Lietuvos geležinkelius – žvilgsnis iš Europos

1859 metai. Netoli Vilniaus pakloti pirmieji bėgiai geležinkelių trakto Sankt Peterburgas -Varšuva atkarpoje.
Nuo šios datos Lietuvos geležinkeliai pradeda skaičiuoti savo istorijos metus.

Neseniai paminėtos geležinkelių Lietuvoje 145-osios metinės.

Ta proga Lietuvos sostinėje Vilniuje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija “Lietuvos geležinkelių dabartis ir ateitis”.

Joje dalyvavo daug šalies ir užsienio geležinkelių transporto specialistų.

Konferencijoje buvo pristatyta Lietuvos geležinkelių plėtros strategija, nagrinėjama, koks vaidmuo tenka geležinkeliams Europos Sąjungos transporto sistemoje, svarstoma, kaip suderinti valstybės ir akcinės bendrovės interesus, saugaus eismo geležinkeliais užtikrinimo problemos bei Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimo klausimai.

Konferencijoje pasisakė daug Europos ir Lietuvos specialistų. Tarp jų ir Europos geležinkelių bendrijos (CER) vykdantysis direktorius Johanesas Liudevigas (Johannes Ludewig).

Vienas iš svarbiausių CER tikslų – atstovauti geležinkelių įmonėms Europos Komisijoje ir ginti jų interesus.

Šiuo metu CER jungia 36 Europos šalių geležinkelių įmones.

Apie bendrijos darbą, jos sąsajas su Lietuva kalbamės su ponu J.Liudevigu.

– Nors Lietuvos geležinkeliai švenčia išties garbingą sukaktį, tačiau nepriklausomos Lietuvos geležinkelių istorija skaičiuoja vos keliolika metų. Kaip mūsų šalies geležinkeliai atrodo žvelgiant iš Europos aukštumų?

– Šalies geležinkelių istorija neatsiejama nuo politinės krašto raidos. 145 metai – pakankamai ilgas laiko tarpsnis. Per tuos metus būta visko, tačiau, kalbant apie šiandieną, akivaizdu tai, jog įmonė, palyginti su kitų Europos šalių geležinkelių įmonėmis, gyvena klestėjimo laikotarpį, jau vien dėl to, kad dirba ne nuostolingai, o pelningai. Man žinoma, kad bendrovė kasmet skiria labai daug lėšų geležinkelių infrastruktūrai modernizuoti ir plėsti, grąžina paskolas, paimtas valstybės vardu. Daug dėmesio skiriama ir socialinei geležinkelių transporto darbuotojų būklei gerinti, jų kvalifikacijai kelti.

– Kalbėdamas Vilniaus konferencijoje pabrėžėte, kad Vakarų Europos geležinkelių transporto politikoje savo laiku buvo padaryta nemažai klaidų. Kokios tai klaidos? Ir – dar svarbiau – kaip Lietuvai jų išvengti?

– Šeštąjį, septintąjį, netgi aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius Vakarų Europos šalys daugiausia investavo į automobilių kelius. Per tuos kelis dešimtmečius automobilių kelių tinklas išsiplėtė keturis kartus, o geležinkelių tinklas liko toks, kaip ir amžiaus pradžioje. Be abejo, buvo nutiestos kelios greitaeigių traukinių linijos, technika taip pat padarė didžiulį šuolį, tačiau ekonominiame Europos žemėlapyje didesnių pasikeitimų tikrai nėra.

Ir tiktai šiandien susigriebta, kad gabenti krovinius geležinkeliais ilgesniais atstumais Europoje neįmanoma dėl techninių problemų. Be to, reikia laikytis labai lanksčios transporto politikos, atidžiai investuoti į transporto sektorių. Šios klaidos galima išvengti tik užtikrinant visų transporto rūšių pusiausvyrą. Turėdamos tokį pavyzdį, Lietuvos ir kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių vyriausybės sugebės tai padaryti veiksmingai panaudodamos Sanglaudos ir struktūrinių fondų lėšas.

– Šiandien apie ką bekalbėtume, ekonomikoje, politikoje – viskas galiausiai siejama su Europos Sąjungos plėtra. Geležinkeliai – ne išimtis.

– Iš tiesų dabar pirmaeilis uždavinys – Europos Sąjungoje sukurti vieningą rinką. Geležinkelių transportas prie to turi prisidėti.

Briuselyje šių metų kovą patvirtintas labai svarbus dokumentas – antrasis geležinkelių transporto direktyvų paketas. Vienas iš svarbiausių šio paketo dalykų – krovinių vežimo geležinkeliais liberalizavimas. Nustatyta, kad 2007 m. sausio 1 d. krovinių vežimo geležinkeliais rinka tampa laisva. Tačiau reikia dar kartą svarstyti tam tikroje periferijoje esančių Baltijos šalių geležinkelių klausimą. Jų partneriai – daugiausia ne Vakarų Europos šalys, o Rusija. Reikia analizuoti, kokie gali būti totalinės liberalizacijos padariniai. Mes dar svarstysime šį klausimą drauge su Europos Komisijos atstovais. Laimė, kad Europos Komisija supranta, jog čia situacija šiek tiek skiriasi nuo geležinkelių situacijos Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Geležinkelių rinkos liberalizavimui reikia laiko. Mūsų pareiga yra apginti šios šalies geležinkelių interesus Europos Komisijoje. Nebūtina taikyti visas naujoves lygiai taip pat, kaip Vokietijoje, Italijoje ar Prancūzijoje.

– Kiekvienas jubiliejus – proga apibendrinti pasiektus rezultatus, taip pat numatyti ateities gaires. Ko palinkėtumėte Lietuvos geležinkelininkams jubiliejaus proga?

– Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas pasveikinti visus Lietuvos geležinkelininkus, pradedant vadovais, baigiant kelio darbininkais. Europoje nėra labai daug geležinkelių įmonių, kurios gali pasidžiaugti dirbančios pelningai, nors turi nepalyginamai solidesnę infrastruktūrą, gilesnes tradicijas, geresnį finansavimą. Linkiu, kad ir toliau tarp Vyriausybės ir įmonės vadovų vyktų konstruktyvus dialogas, kuris naudingas ne tik Lietuvai, bet galiausiai ir visai Europai.