Budizmas Tibete

Tibetas (kiniet. Xizang, Tibeto Autonomis regionas, Kinija): budizmas ir valstybės istorija. Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahajanos ir Vadžrajanos (tantrizmo). Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji jo atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją.

“Pirmasis pasklidimas” vyko VI a. pabaigoje suvienijus šalį bei pradėjus veiksmingą ekspansijos politiką. Budizmo pradžia Tibete siejama su valdovo Songtseno Gampo laikais ir dviem Budos mokymą išpažinusiom jo žmonomis: Nepalo princese Brikuti Devi ir Kinijos Tangų dinastijos imperatoriaus dukra Veng Čen. Valdant Songtsenui Gampo (617-698), Tibetas tapo viena stipriausių Azijos imperijų. Iki to laiko ji neturėjo savo rašto ir tik Songtsen Gampo įsaku į Indiją mokytis kalbų buvo pasiųsti vienuoliai, kurie grįžę sukūrė tibetietišką abėcėlę indiškosios pagrindu.

Valdovas Trisongas Detsenas (742-798) išplėtė imperiją, užkariaudamas dalį Kinijos ; jo valdymo metu pastatomas pirmasis vienuolynas Samije (779 m.), kviečiami žymūs Indijos filosofai ir mastytojai, pradedama intensyviai versti kanoninius tekstus. 763 metais jis užėmė Kinijos sostinę Changaną ir Kinija 20 metų mokėjo tibetiečiams duoklę.

Valdovui Tri Ralpačenui (806-841) valdant buvo nustatytos Tibeto sienos su Kinija ir pasirašyta 821-ųjų metų Taikos sutartis. Sutarties tekstas tibetiečių ir kinų kalbomis buvo iškaltas trijose akmens kolonose. Viena jų 821 m. buvo pastatyta prie Kinijos imperatoriaus rūmų Changane, kita – 822 m. Lhasoje, prie pagrindinių Džokhango vartų, trečia – 829 m. ant abiejų valstybių sienos Gugu Meru vietovėje. Iki šių dienų išliko tik Lhasoje stovinti kolona.

Mirus valdovui Tri Ralpačenui, paskutiniam budizmą įteisinusios dinastijos atstovui, jo įtaka ėmė mažėti ir atsinaujino tik X a., ką tibetiečiai pavadino “Antruoju pasklidimu”. Vakarų Tibeto feodalų remiami ėmė formuotis nauji budizmo judėjimai, kurie kvietėsi vienuolius iš kitų kraštų. Tikrasis reformatorius buvo Atisha (982-1054), garsus indų vienuolis, skelbęs Mahajanos budizmą ir atkūręs vienuolynų gyvenimo reikalavimus. Manoma, kad būtent jis paskleidė Avalokiteshvaros kultą, kuris nuo tų laikų yra Tibeto globėjas, jo mantra (maldos maginė formulė, šventieji skiemenys, kuriuose sukoncentruotos mistinės kosmoso galios): OM MANI PADME HUM, iki šiol be galo kartojama maldos malūnėlių, vėliavų, išraižytų akmenų. Jo įkurta nauja budizmo pakraipa, Kadampa, pasižymėjusi griežtomis taisyklėmis ir ypač vertinusi proto treniravimą, neišliko kaip savarankiška pakraipa, bet turėjo itin didelę įtaką Gelugpa tradicijai, atsiradusiai tik XVI a.

Kaimyninė mongolų imperija ilgus šimtmečius nekėlė nė mažiausios grėsmės. Tačiau XIII a. pradžioje mongolų valdovas Čingischanas bei jo įpėdiniai užkariavo didžiulius Azijos ir Europos plotus ir sukūrė vieną didžiausių kada nors buvusių imperijų. 1207 m. krito Šiaurės Tibetas, o 1271 m. mongolai paskelbė įkurią Juanų dinastiją, valdysiančią rytinę imperijos dalį. Apie 1279 m. mongolų atakų neatlaikė Kinijos pietuose valdžiusi Sungų dinastija, galiausiai mongolai užkariavo visą Kiniją. 1240 m. Čingischano anūkas Gadenas pasiuntė į Tibetą delegaciją, siūlydamas atnaujinti Tibeto ir Mongolijos santykius. Gadenas Chanas su Tibeto valdovu Sakja Panditu užmezgė draugiškus ryšius, kurie nulėmė vėlesnę valstybių santykių raidą. Vėliau valdęs Chubilajus Chanas budizmą paskelbė valstybine imperijos religija, o tarp Tibeto ir Mongolijos susiklostė ypatingi, vieninteliai tokie pasaulyje ryšiai vadinami Čio-Jono, Dvasininko ir Patrono, santykiais. Nusistovėjo dviejų valstybių politinis, ekonominis, kultūrinis ir dvasinis bendradarbiavimas, kurį vėliau sutvirtino Dalai Lamų ir Mandžiūrų imperatorių bendravimas. Čio-Jono ryšiai kiek primena kontaktus, kuriuos tam tikrais istorijos tarpsniais Vatikanas palaikė su kitais katalikiškais kraštais.

Tibetas išsivadavo iš mongolų 1350 m., kai valdovas Jangčiubas Gjaltsenas Juanų dinastijos įvestą administracinę sistemą pakeitė tibetietiška. 1576 m. Mongolijos valdovas Altan Chanas savo dvasiniu mokytoju pasirinko Sonamą Gjatso ir suteikė jam Dalai Lamos, “Mokytojo, kurio išmintis plati kaip vandenynas”, titulą. Netrukus Dalai Lamai buvo patikėta ir politinė valdžia, o dvasiniu vadovu Tibete laikomas Pančen Lama , “Didis Mokslininkas ir Mokytojas”, Budos Amitabhos žemiškasis įsikūnijimas. Dalai Lama renkamas, vadovaujantis reinkarnacijos teorija, tikima, kad jis yra Budos Avalokiteshvaros žemiškasis įsikūnijimas. XIV a. visa verstinė budistinė literatūra kodifikuojama Kanone-Gandžure ir Dandžure. Kinija iš Mongolijos jungo išsivadavo dar vėliau – 1368 metais. Tuomet iškilo Mingų dinastija.

XVI a. išryškėja nauja budistinė mokykla, vadinama Gelugpa, “Dorybingųjų mokymas”, įsteigtą Tsong-khapos (1357-1419) ir kuri rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Iki XVII a. ji gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, išlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. 1644 m. Mingų dinastija žlugo, ją nuvertė užkariautojai mandžiūrai. Mandžiūrai įkūrė didžiulę Mandžaus valstybę, kurią valdė Cingų dinastija. Jai priklausė ir Kinija. Mongolijos imperatorius Gušris Chanas su savo armija užėmė didžiumą Tibeto rajonų, tačiau 1642 m. valdžią atidavė Dalai Lamai. Didžiojo Penktojo autoritetas garsėjo toli už šalies ribų. 1653 m. jį pakvietė Mandžaus imperatorius Šunzis. Katalikų misionieriai, Europoje paskleidę žinią, kad kažkur Himalajuose yra tyra šalis, kurios gyventojai atsidėję vien dvasiniam tobulėjimui, tikėjosi ant Pasaulio stogo rasti palankią dirvą Kristaus mokymui sėti, atvyko į Tibetą dar 1642 m. Kapucinų vienuoliai, vadovaujami Orazio della Pennoso, į Lhasą atvyko 1718 m. Jie atkakliai dirbo, bet ataskaitoje Vatikanui 1733 m. tuėjo pripažinti, kad per penkiolika metų į katalikybę atsivertė tik septyni žmonės. Lygiai taip pat nesėkmingai baigėsi pragmatiški europiečių bandymai užmegzti prekybinius ryšius su Tibetu. Valdant Cingų dinastijai (1644-1911), Tibeto ir Mandžaus ryšiai iš esmės ir buvo grindžiami Čio-Jono principais. Jais remiantis, Mandžaus valdovai XVIII a. tibetiečiams prašant net tris kartus suteikė karinę pagalbą: 1728 m. ir 1751 m. padėjo nutraukti vidaus kovas, 1788-1792 m. – įsibrovus ghorkams ir konfliktuojant su Nepalu. 1895 m. Tibeto valdovu tapo XIII Dalai Lama. Jis darė viską, kad šalis išliktų nepriklausoma. Maždaug tuo metu Kinija ėmė įtikinėti pasaulį, jog turi išskirtinių teisių į Tibetą. Kinų suvereniteto idėjos paveikė Centrinėje Azijoje dominavusios Britų imperijos politiką. Prekybiniai santykiai su Tibetu britus domino jau nuo XVIII a. pabaigos. Savo ruožtu, britai baiminosi Rusijos skverbimosi į Tibetą, nes tai būtų pažeidę jėgų pusiausvyrą Centrinėje Azijoje. Britanija paprašė mandžiūrų dvarą dalyvauti derybose su Tibetu. Taip buvo pasirašyta 1886 m. Čafū konvencija, kurioje Mandžaus imperatorius leido britams keliauti iš Indijos į Kiniją per Tibetą. Pasirašant sutartį, Tibeto atstovai nedalyvavo ir jiems net nebuvo apie tai pranešta.

Tibetui nedalyvaujant buvo pasirašytos ir dar dvi – Pekino ir Kalkutos – konvencijos. Tibeto vyriausybei atmetus šias sutartis, kaip sudarytas neturint tam įgaliojimų, 1903 m. britai įsiveržė į šalį. Tačiau karinė kampanija truko neilgai, ir 1904 m. britų kariai paliko Lhasą. Tais pačiais metais Britų imperija ir Tibetas pasirašė Lhasos konvenciją, kurioje buvo teigiama, kad jokia užsienio šalis, taip pat ir Kinija, neturi teisės kištis į Tibeto vidaus reikalus. 1908 m. mandžiūrai griebėsi paskutinės galimybės įtvirtinti savo viešpatavimą Tibete ir metė j šią šalį savo karo pajėgas. 1909 m. pabaigoje – 1910 m. pradžioje kinų armija griaudama ir žudydama įžengė į Lhasą. XIII Dalai Lama pasitraukė į Indiją. Kai 1910 m. mandžiūrų imperatorius pamėgino Dalai Lamą nušalinti ir į jo vietą pasodinti savo statytinį, Didysis Tryliktasis pareiškė nutraukiąs Čio-Jono santykius. Ši okupacija nebuvo ilgalaikė. 1912 m. Mandžaus imperija žlugo. 1912 m., tarpininkaujant Nepalui, buvo pasiektas “Trijų punktų susitarimas”, patvirtinantis, jog kapituliuoja ir nusiginkluoja visi užsilikę imperijos kariai. Palikti kraštą buvo primygtinai paprašyti ir civiliai Mandžiūrijos piliečiai. Iki XIII Dalai Lamos mirties norintys Tibete gyventi kinai turėjo gauti Tibeto pilietybę. 1912 m. XIII Dalai Lama grįžo iš tremties, o 1913 m. sausio 8 d. paskelbė deklaraciją apie pilnutinę Tibeto Nepriklausomybę. Tais pačiais metais buvo pasirašyta dvišalė Tibeto ir Mongolijos sutartis, kurioje pripažįstamas savarankiškas abiejų šalių statusas ir visiška nepriklausomybė nuo Kinijos. Kai 1947 m. Indija tapo nepriklausoma, ji perėmė britų diplomatinę misiją Lhasoje ir paveldėjo Britanijos sutartimis grįstus santykius su Tibetu. Indija pripažino Tibetą esant savarankiška, nepriklausoma valstybe. 1947 m. Delyje vyko Azijos šalių konferencija, kurioje Tibetas dalyvavo kaip nepriklausoma šalis. Jo vėliava plevėsavo tarp kitų laisvų valstybių vėliavų. Tibeto statusas nuo 1911 m. iki 1950 m. buvo visiškai neginčijamas, jam buvo būdingi visi tarptautinės teisės pripažįstami valstybingumo bruožai. Tibetas buvo suvereni, nuo Kinijos nepriklausoma šalis, kurią valdė Dalai Lamos vadovaujamas Ministrų Kabinetas (Kašangas) ir Tautos Asamblėja (Tsongdu). Šios institucijos veikia ir šiandien tremtyje, o jų būstinė yra Dharamsaloje.

Tarptautiniai Tibeto santykiai daugiausiai buvo plėtojami su kaimyninėmis šalimis: Nepalu, Butanu, Sikimu, Mongolija, Kinija, Indija. Kiek silpnesni ryšiai siejo su Rusija ir Japonija. Savo diplomatines atstovybes Lhasoje turėjo Nepalas, Butanas, Kinija, Indija ir Britanija. Antrojo pasaulinio karo metais Tibetas laikėsi neutraliteto politikos, kurią gerbė visos kariaujančios valstybės. 1949 m. KLR įsiveržė į Tibetą. Tų metų spalio mėnesį komunistinis režimas įsitvirtino visoje Kinijoje ir paskelbė, kad Tibetas yra teisėta KLR dalis.

1951 m. gegužės 23 d. Tibeto delegacija Pekine buvo priversta pasirašyti “17 punktų susitarimą dėl priemonių taikiam Tibeto išlaisvinimui”. Visą derybų laiką tibetiečiai buvo laikomi kaip kaliniai, nuolat grasinant su jais fiziškai susidoroti. Spaudimo veikiama, Tibeto delegacija pasirašė sutartį. Delegacijos nariai pabrėžė, jog pasirašą kaip privatūs asmenys, todėl dokumentas neturįs jokios juridinės galios. Tibetas nepripažins sutarties, kol jos nepasirašys Dalai Lama ir nesutvirtins savo asmeniniu antspaudu. Visa tai nekliudė Kinijos vyriausybei pranešti pasauliui, jog pasiektas susitarimas dėl “taikaus Tibeto išlaisvinimo”.

Sutartis pritarė KLR armijos įvedimui į Tibetą ir suteikė jos vyriausybei įgaliojimus tvarkyti Tibeto užsienio reikalus. Kinija pareiškė, kad Tibetas privalo “sugrįžti į didįjį Motinos Kinijos glėbį”, o Raudonoji Armija pasiryžusi jį “išlaisvinti iš buržuazinių nacionalistų saujelės ir reakcinės Dalai Lamos klikos pančių”.

1950 m. lapkričio 24 d. ir 1953 m. spalio 19 d. dekretais didelė Į Khamo provincijos dalis buvo atplėšta nuo Tibeto ir prijungta prie Kinijos. Khamas buvo padalintas į dvi vadinamąsias Tibeto autonomines prefektūras ir vieną Tibeto autonominį rajoną. 1957 m. pietinė Khamo provincijos dalis buvo prijungta prie Kinijos Junano provincijos. Didesnei Amdo provincijos daliai ir nedidelei Khamo sričiai buvo suteiktas Kinijos provincijų statusas. Kita Amdo dalis buvo pavadinta Ngapa Tibeto autonomine prefektūra ir prijungta prie Kinijos Sėčvano provincijos. Likusioji Amdo teritorija buvo padalinta į Tianhu Tibeto autonominį rajoną ir Kanlho autonominę prefektūrą, o šie dariniai prijungti prie Kinijos Gansu provincijos. Įvairių Tibeto etninių grupių – šerpų, ihopų, monpų, tengpų – tibetietiškasis tapatingumas buvo naikinamas, vadinant jas “Kinijos tautinėmis mažumomis”.

Prasidėjo metodiškas Tibeto religinės kultūros naikinimas, buvo griaunami vienuolynai ir šventyklos, šventieji pastatai bombarduojami, sprogdinami. Visi didesni nei dviejų aukštų religinės paskirties pastatai šluojami nuo žemės paviršiaus. Tokio likimo išvengusios šventyklos tapo “visuomenei naudingomis” vietomis: tvartais, sandėliais, pašarų saugyklomis. Prieš okupaciją Tibete buvo 6254 vienuolynai, vėliau jų liko tik 200. Iki 1959 m. kas penktas Tibeto vyras buvo budistų vienuolis, neskaitant jogų, tantros adeptų. Okupacijai prasidėjus, būtent vienuolius imta žudyti tūkstančiais, tremti į perauklėjimo ar sunkiųjų darbų stovyklas. Šių laikų Tibete vienuolių kur kas mažiau, jaunimo stojimas į vienuolynus griežtai kontroliuojamas valstybės, o ir tarp šių jaunuolių kas ketvirtas dirba kinų saugumo tarnyboms.

1959 m. kovo 10 d., minint nelegalios Tibeto aneksijos dešimtmetį, Lhasoje prasidėjo tibetiečių sukilimas. Buvo šventė, ir į sostinę suplaukė tūkstančiai piligrimų iš visos šalies. Netrukus maldininkų minioje pasklido gandas, kad kinai nori pagrobti Dalai Lamą ir išvežti į Pekiną. Žinia, kad Jo Šventenybė pakviestas apsilankyti kinų kareivinėse neva šventiniame koncerte, kur jam liepta atvykti be svitos ir net be asmens sargybinių, sklido iš lūpų į lūpas. Tibetiečiai nusprendė neleisti savo valdovui patekti į kinų žabangas ir apsupo jo vasaros rezidenciją Norbulingką. Dalai Lama kelis kartus kreipėsi į minią, prašydamas žmones skirstytis, tačiau veltui. Bandymai derėtis su Kinijos atstovais taip pat buvo bevaisiai. Situacija darėsi vis labiau įtempta, todėl buvo nuspręsta, jog Dalai Lama turi pasitraukti į Indiją ir iš ten prašyti tarptautinės pagalbos savo nelaimės ištiktai tautai.

Kovo 17 -os naktį Dalai Lama paliko Lhasą.