…dar kartą Apie Tibetą
„Nėra religijos šventesnės už tiesą, ir išmintis yra jos kelrodė žvaigždė”
…Nuostabi, neužmirštama ir vienintelė kelionė tiek aukščio atžvilgiu, tiek ir Misijos dvasiniu tyrumu, atiduotu N.Rericho atsakomybei, taip pat ir pagal Nurodymus ir įspūdžius, apie kuriuos nutylėsiu, bet kurie tiesia mums kelią, priversdami užmiršti laikraščių ir telegrafinių agentūrų egzistavimą, taip reikalingą Vakaruose (pusl.118,Vidurio Azija, Mongolija, birželis).
…Tibeto kalnų vengiama, ypač jie psichiškai veikia vietines tautas ir gentis, įsikūrusias Tibete šalia draudžiamų Himalajiškos Brolijos (Šambalos) vietų; poveikį sustiprina tai, kad šioje didelėje teritorijoje yra geizerių su nuodingais garais. Tuo pačiu metu patekimas į šią zoną stabdomas visomis priemonėmis, pagrįstomis didžiomis mokslinėmis žiniomis, – be vedlio ar be Brolijos leidimo dar niekas ten nebuvo pakliuvęs…(pusl.125)
Brolijos įkūrimas priskiriamas seniausiems laikams, ir nuo tada jos centras yra Tibete. Kadangi žinios apie Broliją evoliucijos eigoje neišvengiamai turi patekti į sąmonę žmonių, gebėsiančių sutalpinti neišvengiamai artėjančius energetinius pasikeitimus, publikuojamoje „Obščinos” knygoje galima surasti ne vieną konkretų nurodymą apie Brolijos veiklą pasaulyje, su keliamais moksliniais uždaviniais. Tai vienintelė pasaulyje vieta, kur veikia tokios reikšmės laboratorijos ir bibliotekos. Tokiu būdu „okultinės-mistinės” mokslų sritys turi visai konkrečias ir tikslias žinias” (pusl.125)
…1925m. prancūzų žurnale „Vie Des Peuples” pasirodė nedidelis Aleksandros David-Neel straipsnis, trylika paskutiniųjų metų pragyvenusios Tibete. Straipsnyje ji pasakoja apie sklandantį po Tibetą gandą, legendą, kad Šiaurėje, būsimoje Šiaurės Šambaloje, atsiras didvyris, kuris atnaujins pasaulį. Kalbama, kad ši šalis apgyvendinta rusais, taip pat nurodomas Šiaurės Vandenyno artumas; galima patikimai nuspėti, kad tai Sibiras, tiksliau jo dalis. Norisi galvoti, kad tai Altajus su jo didinga Beluchos viršukalne – rusiška Bielovodje.
Tibeto dainiai – bardai – apdainuoja nuostabų didvyrį, valdovą Linką, kuris naujame savo įsikūnijime turėtų atsirasti Šiaurės Šambaloje. Jis apjungs visus buvusius savo praeito įsikūnijimo ministrus, generolus ir visus bendražygius. Jis įsikūnys, kad atliktų demoniškų tironų sunaikinimo Žemėje misiją. Bardų ir paplitusia tarp tibetų nuomone, Šiaurės Šambalos Valdovo bendražygiai jau įsikūnijo, daugiausia rusų žemėje.
Istorija pasakoja, kad imperatorius Linka buvo didis valdovas, užkariavęs didžiąją Kinijos dalį ir praplėtęs savo valdas iki Sian-fu, Shensi. Jis apytikriai gyveno VII ar VIII mūsų eros amžiuje. Jis garbinamas kaip karo dievas. Pagal legendą jį turi pagimdyti moteris, nepriklausanti nei vienai žmonių rasei, kaip išsireiškiama „nagi”, t.y. moteris iš gyvačių-pusiau dievų rasės, vadinamų nagais. Pagal padavimą, prieš Šambalos Valdovo pasirodymą pasaulyje Didysis Lama iš Taši-Liumpo (Taši-Lama) išvyks iš Tibeto.
Reiktų pridurti, kad bardas, su kuriuo bendravo A.David-Neel buvo aiškiaregis, tikinęs ir tikriausiai įrodęs, kad jis ir dabar faktiškai turi ryšį su Šambalos Valdovu, atgyjančiu legendose apie Geser-chaną, apie kurį budistiniame pasaulyje galima surasti pakankamai daug literatūros. Apie save A.David-Neel rašo, kad ji pasižymi ypač racionalia (kai protas yra tiesos pažinimo šaltinis ir kriterijus) pasaulėžiūra. Kaip ir numatė bardas, 1923m., t.y. po dvejų metų, Taši-Lama išvažiavo iš Tibeto į Kiniją, ko iki šiol dar nei sykio nebuvo nutikę, ir iki šiol negrįžo (1928m.)
Artėja laikas! Artinantis Naujai Erai Šambalos Valdovas Maitrėja įtvirtins žemėje teisingumo viešpatavimą. Jo nenugalimų karių armija, prisipildžiusi Jo mintimi ir gyva Jo valia ir Jo energija, priartės prie Lchasos, išvalys Šventą Miestą ir įtvirtins jame Tiesos ir Teisingumo sostą. Po to Jo valdos išsiplės po visą Aziją ir bus atstatyta Kinija. Toliau A.David-Neel pažymi, nežiūrint jos racionalizmo, kad tas laukimas ir tikėjimas Rytuose gali išaugti į tokias formas ir iššaukti tokius įvykius, kurių negali nuspėti net pats subtiliausias politikas. O kas, jei ji teisi? (pusl.150-152)
TSRS eidama nauju (komunizmo) keliu sunaikino stambią nuosavybę, ir visas pasaulis šaukė apie tai, kaip apie kažką nematyto, negirdėto ir niekada nebuvusio. Deja, jau ne kartą kalbėta, kad žmonių atmintis trumpa – retas žino savo prosenelio vardą. Taip pat ir žmonija visiškai ištrynė iš savo atminties tai, kad VIIIa. pradžioje Tibete, valdant Mu-ni Cempo, jau buvo naikinama stambi nuosavybė, ir triskart vyko jos perdalijimas tarp neturtingųjų. Šį valdovą, tarp kitko, nunuodijo jo motina. Komunizmo idėja ne nauja, nes dar Gautama Buda skleidė mokymą apie bendruomenę, pranokstančią visus dabartinius lūkesčius ir viltis.
Dabar atėjo laikas, kai „šviesa” ateis iš Rytų, kai bendruomenininko Budos idėjos, susiliejusios su žinių skleidėjų Rytų Mokytojų idėjomis, įgaus praktišką savo įgyvendinimą artėjančioje pasaulinėje Žinių Bendruomenėje. Prasidėjo Europos nuvytimo laikas ir Azijos žydėjimo ir pakilimo momentas.
Europos tautos, įsiklausykite, ką sako Rytai, atverkite sąmonę, šviesa eina iš Rytų! Vyksta tai, kas neišvengiama – kuriasi žinių bendruomenės. (pusl.215)
…Keliaujame čia visiškai laisvai, gyvulius ganome, kur norime – žemė čia bendra, priklauso visiems, kas nori ja naudotis. Tikslių sienų tarp Mongolijos, Kinijos ir Tibeto tikrovėje nėra. (pusl.251)
Artėdami prie „pasakiškos šalies”- „paslaptingojo Tibeto”- mes apgaubti ypatingo jausmo. 1904 metais anglai kalbėjo, kad nuplėšė nuo jo paslaptingumo šydą. Karinės anglų ekspedicijos gydytojas tais pačiais metais rašė savo knygoje, kad kažkoks aukštas pareigas užimantis lama asmeniškai jam pasakė, kad „Tibeto tauta varginga, kad vienuolynuose, išskyrus tarnybines knygas, nieko daugiau nėra, ir ieškoti Tibete nėra ko.” Suteikiu galimybę žmonėms žinantiems Tibetą ir tai, kas surišta su jo vardu, spręsti, kiek toks pareiškimas atitinka tikrovę… N.K.Rerichas pažymi: „Apdairiai atidarykite duris kiekvienam nuoširdžiai pasibeldusiam, bet netempkite prievarta už plaukų į rojų”… Artėjant prie Tibeto reiktų žinoti, kad ten nevalgo žuvies; manome ne tiek dėl religinių įsitikinimų, taip kaip ši šalis neturtinga maistu, kiek bijodami apsinuodyti – žuvys Tibete nuodingos. Gūžio susirgimai kai kuriose Tibeto vietovėse nurodo būtiną saugumą, naudojant vietinį vandenį. (pusl.253)
К.Н.Рябинин. Развенчанный Тибет (1928). Магнитогорск. Амрита-Урал, 1996.
