo tik todėl, kad darytų priešingai negu jiems pataria. Kažkokia nematoma jėga stumtelėjo mane į priešingą greitkelio pusę. Vos tik pakėliau ranką, prie manęs čiūžtelėjo mašina ir senyvas malonaus veido norvegas paklausė: „Ar į Oslą pavežti?” Įsėdau nutaisęs miną lyg tai būčiau dvarą pardavęs. Vairuotojams, mes autostopininkai, atsidėkojame papasakodami ką nors įdomaus, tačiau šį kartą kalbėti neturėjau jokio noro. Vis tik jaučiau pareigą paaiškinti mano situaciją.
– „Matau tai iš tavo veido išraiškos” – pasakė vairuotojas. Tikriausia ta išraiška buvo tokia, kaip Napaleono pralaimėjusio Tautų mūšį. Įvažiuojant į Oslą įlindome į ilgą tunelį, kuriuo važiavome, mano požiūriu, ilgą laiką. Aš net ėmiau stebėtis tuo tunelio ilgumu. Išlindome netoli geležinkelio stoties, kur išlipau padėkojęs maloniam norvegui su skaudama širdim kad negalėjau jo pradžiuginti gera nuotaika. Stoties salės vaizdas vėl mane nustebino. Ji dabar buvo tuščia, kaip katik iššluota. Visi prekystaliai, stendai ir kita prekybinė įranga buvo nuimta. Mat buvo sekmadienis, o sekmadienį norvegai nedirba, neužsiminėja komercija. Ilsisi, švenčia.
Nebereikėjo skubėti, nes pagal mano paskaičiavimus, į stovyklą Suomijoje atvažiuosiu viena ar dviem dienom ankščiau. Prieš išvykdamas į Skandinavija Internete buvau užtikęs puslapį vieno norvego, skautų vadovo, kuris gyrėsi, kad Oslo priemiestyje turi didelį namą priklausantį jo vadovaujamam skautų padaliniui. Parašiau jam E-mail’u, kad vasara būsiu Osle ir norėčiau aplankyti jo skautų būstinę. Vietoje to, kad užmegsti tiesioginį ryšį su manim, jis parašė, kad mano laišką persiuntė į Norvegijos skautų štabą. Pastarieji man nespėjo ar nesitekė atsakyti, bet aš žinojau jų būstinės adresą – Vollgou g-vė Osle. Paklausinėjau tos gatvės. Niekas nežinojo. Turistų informacijos biuras, kurį praėjusį kartą mačiau netoli stoties, šiandien, sekmadienį, buvo uždarytas. Nutariau pavaikščioti po senamiestį ir dar paklausinėti. Pagrindinė senamiesčio gatvė gana jauki, neperkrauta transportu, apsodinta medžiais, už kurių kilo masyvūs, tamsių spalvų, senoviniai pastatai. Man ji panašėjo į dvigubo mastelio Gedimino prospektą Vilniuje. Daug užsienio turistų, daugiausia europiečių. Priėjau grąžią bažnyčią, pastatytą erdviame plote kiek toliau nuo gatvės. Kur yra Vollgau g-vė nepavyko sužinoti. Grįžau į stotį. Artėjo vakaras. Reikėjo galvoti apie nakvynę. Nutariau vėl pakartoti praitą varijantą – išvažiuoti autobusu už miesto. Šįkart jau suradau autobusų stoties informacijos biurą, bet informatorė atkakliai įrodinėjo, kad į tą miestelį negalima nuvažiuoti autobusu, tik traukiniu, o aš dar atkakliau įrodinėjau, kad tas miestelis žemėlapyje parodytas prie pat greitkelio. Besiginčidamas, per apsirikimą, vietoj angliško žodio „bus” leptelėjau lietuvišką „autobus”. Informatorė į tai žaibiškai sureagavo: „Nekalbėkite man rusiškai, tokios kalbos mes nesuprantame”. Vis tik informatorės paklausiau ir į tą miestelį nuvažiavau priemiestiniu traukiniu.Traukinyje tikrino bilietus. Išlipau nedideliame miestelyje. Prie geležinkelio stoties buvo prisiglaudus pagrindinė miestelio aikštė. Klausinėjau kuria kryptim eiti į autobaną, vieni sakė kad į dešinę, kiti kad į kairę. Dar kartą klausiant paklaustasis pasitaikė turkas emigrantas. Šiuo atveju pasireiškė skirtumas nuo švedų charakterio. Turkas ėmė goddžiai klausinėti iš kokios aš šalies ar nėsu musulmonų religijos ir t.t. Žodį „autoban” jis suprato kaip „”restoran” ir nuvedė mane į retoraną. Tačiau aš baliaus restorane atsisakiau. Nuėjau man labiau tikėtina kryptim. Kiek paėjus prie vieno restorano pamačiau būrelį žmonių, kurie man patarė eiti priešinga kryptim, bet aš panagrinėjęs žemėlapį nutariau eiti mano pasirinkta kryptim. Išėjau į ilgą, tiesią gatvę iš abiejų pusių apstatytą nedideliais privačiais vienaukščiais namais kelių ar keliolikos arų sklypuose. Tipiška mūsų lietuviško mažo miestelio gatvė. Tiktai kiemų vaizdai kiek kitokie: visas kiemas apželdintas rūpestingai nupiautos žolės vėja kurioje auga tiktai subtiliai sukomponuoti įvairūs dekoratyviniai krūmeliai ir juos juosiančios gyvatvorės. Ėjau ta gatve apie du kilometrus ir nepamačiau nei daržų, nei vaismedžių, tiktai vienintelėje sodyboje šešis serbentų krūmelius. Praėjus puskilometrį norėjosi pasiklausti kelio, bet gatvė buvo tuščia, nors jau buvo apie 6 ar 7 valanda vakaro, žmones jau turėtų būti po darbo valandų. Visi ką pastebėdavau iš kiemų išvažiuodavo mašinomis ir taip pat į juos įvažiuodavo. Vieną gyventoją išvažiuojanti iš kiemo norėjau sustabdyti, kad paklausti kelio, bet jis tik supyko ir dar stipriau paspaudė ekselatorių. Pagaliau išėjau į lėkštai kalvotus laukus apsėtus žemaūgais javais. Kur ne kur tarp laukų matėsi išmėtytos sodybos. Po kiek laiko praėjęs vieną sodybą pamačiau stačią nuokalnę. Pasijutau lyg ant kokios kalvos. Slėnio dugnu vingiavo greitkelis, matėsi benzino kolonėlė. Automobiliai šia greitkelio puse riedėjo į Oslą, tai aplenkęs kolonėlę, netoliese esančiu viaduku perėjau į kitą pusę ir čia pat radau sustojimo aikštelę. Balsavau valandą ar pusantros. Nei viena mašina nesustojo. Saulė jau buvo arti saulėlydžio. Reikėjo galvoti apie nakvynę. Net keista, miškų arti nebuvo. Tačiau kiek atgal prie kelio dungsojo krūmų ir kromokšlių ruoželis. Nuėjau ten. Krūmai pastatyti palapinei buvo nepatogūs. Už jų nedidelė pieva labai aukštos net iki pečių žolės ir avietynas. Čia pasistačiau palapinę. Rytą prisivalgiau aviečių. Jos Norvegijoje auga mažytės, bet labai skanios saldžios.
Nuėjau balsuoti. Po valandos rūkas išsisklaidė, darėsi karšta. Nusivilkdamas megstuką pasidėjau prie kuprinės ant žolės akinius. Tuo metu čiūštelėjo ir sustojo prie manęs mašina. Griebiau kuprinę ir įsėdau į automobilį. Akiniai pasiliko. Pirmas vairuotojas pavežė iki netolimo miestelio. Antras išvežiojantis maisto produktus pametėjo kiek ilgesnį kelio tarpą jau netoli Švedijos sienos. Jis buvo pirmas vairuotojas per visą kelionę užvedęs kalbą apie pragyvenimo lygį. Klausinėjo kiek Lietuvoje kainuoja alus, maisto produktai, kiek mes uždirbame. Savo ruoštu paklausiau kiek uždirba jis. Pasakė kad dvylika tūkstančių kronų į mėnesį. Tai gana paplitęs vidutinis atlyginimas. Man teko pasakyti, kad gaunu lygiai penkiolika kartų mažiau, nežiūrint kad dirbu aukštoje mokykloje kvalifikuotą darbą. Į tokią daug kartų žemesnio pragyvenimo lygio duobę ar purvyną, pelkę mes įkritome penkiasddešimt metų pragyvenę komunistiniame rojuje vis žengdami į šviesų komunizmo rytojų. Išliau prie benzino kolonėlės esančios vieno miestelio pabaigoje. Vieta balsuoti čia buvo patogi. Kolonėlė stovėjo prie pat kelio, tuo pačiu galima buvo stabdyti keliu pravažiuojančias mašinas, bet jos pravažiuodavo retokai. Laukti kaip visada teko ilgai. Aplinkui matėsi išmėtytos medžiais apaugusios sodybos, už jų laukai, o horizontą supo miškai. Aikštelėje prie kolonėlės sustodavo krovininiai tralai. Pagal grafiką jiems čia buvo skirtas trumpas poilsis. Pakalbinau kelis vairuotojus: vieni sakė, kad ilgai ilsėsis, kiti, kad čia pat siena ir jie ilgai užtruks muitinėje. Pavešti noro nerodė. Pradėjo lynoti. Įgrisus laukti palikau kuprinę prie kelio nuėjau už muitinę supusių sandėlių pastatėlių apžiūrėti apylinkės. Arti esančiame miškelyje stovėjo graži sodyba su dideliu tuštoku švedams neharakteringu kiemu. Už jos loma su upeliu ir horizonte miškas. Grįžtant atgal prie manęs sustojo automobilis ir vairuotojas pravėręs dureles pasiūlė pavešti. Paėmiau kuprinę, įsėdau. Vairuotojas atrodė man ne skandinaviškų bruožų: nedidelio ūgio, juodais glotniais plaukais, lieso veido ir gyvo draugiško būdo. Tačiau vis tik jis buvo norvegas. Pasisakė pavešiąs iki Vasterous. Tai maždaug du trečdaliai kelio iki Stokhomo. Prasidėjo ilga kelionė amerikietišku automobiliu, kuris matomai populiarus Švedijoje, nes kas trečias mane pavežęs skandinavas važiavo tokia mašina. Privažiiuojant sieną vairuotojas pasakė, kad sustosias ir palauksi