Laivyba senovės civilizacijose. Graikija

Apie galeras, irklinius karo laivus, kuriuose kankinosi grandinėmis surakinti žmonės ir skendo drauge su laivais

Atikos pakrantėje, kur plyti Maratono lyguma, 490 metų pr. m. e. vasarą pasirodė finikiečių pentekonterų laivynas. Į krantą išbrido tūkstančiai persų raitelių ir pėstininkų. Tai karaliaus Darijaus I kariuomenė atvyko keršyti atėniečiams už tai, kad prieš keletą metų, kai Mažosios Azijos pusiasalyje įsiliepsnojo graikų kolonistų sukilimas prieš užkariautojus persus, Atėnų laivynas rėmė sukilėlius.

Didelė įsibrovėlių kariuomenė gėdingai pralaimėjo mūšį. Netvarkingomis gaujomis pulkai sugrįžo į laivus ir skubiai, paliko Atikos krantus.

Pralaimėjimas Maratono lygumoje neatbaidė Persijos valdovų nuo minties užkariauti Graikiją, paskutinį rimtą varžovą Viduržemio jūros baseine. Karalius Kserksas, pakeitęs soste savo tėvą Darijų I, atsidėjęs ruošė kariuomenę žygiui. Pagrindiniu priešu jis laikė Atėnus.

Atėniečiai irgi neleido laiko veltui. Jų karinis laivynas nuo seno garsėjo visoje Graikijoje, tačiau kovai su persais jį dar reikėjo sustiprinti, pastatyti naujų laivų.

Į Pirėjo uostą rinkosi geriausi Atikos laivadirbiai. Kiekvieną lydėjo būrelis pameistrių, mokinių ir vergų.

Egėjo jūrininkai

Žemėlapyje nerasime jūros, kurioje būtų taip tankiai pribarstyta salų salelių, kaip Egėjo jūroje, ypač pietinėje jos dalyje. Didesnės ir visai mažos salos, susigrupavę į Kikladų ir Sporadų salynus, tarsi pontoninis tiltas jungia Europą ir Aziją. Nuo seniausių laikų, kiek gali atsekti istorikai, tuo “tiltu” susisiekdavo Balkanų ir Mažosios Azijos pusiasalių gyventojai. Laivyba šioje salų jūroje klestėjo jau III-me tūkstantmetyje pr. m. e. Egėjo jūrininkai pasiekdavo Egiptą, mokydavo laivybos verslo apsukriuosius finikiečius.

Atokiau nuo smulkiųjų salų, tarsi saugodama jas nuo Viduržemio jūros bangų, plyti Kreta. Antikiniame pasaulyje ji garsėjo turtingais vario rūdynais. Kaimyninių salų ir rytinių Viduržemio jūros pakrančių gyventojai nekantriai laukdavo laivų iš Kretos, nes jie atgabendavo plačiai pagarsėjusius žalvario įrankius, ginklus, indus, papuošalus. Yra žinių, jog apie 2000 metus pr. m. e. Kretos pirklių laivai lankė Egiptą ir Juodosios jūros pakrantes.

Apie 1900 metus pr. m. e. Kretoje susikūrė vieninga valstybė. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošė didingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. Tuo metu viršūnę pasiekė ir kretiečių laivyba. Niekas visoje rytinėje Viduržemio jūroje dalyje neprilygo Kretos jūrininkams. Ne veltui salos istorijos laikotarpį nuo 1800 iki 1400 metų pr. m. e. istorikai pavadino talasokratija, t. y. jūriniu viešpatavimu. Deja, ką nors tikra pasakyti apie kretiečių laivus istorikai negali, nes rasta vos keletas schematiškų jų atvaizdų.

Laivų statybos meno iš Kretos laivadirbių mokėsi achajai, joniečiai ir eolai, kurie III-čio tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje iš šiaurės įsiveržė į Balkanus ir po ilgos kovos pavergė ten gyvenusias gentis.

Pasistatę laivyną, ateiviai iš šiaurės grobė salą po salos, kol Il-ro tūkstantmečio pr. m. e. viduryje į jų rankas pateko visos Kikladų ir Sporadų salos. Tada iškilo grėsmė pačiai Kretai. Ankstesni salos valdovai, pasitikėdami savo galingu laivynu, jautėsi taip saugiai,-jog net nepasirūpino sutvirtinti miestų ir rūmų. Tad užkariautojai be ypatingų sunkumų įsiveržė į Knosą, užgrobė Kretą.

Viduržemio jūros raktas ir graikų kultūros lopšys atiteko achajams. Tačiau jie neilgai džiaugėsi turtais ir galybe, nes įsivėlė į graikų genčių vidaus karus. Po ilgos kovos nugalėjo doriečiai, maža ir menkai težinoma Centrinės Graikijos gentis. XIII amžiuje pr. m. e. jie nuniokojo kaimynines valstybėles, užplūdo Peloponesą, išstūmė achajus iš Rodo ir Kretos salų.

Naujieji užkariautojai grąžino atgyvenusią bendruomeninę santvarką. Miestai sumenko, amatai apmirė. Pirklių laivai vis rečiau bepasirodydavo graikų salų pakrantėse, nes sunku buvo tikėtis ką nors parduoti nuskurdusiems ir apiplėštiems žmonėms. Dar rečiau graikų pirkliai išsiruošdavo į svetimus kraštus. Ką jie galėjo pasiūlyti svetimiesiems? Nebent vyną ir aliejų. Tačiau šitas ir dar daugelį kitų puikių prekių atplukdydavo finikiečiai.

Doriečiai, achajų laivybos smukimo kaltininkai, turėjo grai kams iki tol dar nematytą metalą, kuris padėjo jiems nugalėti mūšiuose, o ateityje žadėjo pergales jūrų prekyboje. Tai buvo geležis. Geležiniai ginklai ir įrankiai greitai išplito po visą Peloponesą. Vėl atsigavo amatai ir prekyba. Ryžtingiausi vyrai nesitenkino vietine rinka, bet statėsi nedidelius riestanosius laivus ir, pasikrovę Kretos geležinių įrankių bei ginklų, leidosi į tolį, ieškodami pirkėjų. Grįžę iš tolimų kelionių, jūrininkai pasakojo apie derlingas užjūrio žemes, uostams patogias įlankas ir turtingas “barbarų” tautas, noriai pirkusias geležies dirbinius.

Graikų jūrinė prekyba plėtėsi. Drauge plėtėsi ir kolonizacija. Tūkstančiai skurdžių miestiečių šeimų išsiruošė ieškoti laimės svetimose pakrantėse. Pradžioje jie smelkėsi j artimiausias, finikiečiu užimtas salas, o nuo VII amžiaus pr. m. e. kolonistų banga užliejo Adrijos, Viduržemio ir Juodosios jūros krantus.

Per porą šimtmečių graikai įkūrė apie 250 kolonijų. Kolonistai senajai tėvynei augino javus, gaudė ir sūdė žuvį, ruošė mineralines žaliavas amatams. Graikija kolonijas aprūpino ūkio padargais, ginklais, papuošalais, vynu ir aliejumi. Visą tą gėrį gabeno laivai.Daugiausia buvo vežama grūdų. Per 100 000 tonų javų iš Egipto, Krymo ir Sicilijos kasmet suplaukdavo i talpius Atėnų uosto sandėlius.

Pergabenti tokią gausybę krovinių galėjo tik talpūs prekiniai laivai. Jų pareikalavimas vis didėjo. Pradžioje laivus statė vien Graikijos dailidės, tačiau netrukus ir kolonistai ėmė kurti laivų statyklas. Jūrų vežikai finikiečiai turėjo užleisti savo pozicijas.

Uostai

Seniausi tų prekinių laivų piešiniai išliko Atėnų puodžių nužiestų vazų šonuose. Mokslininkai nustatė, jog vazos buvo nužies-tos V amžiuje pr. m. e. Piešiniuose matome dramblotus aukštaborčius laivus. Tai tikri jūrų kupranugariai. Apie jų dydį iš piešinių spręsti sunku, tačiau, įsižiūrėjus j detales, galima kai ką sužinoti. Štai pažvelkime į atvaizduotų laivų achterštevenius. Matome, kad jie tokie pat nuolaidūs, kaip ir egiptiečių ar finikiečių laivų. Tai rodo, kad graikų jūrininkai kas vakarą vis dar atlikdavo sunkų ritualą – traukdavo laivus į krantą. Laivus tempdavo atbulus, tad achteršteveniai turėjo būti nuolaidūs, kad nesiraustų į pakrantės smėlį. Ši būtinybė tampyti laivus ir ribojo jų dydį. Be to, retas pajūrio miestas rūpinosi įsirengti uostą. Vien tik atėniečiai nepagailėjo triūso ir jau V amžiuje pr. m. e. turėjo patogų uostą su trimis molų apsaugotais giliavandeniais baseinais, krantinėmis, sandėliais, arsenalu, laivų statyklomis ir, aišku, turgumi. Slenkant šimtmečiams, Atėnų pavyzdžiu pasekė ir kiti uostamiesčiai, nes laivų grimzlė vis didėjo. Laivadirbiai siaurino laivų dugnus, kad jie giliau grimztu į vandenį, kad laivai tvirčiau laikytųsi bangose ir geriau klausytų vairo. II amžiuje pr. m. e. prekinių laivų grimzlė pasiekė net penkis metrus. Tokią grimzlę turėjo laivas, 145 metais nuskendęs prie graikų kolonijos Masilijos, dabartinio Marselio. Aišku, iki mūsų dienų iš laivo teliko likučiai, bet ir iš jų mokslininkai nustatė korpuso dydį: ilgis siekė 36 metrus, o plotis – 12 metrų. Pagal tokius duomenis laivą reikėtų priskirti miriamforiniam dydžiui. Tai reiškia, kad jis gabeno 10 000 amforų su vynu ar aliejumi. Amforomis antikos laivininkai matavo savo laivų talpą ir keliamąją galią. Viduržemio jūroje tuo metu buvo paplitusi romėniškoji amfora. Jos talpa – 26 litrai. Tad nesunku apskaičiuoti, jog rastasis graikų laivas gabeno 260 tonų krovinio. Jį galėtume palyginti su dabartiniu vidutiniuoju žvejybos traleriu.

Darbas

Užvirė darbas. Vergai suvilko į pakrantę rietuves lentų ir rąstų, o laivadirbiai ėmėsi kirvių. Dusliai sugaudė drūti Makedonijos kedrai, suskambo kietasis ąžuolas. Antrąją darbo dieną tarp skiedrų gulėjo galingi trisdešimties metrų ‘ilgio kiliai, dailiai išriesti števeniai ir grėsmingi taranai. Pameistriai irgi nesėdėjo be darbo – iš juodosios akacijos kreivuolių jie ištašė keletą šimtų kumpų špantų.

Dar po kelių dienų pakrantėje subaltavo būsimųjų laivų griaučiai. Pasidavė gerus tris metrus į priekį, kyšojo taranai, o iš priešingos pusės virš griaučių kilo acbterštevenių lankai, papuošti dailiai išdrožtomis žuvų uodegomis.

Pakrantė gaudė nuo plaktuku taukšėjimo. Tai pameistriai ir mokiniai kalė griaučius liepinėmis arba juodojo buko lentomis. Kad medinės vinys neatsipalaiduotų, jų galus čia pat užpleišydavo bronzinėmis vinimis.

Kai laivų bortai pasiekė dviejų metrų aukštį, atėjo laikas tvirtinti irklų parapetus. Šio darbo ėmėsi pameistriai. Skersai bortų jie padėjo sijas ir prikalė prie špantų. Sijos buvo ilgos, galai kokius du metrus kyšojo lauke. Ant tų atsikišusių sijų pameistriai paklojo lentų grindis, o pakraščiais sukalė neaukštus bortelius. Išėjo žemi ir ilgi balkonai, prilipę prie laivų tarsi kregždžių lizdai. Tai ir buvo irklų parapetai, beliko borteliuose prakalti po dvi eiles skylių irklams iškišti.

Deniuose palei bortus vergai sustatė dvilaipčius yrėjų suolelius. Ant apatinių laiptelių, palei pat bortus, turėjo sėdėti pirmoji yrėjų eilė, o antroji – ant viršutinių laiptelių, greta pirmosios. Suolelius trečiajai yrėjų eilei vergai sustatė laivų triumuose. Dirbo lėtai ir apgraibomis, nes šviesa į triumus patekdavo tik pro mažas angas bortuose, pro kurias turėjo būti iškišti irklai.

Yrėjų suolelius taip išdėstydavo tik atėniečiai ir korintiečiai. Pasakojama, kad šito juos išmokęs garsus Korinto laivadirbys Ameinoklis. Jo konstrukcija rėmėsi sverto principu – juo ilgesnis sverto petys, juo lengviau pakelti svorį. Įtveręs irklus į parapetą už laivo borto, Ameinoklis pailgino irklų pečius, o tai leido palei pat bortą pasodinti papildomą yrėjų eilę. Taigi Ameinoklio laive yrėjai sėdėjo trimis aukštais, nors pats laivas nė kiek nepadidėjo, o šonuose prisidėjo tik nedideli parapetai. Tuo pačiu principu pritaisomi irklai ir šiandieninėse sportinėse valtyse.

Persų karai

Dešimtį metų persai ir atėniečiai ruošėsi lemiamam karui. Pagaliau Kserksas nusprendė, jog atėjo laikas atkeršyti už tėvo kariuomenės pralaimėjimą Maratono lygumoje. Jo vedama daugiatūkstantinė ir margakalbė kariuomenė 480 metų pr. m. e. birželio mėnesį pontoniniais tiltais perėjo Helespontą ir įsiveržė į Trakiją. Sausumos kariuomenę rėmė laivynas. Daugiau kaip šimtas pentekonterų ir aibė transportinių laivų gabeno rezervinius karių būrius, maisto ir ginklų atsargas.

Virš graikų valstybių pakibo mirtinas pavojus. Vadovaujant Atėnams ir Spartai, buvo sudaryta trisdešimties polių karinė sąjunga, tačiau visi sąjungos nariai pirmiausia žiūrėjo savų interesų.

Jau pirmieji susirėmimai su persais parodė, jog sausumoje sąjungininkai neatsispirs gausesniam ir geriau organizuotam priešui. Liko paskutinioji viltis – laivynas.

Graikų laivynas, kurio pagrindinė jėga buvo Atėnų trijeros, vadovaujamos Temistoklio, susispietė sąsiauryje tarp Atikos ir Salamino salos. Iš ten jūrininkai ir kariai matė, kaip liepsnoja užkariautojų niokojami Atėnai ir Pirėjo uostas. Kitoje sąsiaurio pusėje, Salamino saloje, gūžėsi iš miesto evakuotos moterys ir vaikai.

Persų kariai į valias plėšė namus ir šventyklas, tačiau Kserksas lengva pergale nesidžiaugė. Jį neramino graikų laivynas. Karalius nedelsdamas pasišaukė laivyno vadą Ariabignesą ir įsakė sunaikinti paskutinį pasipriešinimo židinį.

Rugsėjo 27-ąją persai pradėjo ruoštis kautynėms. Tuo tarpu graikai niekaip negalėjo apsispręsti, kur jiems susikauti su priešu. Temistoklis, atėniečių vadas, reikalavo kautis čia pat, Salamino sąsiauryje. Jis įrodinėjo, jog siauri vandenys varžys nerangias pentekonteras, neleis persams išnaudoti savo kiekybinės persvaros.Korinto ir Spartos vadai, prie Salamino atplukdę kelias dešimtis dviaukščių galerų, vadinamų birėmomis, reikalavo pasitraukti iš sąsiaurio ir susikauti Peloponeso pakrantėse.

Atėjo vakaras, ir vadai, nieko nenusprendę, išsiskirstė į laivus. Tada Temistoklis nutarė klasta priversti sąjungininkus kautis Salamino sąsiauryje. Jis pasiuntė pas persų laivyno vadą savo ištikimą tarną, kad šis, apsimetęs perbėgėliu, praneštų, jog graikai tarpusavyje neva nesutaria ir, pasinaudodami tamsa, ruošiasi bėgti.

Ariabignesas, trokšdamas greičiau įvykdyti Kserkso valią, ryžosi kautis sąsiauryje, pasitikėdamas savo laivyno kiekybine persvara. Nedelsdamas sušaukė laivų vadus ir įsakė blokuoti sąsiaurio vartus, kad graikai per naktį neišsibėgiotų.

Persų jūreiviai tyliai pakėlė inkarus, užgesino žiburius laivuose. Yrėjams buvo įsakyta irklus apvynioti skudurais, kad nepliaukšėtų į vandenį. Tarsi didžiuliai vaiduokliai, pentekonteros įslinko į sąsiaurį. Temistoklio klasta pavyko.

Kai prašvito rugsėjo 28-osios rytas, graikų ir persų laivynai stovėjo priešpriešiais. Du šimtai graikų trijerų ir birėmų suposi Salamino salos pakrantėje. Rikiuotės flangus dengė iškyšuliai. Tai buvo patogi pozicija, nes pentekonteros negalėjo atakuoti iš šonų ir apsupti graikų, o persų 800 pentekonterų laivyną skaldė salelės, išsibarstę sąsiaurio vartuose.

Ariabignesas jau manė turįs pergalę rankose. Karalius Kserksas irgi buvo tikras dėl pergalės. Jo įsakymu sąsiaurio pakrantėje ant aukštumos buvo pastatytas karališkasis sostas, kad, patogiai įsitaisęs, galėtų stebėti apačioje vykstančią dramą.

Tuo metu papūtė priešpiečio valandoms įprastas lengvas brizas ir sušiaušė sąsiaurio vandenis. Graikams tai netrukdė, nes jų trijeros buvo žemos, tuo tarpu aukštos pentekonteros manevravo sunkiai ir vis atsukdavo šonus trijerų taranams.

Jau mūšio pradžioje Temistoklio trijera taranavo Ariabigneso galerą, o pats admirolas netrukus žuvo, pervertas ietimi. Vikrios trijeros greitai įrodė savo pranašumą prieš nerangias pentekonteras. Laivynas tirpo Kserkso akyse. Vandenį nuklojo laivų skeveldros.

Persai šoko bėgti. Visiems rūpėjo greičiau ištrūkti iš pragaištingojo sąsiaurio. Pentekonteros daužėsi bortais, laužė irklus. Persų pusėje kovojusi Halikarnaso karalienės Artemisijos galera sumaištyje taranavo ir paskandino sąjungininkų kalindiečių laivą, kuriuo plaukė pats karalius.

Persai neteko didžiosios laivyno dalies ir 40 000 karių bei yrėjų. Graikų nuostoliai buvo žymiai mažesni – 40 laivų ir 8000 žmonių. Taip baigėsi pirmas žmonijos istorijoje stambus galerų mūšis, nulėmęs gralių naudai visą tolesnę karo eigą.

Aistė Kliševičiūtė, Erika Gaidauskaitė, Mindaugas Navickas ir Gediminas Navickas (3a gimn. kl.)
projektas “Laivyba senovės civilizacijose”

parengta pagal Aloyzo Každailio knygą “Laivai ir Jūrininkai”